Vandenilis turėjo išgelbėti žmoniją. Jie atrado tamsiąją jo pusę ()
Vandenilis nėra „šiltnamio efektą sukeliančios dujos“, tačiau...
© ZYjacklin, CC0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:H-1_atom.png
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vandenilis šiandien vertinamas beveik tobulai: jis dega švariai, yra skirtas plieno gamykloms, sunkiajam transportui ir energijos saugojimo įrenginiams maitinti. Problema ta, kad atmosferoje jis gali elgtis kaip sumanus metano partneris, nešildo tiesiogiai kaip CO₂, tačiau gali pratęsti metano tarnavimo laiką ir pridėti du procentus prie visuotinio atšilimo. Ir naujausi pasauliniai vandenilio biudžeto skaičiavimai rodo, kad šis poveikis nebėra tik teorinis kuriozas.
Vandenilis nėra „šiltnamio efektą sukeliančios dujos“, tačiau jis gali šildyti planetą.
Pats vandenilis nesulaiko šilumos, kaip CO₂ ar metanas. Problema prasideda atmosferos chemijoje: H₂ molekulės prisijungia kai kuriuos OH radikalus, kurie yra natūralus ploviklis, padedantis pašalinti metaną iš oro. Kai OH mažiau, metanas skyla lėčiau – todėl ilgiau išlieka atmosferoje.
|
Be to, yra ir šalutinių šio galvosūkio produktų: padidėjęs ozono kiekis troposferoje ir daugiau vandens garų stratosferoje, kurie abu taip pat prisideda prie šiluminio poveikio. Poveikis neatrodo įspūdingas, tačiau jis tampa svarbus, kai kalbame apie dešimtmečius trunkančius išmetamuosius teršalus ir didėjantį vandenilio naudojimo mastą.
Intuicija mums sako: jei norime sukurti vandenilio ekonomiką, daugiausia bus kaltas nuotėkis iš gamybos, sandėlių ir infrastruktūros. Tai yra tiesa. Tačiau nepamirškime, kad daug vandenilio atmosferoje susidaro pakeliui, kai oksiduojasi metanas ir kiti lakūs organiniai junginiai. Tai yra, kuo daugiau metano cirkuliuoja ore, tuo daugiau antrinio vandenilio galiausiai atsiranda. Tai sukuria kilpą: metanas padidina vandenilio kiekį, o vandenilis padeda metanui išgyventi ilgiau.
Tuo pačiu metu gamta nėra be gynybos. Dirvožemis, o tiksliau dirvožemyje esantys mikroorganizmai, sugeria nemažą dalį vandenilio: skaičiavimai rodo, kad tai didžiausi šių dujų vartotojai. Tačiau vandenilio koncentracija vėl pradėjo didėti apie 2010 m., o vidutinis pasaulinis lygis 2024 m. buvo maždaug 555 dalių milijardui.
Kai vandenilis pakeičia iškastinį kurą tose vietose, kur sunki elektrifikacija, galimas pelnas yra realus. Tačiau klimato požiūriu svarbu ne tik tai, kas išeina iš kamino, bet ir tai, kas pakeliui išbėga į šoną. Jei infrastruktūra yra nesandari, dalis privalumų išnyksta, ypač pirmaisiais dešimtmečiais, kai metanas ir vandenilis gali žaisti kartu.
Praktiškai tai yra problema, kuri palies kiekvieną didelį projektą: elektrolizatoriai, pramonės centrai, uostai, sandėliai, transportavimas vamzdynais ir netgi grandinės pabaiga gamyklose. Rinkos mastai taip pat auga: pasaulinė vandenilio paklausa 2024 m. siekė beveik 100 mln. tonų, o didžioji jo dalis vis dar gaunama iš iškastinio kuro.
Atskira gija yra vadinamasis mėlynasis vandenilis: jei pakeliui yra metano nuotėkių ir nepilno CO₂ surinkimo, balansas gali atrodyti blogesnis nei rinkodaros pasakojimuose.
Pirmoji pasekmė gana negailestinga: metanas tampa dar svarbesniu sulaikymo prioritetu. Jei bus mažiau metano, bus gaminama mažiau vandenilio ir sumažės cheminis jo egzistavimo laikas. Tai vienas iš tų atvejų, kai vienų dujų sumažinimas prilygsta bloko išėmimui iš domino.
Antrasis klausimas yra matavimai ir standartai. Vandenilis turi būti traktuojamas kaip dujos, kurioms reikalingas nuotėkų stebėjimas, jutikliai, peržiūros, procedūros ir atsakomybė tiekimo grandinėje. Ir ne kaip gražus papildymas, o kaip sąlyga, kad visa istorija apie švarą nesuirtų detalėse.
Trečia: diskusija apie technologijas tampa ne tokia romantiška ir labiau inžinerinė. Medžiagos, sandarikliai, jungiamosios detalės, suspaudimas, saugojimas, nuobodūs dalykai, kurie neduoda geros skaidrės konferencijose, bet gali apspręsti, ar vandenilis bus klimatui naudingas, ar brangi iliuzija.
Čia taip pat yra kažkas ironiško: mes propaguojame vandenilį kaip rytojaus kurą, tačiau didžiausias jo poveikis klimatui yra susijęs su dujomis, kurios šiandien yra viena opiausių problemų (metanas). Tai šiek tiek panašu į namo modernizavimą, kai sudedate į langus trijų stiklų paketus, bet paliekate stoge skylę, o nuo šios skylės priklauso galutinis balansas.
Praktikoje galiu lažintis, kad vandenilio projektų „auksinis standartas“ prasidės ne nuo to, kiek ekologiška yra elektrolizės energija, o nuo to, kaip sandari visa sistema ir kaip rimtai traktuojamas aplinkoje metanas. Nes atmosferos chemijoje nėra pasigailėjimo dėl rinkodaros, rašo žurnalistė Monika Wojciechowska.
