Vidutinio amžiaus žaidimų apžvalgininko išpažintis  (15)

Man 40 ir aš dirbu žaidimų apžvalgininku. Aš tik dabar suvokiau, kad kai kuriems žmonėms tai gali nuskambėti keistai. Prieš 17 metų, kai aš pasirinkau šią idiotišką profesiją, visi manė, kad mano darbas geriausias pasaulyje – ir jie buvo teisūs. Tiesą sakant, esu tikras, kad jis tokiu liko iki šiol, bet prabėgus 17 metų aš vis dažniau pagaunu keistus žvilgsnius ar raukomus antakius. Tau 40? Vis dar rašai apie žaidimus?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nė iš šio, nė iš to pradedu jaustis kaip tie karjeros viršūnėje pensijon neišėję futbolo žaidėjai, vietoj poilsio pasirenkantys karjerą vis žemesnėje lygoje, pasirašantys „alga už žaidimą“ tipo kontraktus, įsikibę į savo aistrą. Beviltiškai įsikibę.

Aš puikiai suvokiu padėtį. Keliaudamas darbo reikalais dažnai pastebiu, kad nemažai daliai žurnalistų tikčiau į tėvus. Ar tai normalu? Vis dažniau ir dažniau atkreipiu dėmesį į žaidimus kurių jie nežaidė, arba į tuos, kurie tesudaro blausią jų vaikystės paveikslo dalį.

Esu pakankamai priešistorinis, kad prisiminčiau nespalvotus žaidimus. Žaidžiau „Pac-man“ arkadų salone „Blackpool“ ir tai vyko tą pačią dieną, kai šis žaidimas pasiekė Britanijos krantus. Prisimenu dienas, kai „Sega“ buvo viena rimčiausių jėgų rinkoje. Šie prisiminimai verčia mane pasijusti Rutgeriu Haueriu, dieviška, bet mirštančia „Bladerunner“ kopija – aš regėjau dalykus, kuriais jūs nepatikėtumėte. Aš juos patyriau ir tie potyriai yra neatsiejama mano asmenybės dalis.

Ir tai siutina. Philipas Frenchas, žinomas ir gerbiamas „Observer“ kino kritikas, įžengė į septyniasdešimtuosius gyvenimo metus, bet niekas nesivargina paklausti, kodėl jis vis dar rašo apie kiną. Nėra ir taip, kad jis nerašytų apie mažvaikiškus Juddo Apatow ar Michaelo Bay filmiūkščius – jis turi žiūrėti tą šlamštą. Tai kodėl su juo viskas gerai?

Akivaizdaus atsakymo nėra. Žaidimai dar nesubrendo kaip terpė. 40 metų žaidimų gyvavimo istorijos tebėra daugybės žmonių vaikystės prisiminimai. Viena karta vyresni prisimena kaip jie atėjo į šį pasaulį. Anuomet tai buvo naujiena. Žaisliukai, kuriais mėgavaisi paplūdimyje greta smėlio pilių ir batutų. Norėdami suvokti dabartinę žaidimų būklę, žmonės turi „išrašyti“ gerą niuksą savo vaizduotei, nes šiandien mes kalbame apie spalvingiausią ir teisingiausią 21-ojo amžiaus meninės saviraiškos formą.

Žinau, kokie reikšmingi yra žaidimai, manęs nereikia globoti. Žaidimai suvaidino reikšmingą ir nepamirštamą vaidmenį formuojantis mano santykiams su tėvu. Jis buvo klasikinis technologijų mėgėjas, tad mes įsigijome „ZX81“ tik jiems pasirodžius, vėliau „C64“ ir mano tėvas niekad net nesivargino apsimesti, kad šie įrenginiai mūsų namuose laikomi lavinimo tikslais. Jie buvo skirti žaidimams (manau, kad paprastą ir nuoširdų požiūrį į žaidimus paveldėjau būtent iš tėvo).

Mes valandomis pliekdavom golfo stimuliatorių ir varžėmės dėl pozicijos lyderių lentoje. Net ir labai sunkiu paauglystės momentu, kai skendau asmeniniuose konfliktuose ir buvau pernelyg kvailas, kad su juo kažkuo dalinčiausi, mes vis dar galėjome dalintis žaismu.

