Renesanso epochoje susiformavo nauja žmogaus ir jo gyvenimo tikslo samprata, kuri pasireiškė proto kultu ir tikėjimu neišsemiamomis žmogaus kūrybinėmis galiomis, jo genialumu, proto išskirtinumu.

Bažnyčios autoritetui slopstant, Visatos centru vis dažniau tapdavo žmogus. Nenuostabu, kad šioje epochoje susiformavo universalaus žmogaus koncepcija. Žmogus turi aktyviai reikštis įvairiose gyvenimo srityse: moksle, mene bei politikoje.

Leonardas da Vinčis – vienas žinomiausių Italijos ir pasaulio dailininkų, kurio teptukui priklauso ne vienas tapybos šedevras, buvo dažnai vadinamas Homo universale, nes bene labiausiai atitiko Renesanso epochos universalaus žmogaus idealą. Leonardo žinomas ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip botanikas ir anatomas, fizikas, konstruktorius, literatūrologas ir karo inžinierius.

Apie 1482 metus Leonardas, jau žinomas tapytojas, buvo priimtas į Milano hercogo Ludoviko Sforcos tarnybą kaip karo inžinierius. Jis parašė laišką, suintrigavusį ir apstulbinusį hercogą. Laiške da Vinčis teigė galįs pastatyti kilnojamąjį tiltą, žinąs bombardavimo konstravimo techniką, mokąs sumontuoti patranką, pastatyti laivus, kurie būtų taip gerai šarvuoti kaip vežimai, katapultos ar kitos karo mašinos. Novatoriškų idėjų įkvėptas, tuomet Leonardas da Vinčis sukūrė šarvuotį, granatą, minosvaidį, haubicą, katapultą ir kitus savo laikmetį aplenkusius gynybinius įrenginius. Kare prieš turkų flotilę jis pateikė kitų, tiesiog genialių revoliucinių išradimų – gelbėjimosi ratą, plaukimo batus, naro kostiumą, kvėpavimo prietaisą ir povandeninį laivą.

Daugelis Leonardo da Vinčio išradimų liko brėžiniuose, o jo idėjos, praaugusios laikmetį, buvo pradėtos įgyvendinti tik po 400 metų. Tačiau Renesanso genijaus suprojektuoti šiuolaikinių ginklų prototipai: sraigtasparnis, tankas, kulkosvaidis, minosvaidis, raketos, povandeninis laivas, gerai apgalvotos jų konstrukcijos nepaliauja mokslininkus ir karybos specialistus stebinę iki šiol.

Leonardo da Vinčio karo mašinos

Karys – robotas. Leonardo da Vinčio parengtas roboto – kario projektas mokslo pasaulyje nebuvo žinomas iki 1957 m., kol Carlo Pedrettis atrado jo brėžinį tarp daugybės kitų projektų. Pirmasis kario – roboto brėžinys datuojamas 1495 m.

1996 metais Markas Rosheimas bendradarbiaudamas su Florencijos institutu bei Istorijos ir mokslo muziejumi išleido studiją, skirtą kariui – robotui. 2002 m. BBC kompanijos užsakymu tas pat Markas Rosheimas pagamino kario – roboto modelį. 2007 metais Mario Taddei, tyrinėdamas Leonardo da Vinčio paliktus rankraščius, surado dar daugiau informacijos, kuria buvo sukurtas dar vienas karys – robotas, beveik maksimaliai atitikęs da Vinčio brėžinius. Tik tuomet paaiškėjo, jog karys – robotas sukurtas gynybai. Virvelėmis ir kitais konstrukciniais elementais jis tegali judinti šarvuotas rankas ir ginklus.

Sraigtasparnis. Manoma, kad oro sraigto brėžinį genialusis išradėjas nubraižė 1493 m. Nepaisant to, kad brėžinys surastas XIX a., niekada nebuvo bandyta oro sraigtą pagaminti. Tačiau vėliau didžiojo Leonardo idėjos buvo pritaikytos, kuriant vertikalaus pakilimo orlaivius, kurie evoliucionavo į dabar itin plačiai naudojamus sraigtasparnius.

