Collin Anderson, nepriklausomas technologijų tyrinėtojas iš Vašingtono (JAV) aptiko įrodymų, jog šio „paralelinio pasaulio“ elementai jau egzistuoja. Iki šiol viešai šio tinklo požymių nebuvo matyti, nežiūrint į tai, jog Irano valdžios penkmečio plane, kuris prasidėjo 2010 m., vidinis internetas buvo vadinamas vienu iš svarbiausių tikslų.

Pagalbininkų ir pačio Irano dėka (jų vardai dėl suprantamų priežasčių neskelbiami) ponas C. Anderson sugebėjo prisijungti prie šios šalies kompiuterių. Išaiškėjo, jog vietos telekomunikacijų kompanijos išskiria po du IP adresu kiekvienai kompiuterinei sistemai, kuri gali naudotis internetu: vieną paprastą ir vieną vidinį, veikiantį tik Irane.

Vidinis tinklas gali apdoroti apie 17 mln. IP adresų, ir šiandien šia dalimi naudojasi maždaug 10 tūkst. įrenginių. Dauguma jų, sprendžiant iš turimų duomenų – tai namų kompiuteriai, kiti priklauso valstybinėms arba komercinėms įstaigoms. Matyt, tinkle jau yra nemažai turinio – nuo paprastų puslapių iki el. pašto tarnybų.

Tyrėjai aptiko įrodymų, jog maršrutizatoriai, kurie kontroliuoja įeinantį į Iraną ir išeinantį iš jo duomenų srautus, turi sistemas, kurio filtruoja WEB puslapius.

C. Anderson mano, jog, greičiausiai, vidinis tinklas turės specifinį Iranui turinį, taip pat nuosavus populiarių interneto portalų variantus (pavyzdžiui, socialiniai tinklai, kaip tai galima matyti, pavyzdžiui, Kinijoje). Vyriausybė po truputį bandys uždusinti ryšį su išoriniu pasauliu, kol ji pasidarys labai ir labai lėtu. Tokiu būdu, Irano žmones bandys priversti naudotis tik nacionaliniu internetu.

Daugelis įtaria, vidinį tinklą Irano valdžia taip pat ketina panaudoti viešosios nuomonės kontrolei: prieiga prie užsienio socialinių tinklų su medžiaga, galinčia paskatinti mąstyti kitaip, tiesiog bus uždrausta.

Kad toks scenarijus tikėtinas, rodo neseni pavyzdžiai. Štai prieš porą savaičių Irane buvo užblokuotos visos Google tarnybos, įskaitant "GMail", o šis veiksmas buvo motyvuotas tuo, jog "YouTube" pasirodė antimusulmoniškas vaizdo klipas, kuris sukėlė audringus protestus ne tik Islamo, bet ir Vakarų pasaulyje. Tačiau pamačius, jog su vaizdo klipu pradingo ir daugybę puslapių iš interneto dingo ir tie portalai, kuriais žmonės buvo įpratę naudotis, iraniečiai vėl sukėlė neramumus, ir šalies vyriausybei teko kiek sušvelninti cenzūrą. Ateityje, matyt, tokių neramumų bus mažiau, kadangi Vyriausybė ruošia alternatyvią el. pašto sistemą, mano Harvardo universiteto profesorius Ethan Zuckerman.

Iranas jau turi puikius inžinierius ir programuotojus, todėl didelių problemų neturėtų kilti. Kliūtimi neturėtų būti ir prekybinis embargas, kuris, jei tikėti jo autorių idėja, neleis šaliai importuoti visos reikalingos elektronikos, ypatingai tos, kuri leidžia internete viską ir visus sekti bei šnipinėti. Kaip paaiškėjo, Kinijos kompanijos jau ne kartą pardavinėjo Iranui reikalingą įrangą, ir netgi tą, kuri oficialiai laikoma amerikietiška (nesenas pavyzdys su ZTE ir Cisco tai puikiai pademonstruoja).

Iš kitos pusės, padaryti nacionalinį Internetą visiškai vidiniu vargu ar pavyks. Irano gyventojai galės į Pasaulinį Voratinklį išeiti, pasinaudoję slaptumą suteikiančia tarnyba Tor bei virtualiais privačiais tinklais. Be to, Internetas neturėtų būti blokuojamas visiškai, kadangi pačiai Vyriausybei bei kariškiams ryšys su pasauliu bus būtinas. Savo ruožtu, išradingi šalies piliečiai pabandys šiuos tinklus nulaužti.

„Tai visuomet bus kačių ir pelių žaidimas“, – teigia profesorius E. Zuckerman. „Sukurti autonominį tinklą dar niekam nepavyko. Nėra priežasčių galvoti, jog pavyks dabar“.