Kai prieš dešimtmetį mano tėtis mirė nuo vėžio, mane iš netekties krizės tempė ne skubotai ir beatodairiškai išrašyti Prozako receptai. Ne. Mane traukė „Battlefield“, „Championship Manager“, „Sim City“ – funkcionuojantys pasauliai, į kuriuos galėjau pasinerti. Pasauliai, kuriuose slypėjo simuliuota mano tėvo ir bendrų mūsų potyrių atmintis. Jėzau, kaip jo pasiilgau.

Dabar auginu savo sūnus ir mes taip pat dalinamės žaidimais. „Lego Star Wars“, „Minecraft“, „Cut the Rope“. Neklausau žmonių, kurie teigia, kad žaidimai kenkia šeimoms, nes žinau, kad tai netiesa. Kai iš žvyro, smėlio ir akmenų pastatai pirmą „Minecraft“ lūšną, ji sušildo širdį nemažiau, nei pirmąsyk paleistas aitvaras ar kartu suklijuotas „Airfix“ modelis. Žaidimai dabar yra kolektyvinės sąmonės paveikslo dalis, tai bendri pomėgiai ir bendra patirtis. Jie kažką reiškia. Net ir blogiausi iš jų.

Aš rašau apie žaidimus ir man 40, netrukus bus 41-eri. Galbūt man derėtų rašyti apgailėtinus romanus apie, na žinote, vyrukus, kurie užauga, įsivelia į santykius ir atranda save. Fu. Aš to nedarysiu. Kol tokie žaidimai kaip „Fez“, „Spelunky“ ar „Bastion“ geba mane sujaudinti, kol dar yra erdvės paralelių braižymui, temų, kurias galiu atrasti, ir kol egzistuos ryšys, leidžiantis apjungti atskirus šviesos taškelius plačioje ir neaprėpiamoje žaidimų panoramoje, darysiu tai, ką dariau iki šiol.

Kažkuria prasme žaidimai dar tik pradeda savo kelionę į platųjį pasaulį, tačiau jų istorijos suvokimas yra gyvybiškai svarbus. Liūdna suvokti, kad blizgios arkados, kurias lankiau aštuntajame dešimtmetyje, jau išnyko. Dalis jų buvo buldozeriais nustumtos į sterilias, vartotojiškas zonas, tūnančias modernių prekybos centrų šešėlyje. Šių dienų vaikai jau nebeišvys „Defender“ ir „Galaxian“ aparatų kavinėse – kerėpliškų, aptrintų, raupuotų mašinų, su nuo amžiaus pažaliavusiais CRT ekranais. O aš žinau, koks jausmas prie tokios kerėplos stovėti.

Dabar žaidimai tiekiami kaip vienetukų ir nuliukų srautas, o aš kažkada turėsiu aiškinti savo vaikams, kad kadaise norint žaisti reikėjo po televizorium turėti dėžę, į kurią grūsdavom disketes ir diskus. Tai mūsų kartos gramofonai ir dviejų vonių skalbimo mašinos.

Mano vaikams mano darbas atrodo normalus. Tai yra gerai. Tai kažkas, ko galiu juos išmokyti, o mainais ir pats kažko išmokstu. Kasdien.

Koks nuostabus tai darbas, verčiantis nuolat mąstyti apie naujas galimybes, leidžiantis nuolat jausti įtampą ar būti suviliotam ir nustebintam. Nemanau, kad turiu liautis sulaukęs 40-ies, tiesa? Nemanau, kad apskritai turėčiau kada nors liautis rašęs apie žaidimus. Manau, esu teisus. Nesu tikras, ar noriu priimti kitokias pažiūras – tas, kurios slepiasi po kreivais žvilgsniais ir surauktais antakiais. Tas, kurios teigia, kad klystu.

Apie autorių:

Keithas Stuartas apie žaidimus rašo beveik 20 metų, pradėjęs kaip autorinių tekstų redaktorius žurnale „Edge“, vėliau dirbo laisvai samdomu autoriumi „PC Gamer“, „OPSM“, „Games Master“ ir daugybėje kitų žurnalų. Nuo 2000-ųjų tapo vienu iš pagrindinių žaidimų apžvalgininkų „The Guardian“ laikraštyje. Jis taip pat rašo apie futbolą ir skaitmeninį meną.

Teigiama, kad jis parašė knygą apie nacionalinius ispanų ir portugalų kostiumus. Niekas tuo netiki, tačiau knygą galima rasti Amazon.com lentynose.

Autoriaus „Twitter“ profilis.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Žurnalas "GameOn"
Žurnalas
(11)
(0)
(3)

Komentarai (15)