Minosvaidis (mortyra). Tarp daugelio karinės paskirties įrenginių Leonardas da Vinčis išskirtinį dėmesį sutelkė į artileriją. Jo sukonstruotą įrenginį galima drąsiai pavadinti minosvaidžių pirmtaku. Itin svarbi Leonardo da Vinči minosvaidžio savybė ta, kad keičiant šaudymo kryptį ir nuotolį, šauliui nereikia perkelti viso minosvaidžio. Šaudymo kryptį ir kampą galima keisti specialiais įtaisais, pritvirtintais prie minosvaidžio.

Daugiavamzdis pabūklas. Šis ginklas išsiskyrė iš kitų ugnies galia. Daugiavamzdis pabūklas galėjo apšaudyti didžiulį sektorių, vienu metu pataikyti į daug taikinių. Patį pabūklą nesunku nukreipti į taikinį ar pervežti į kitą vietą.

Sienų gynyba. Mokslininkas sukūrė ne tik puolamuosius ginklus, bet ir originalius inžinerinius gynybinius įrenginius. Leonardas da Vinčis pasiūlė gana paprastą, bet efektyvų sienų gynybą sustiprinantį įrenginį, valdomą svirtimis, kuris puolant padėjo nustumti šturmuojančių kareivių kopėčias nuo gynybinių sienų, neleisdamas priešams užlipti ant jų.

Kovos vežimas „skerdikas“. Tai vienas įspūdingiausių ir efektyviausių Leonardo da Vinčio karinių įrenginių. Nepaisant to, kad kovos vežimai buvo žinomi dar senovėje, šis iš kitų išsiskiria originalia konstrukcija, kurioje svarbiausia – besisukančios geležtės, naikinančios visa, kas pasitaiko jų kelyje.

Išmontuojama patranka. To meto patrankos ir jų vežimai buvo labai sunkūs ir gremėzdiški. Leonardo sugalvojo lengvai surenkamą konstrukciją, kuria patrankas galima greitai pervežti iš vienos vietos į kitą.

Tankas. Apie 1485 m. Leonardas da Vinči pasiūlė šarvuoto, didžiulę ugnies galią turinčio įrenginio variantą. Kadangi pagal sumanymą ir paskirtį konstrukcija visiškai atitiko šių dienų tanko paskirtį mūšio lauke, šis Leonardo projektas pelnytai laikomas tankų prototipu. Tai buvo genialus sumanymas, tačiau tuo metu dėl didžiulės konstrukcijos svorio sunkiai realizuojamas. Leonardas da Vinčis atsisakė šio projekto įgyvendinimo dėl šios ir kitų sunkiai išsprendžiamų problemų.

Katapulta. Karų istorija žino daug katapultų, mūšio laukuose naudojamų nuo seniausių laikų. Parengta įvairiausių jų projektų. Leonardo da Vinčio pasiūlytas projektas iš kitų katapultų išsiskiria tuo, kad dvi medinės lingės išsitiesimo metu sukuria labai galingą sviedžiamąją energiją. Leonardo katapulta galėjo daug toliau negu kitos nusviesti sunkų akmenį ar indą su padegamuoju skysčiu.

Daugiavamzdė bombarda. Bombardą sudarė sukimo mechanizmas ir šešiolika ratu išdėstytų patrankų. Šios daugiavamzdės bombardos paskirtis nėra tiksliai žinoma, todėl galimos įvairios interpretacijos.

Patobulinta bombarda. Nors bombardos buvo žinomos jau viduramžiais, savosios bombardos konstrukciją Leonardas da Vinčis papildė originaliais sprendimais, praplėtusiais ginklo panaudojimo galimybes. Leonardas pasiūlė originalius bombardos sviedinius, kurių apvalkalas po šūvio suirdavo. Sviedinio viduje esantis užpildas pažirdavo ant žemės, užteršdamas didelį plotą.

