Kaip buvo išrastas mobilusis telefonas? (0)
Prieš keturiasdešimt metų, 1973 m. balandžio 3 d., Martinas Cooperis pasiėmė naują „Motorola DynaTAC“ telefoną (plytą sveriančią 1,1 kilogramo, kurios baterija veikia 20 minučių), išėjo į Niujorko gatves ir surinko numerį, rašo „The Atlantic“. Jis paskambino į „Bell Labs“ laidinį telefoną, kur dirbo jo didžiausias priešas Joelis Engelis. „Joeli, tai Marty, - pasakė M. Cooperis. – Aš tau skambinu iš mobilaus telefono, tikro nešiojamo mobilaus telefono.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anuomet telefonai nebuvo tas dalykas, kurį gali nešiotis vaikštant. Dėl to žmogus vaikštantis gatvėmis ir kalbantis į juokingą didelį plastmasės gabalą atrodė gan įdomiai. Tačiau tai ir buvo esmė. „Mes norėjome stulbinančios demonstracijos“, - sakė M. Cooperis. Komandos tikslas nebuvo tiesiog kažką išrasti – jie norėjo pačiu įstabiausiu būdu supažindinti pasaulį, kad tas kažkas buvo išrastas. Demonstracija buvo užbaigta spaudos konferencijoje, kur M. Cooperis davė telefoną vienai žurnalistei, kad ši galėtų paskambinti savo mamai į Australiją.
Kitaip tariant, M. Cooperis mėgavosi ir išnaudojo šį momentą. „Aš padariau labai daug skambučių, - prisimena jis. – Vieną jų padariau eidamas per Niujorko gatvę, kalbėdamas su Niujorko radijo reporteriu – tai turbūt buvo vienas pavojingiausių mano poelgių gyvenime.“
Kas yra mobilus telefonas?
Su technologija, kurią Niujorko gatvėse pristatė M. Cooperis, buvo dirbama jau seniai. Mobilus telefonas buvo senų gerų technologinių lenktynių kulminacija, panaši į tradicinio telefono išradinėjimą. Ją paskatino ne tik konkurencija tarp tyrimų ir plėtros departamentų skirtingose korporacijose, bet ir pats technologinis progresas .
Dar 1947 m. „Bell Labs“ inžinieriai įsivaizdavo standartinį mobilų tinklą. Iki 1970 m. automobilių telefonai – originalieji mobilūs telefonai – buvo įprasti, nors ir ne visur paplitę. Į žmogų orientuoti telefonai, manė M. Cooperis, yra kitas akivaizdus žingsnis telefonų evoliucijoje.
Tačiau tai nebuvo akivaizdu visiems. JAV Federalinė komunikacijos komisija tuo metu svarstė, ar leisti AT&T įkurti tinklą, kuris leistų belaidį telefonų ryšį vietinėse rinkose, daugiausia automobilių telefonų naudojimui. Ne tik M. Cooperis žinojo, kad šis pasiūlymas suteiktų AT&T monopoliją šiose rinkose. Tai reikštų, kad automobilių, o ne rankiniai mobilūs telefonai taptų dominuojančia mobiliąja technologija. M. Cooperis ir jo kolegos matė, kur juda reikalai, ir dėl to nusprendė įsikišti. Jie nusistatė sau naują kryptį ir nusprendė judėti link jos. Bet jiems reikėjo paskubėti.
Rudy Kroloppas, pagrindinis primojo mobilaus telefono dizaineris prisimena paklaikusias paskutines mobilaus telefono kūrimo savaites. „Marty man paskambino į biurą 1972 m. gruodį ir sako: „Mums reikia sukurti nešiojamą mobilų telefoną“, - pasakoja R. Kroloppas. – O aš sakau: „Kas, po galais, yra mobilus telefonas?”.
Į šį klausimą jie atsakė išrasdami tokį telefoną. R. Kroloppas ir jo komanda tam turėjo šešias savaites… Po susitikimo su M. Cooperiu, R. Kroloppas greitai surinko komandą. Ją sudarė aštuoni žmonės. M. Cooperis jiems išdėstė problemą ir tikslą. Tada jis tarė jiems: „Jei kas nors netiki, kad tai gali būti padaryta, išeikite iš kambario.“
Niekas neišėjo.
Nešiojamojo telefono sistema
Komanda kūrė ir kūrė, kol sukūrė išeitį: stambų, bet aptakų prietaisą, kurį M. Cooperis demonstravo Niujorko gatvėse 1973 m. balandžio 3 dieną. Taip jie skelbė išradę nešiojamąjį telefoną. Didelė dalis komandos sėkmės priklausė jau egzistuojančiai „Motorola“ patirčiai puslaidininkiuose, kas leido išvystyti pagrindinę elektros infrastruktūrą, kuri leido gyvuoti „DynaTAC“ telefonui.
Tada atėjo laikas spręsti prietaiso kūno klausimą. R. Kroloppas su komanda pasiūlė penkis galimus telefono dizainus. Nuo plokščio, iki lenkto ir iki susilankstančio. M. Cooperis pasirinko prototipą, kuris buvo stambiausiais, bet praktiškiausias ir priminė tuo metu egzistuojančius telefonus. Komandą šį dizainą meiliai praminė “batu”.
1973 m. spalį komanda pateikė patentą ne tik pačiam telefonui, bet ir visai „radijo telefono sistemai“. Tačiau jų patentas parodė tik techninę komandos išradimo pusę. Išradėjai iš tiesų į savo išradimą žiūrėjo labiau filosofiškai. Jie žinojo, kad jie savo rankose laikė tai, kas leis sujungti žmones.
„Aš kartoju mantrą, kad žmonės natūraliai, iš esmės ir iš prigimties yra mobilūs“, - sako M. Cooperis. O dauguma inovacijų, kurios pasirodė vėliau – GPS, išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai – patvirtina šią įžvalgą. M. Cooperis net įsivaizdavo metą, kai mobilieji telefonai bus įdiegti mums po oda. Didelė dalis visų mobiliųjų telefonų lenktynių esmės buvo siekis užtikrinti, kad žmonėmis, o ne automobiliais paremti telefonai laimės.
Ir jie laimėjo. M. Cooperis į tai žiūrėjo kaip į natūralų ar net neišvengiamą dalyką. Po mobiliųjų telefonų išradimo nebeegzistuoja apibrėžta vieta – namai, darbas, kažkas, kas sujungta su kažkuo – kaip būtina sąlyga komunikacijai. „Motorola“ išradimas pakeitė „sujungimo“ apibrėžimą.
Dėl to yra teisinga, kad „mobiliųjų telefonų tėvas“ mieliau savo išradimą norėjo vadinti „asmeniniu telefonu“. Jis savo išradimą laikė „kažkuo kas atspindės asmenį, kas leis numerį priskirti ne vietai, ne darbo stalui, ne namams, bet žmogui.“ Prieš keturiasdešimt metų telefonų sfera pirmą kartą paragavo asmeniškumo. Mobilusis telefonas jungia mus su tinklu. Bet jo tikslas buvo išlaisvinti mus nuo jo.