Tvirtovė. Leonardas da Vinčis pasiūlė labai kompaktiškos ir beveik neįveikiamos tvirtovės konstrukciją. Jos sienos sukonstruotos taip, kad galėtų atlaikyti tikslius artilerijos sviedinių smūgius. Kadangi ypatingas dėmesys buvo skiriamas karių ir jų vadų saugumui, visi bokštai ir sienos buvo apvalių formų, mažinančių pataikymo į ją efektą.

Laivas – pabūklas. Šis mažas laivas, turintis pabūklą, buvo skirtas priešo laivams naikinti. Į nedidelį laivą buvo sunku pataikyti, apsauginis skydas buvo lengvai nuleidžiamas, o po šūvio vėl pakeliamas. Laivas galėjo niekieno nepastebėtas priartėti prie priešo laivų nakties metu, juos staiga apšaudyti ir vėl pasitraukti atgal.

Milžiniškas arbaletas. Medinis arbaletas buvo apie 30 m ilgio. Jo lankas taip pat pagamintas iš lanksčios medienos gabalų. Užtaisymui buvo sukurtas specialus užvedimo mechanizmas, o transportavimui įtaisyti 6 ratai.

Apgulties bokštas. Šis bokštas skirtas priešo tvirtovės ar miesto sienų šturmui. Leonardo da Vinčio apgulties bokštas iš kitų išsiskyrė konstrukcijos paprastumu ir mobilumu; bokštas sukonstruotas taip, kad prisitaikytų prie besikeičiančios situacijos. Apgulties bokšto lieptelis buvo lengvai reguliuojamas, jis turėjo papildomą apsaugą nuo apšaudymo.

Balistiniai Leonardo da Vinči tyrinėjimai

Leonardas da Vinčis, eksperimentuodamas su šaunamaisias ginklais, domėjosi ir balistika (mokslu, tiriančiu sviedinių, kulkų, minų, bombų ir kitų šaudmenų judėjimo dėsnius („balo“ graikų k. – mėtyti, svaidyti). Mokslininkas, tirdamas šaudmenų judėjimo trajektoriją, pastebėjo: kai šaudmuo juda, oro pasipriešinimo jėga sulėtina jo greitį. Vadinas, greičiausiai skrenda aptakios formos šaudmuo. Leonardas da Vinčis neturėjo šiuolaikinės įrangos šaudmens trajektorijai apskaičiuoti, bet odinis maišas, pripildytas vandens su vienodo storio, vienoje eilėje įstatytais tuščiaviduriais vamzdeliais, eksperimentui puikiai tiko. Tokį „dūdmaišį“ paspaudus, vanduo trykšdavo fontanu skirtingomis kreivėmis. Todėl galima buvo trajektoriją stebėti iš arti ir atlikti reikiamus skaičiavimus.

Šiandien mus taip pat stebina genialiojo išradėjo balistiniai bandymai, kai šaudoma iš patrankos statmenai į viršų. Leonardo bandė nustatyti, kiek aukštai nulekia šaudmuo. Tik praslinkus 200 metų po Leonardo da Vinčio balistinių tyrinėjimų, Europoje gimė pirmosios mokslinės teorijos, bandžiusios šaudmenų judėjimo dėsnius moksliškai pagrįsti. Kitos Renesanso genijaus karo inžinerijos idėjos buvo pradėtos įgyvendinti, prabėgus 400 metų. Jo suprojektuoti šiuolaikinių ginklų prototipai: sraigtasparnis, tankas, kulkosvaidis, minosvaidis, raketos ir povandeninis laivas nepaliauja mokslininkus ir karybos specialistus stebinę iki šiol. Karo reikmėms skirti Leonardo da Vinčio išradimai buvo kuriami tik tam, kad, anot jo, „saugotų brangiausią gamtos dovaną – LAISVĘ“.

Doc. dr. Nijolė Janulaitienė, mjr. Gintautas Jakštys, mjr. Rimvydas Adomavičius, ats.kpt. Kęstutis Kairys

Komentarai (3)