Strateginis planavimas yra tikslų atrinkimas ir procesų paleidimas, norint įgyvendinti atrinktus tikslus. Žiniasklaidoje pasirodo žinių, kad tikrai vyksta šalies energetikos strategijos peržiūra, bet viskas vyksta pakankamai slaptai, sudarytos komisijos nariai nenoriai dalijasi informacija su žiniasklaida ir net su ministrais, kurių pavaldume jie lyg ir esą. Taigi, ar viskas mūsų energetikos strateginiame planavime tikrai yra gerai?

Matosi, kad esminė diskusija tarp energetikų vyksta dėl koncepcijos – kurią, centralizuoto ar decentralizuoto ūkio, taikyti. Labai svarbu suprasti, ko siekiame – centralizuoto branduolinio monstro ar energijos generavimo šalia vartotojų. Dinamiškai besivystančios technologijos, deja, šiuo metu krypsta į decentralizuotą energetikos ūkį. Ne tik šilumos ūkis turi būti maksimaliai priartintas prie savivaldybių, bet, kiek įmanoma ir elektros energijos gamyba (kaip kad yra Jungtinėje Karalystėje). Patrauklus ir visiems suprantamas decentralizacijos pavyzdys – internetas. Kiekvienas regionas, norėdamas naudotis internetu, pats privalo turėti ir prižiūrėti reikiamą įrangą, reikalingą internetui įsidiegti, nes jokia centralizacija iš esmės čia nėra įmanoma.

Koncentruotos pramonės regionuose už energetikos vystymąsi turėtų būti atsakingas verslas. Pavyzdžiui, Suomijoje branduolines jėgaines stato privatus verslas, Japonijoje ir Vokietijoje automobilių pramonės įmonės pradeda įsirenginėti savas elektrines, o Achemos gamykla Jonavoje, Obelių spirito varykla ir dar keletas įmonių savas elektrines jau įsirengę. Akivaizdu, kad net nutarus statyti Visagino AE, iki to laiko, kol bus pagamintos pirmos kilovatvalandės (dar net ir nekalbant apie būsimos sugeneruotos energijos konkurencingumą), praeis mažiausiai 12 metų, o per tą laiką verslas jau bus pats apsirūpinęs būtina energija arba tiesiog išsibėgiojęs.

Vystant energetikos objektus svarbu numatyti galimybę energijos gamyboje naudoti kelių rūšių kurą, tai yra įvesti įstatyminę nuostatą dėl kuro diversifikavimo. Kuras gali būti įvairus: biokuras, kuras iš šiaudų, durpės, gal net akmens anglis (jei bus taikomos naujos technologijos), dujos ir t.t. Tam turi būti naudojami arba atskiri įrenginiai arba lengvai sugretinami degikliai, taip pat kiti inžineriniai sprendimai. Nuosekliai į energetikos sistemą turi būti integruojami ir atsinaujinančios energetikos šaltiniai.

Energetikos demonopolizavimas yra glaudžiai susijęs su ES trečiojo energetinio paketo taikymu. Pavyzdžių galime pamatyti, pasilyginę savo energetines struktūras su kaimynais. Lietuva dabar turi vieną monopolizuotą elektros energijos skirstomąjį tinklą LESTO, o štai Danija – apie 120, Vokietija – 960, Švedija – 36 skirstomųjų tinklų bendrovių. Energijos gamyba ir energijos skirstymas bei pardavimas turi būti griežtai atskirtas nuo „trafiko“ (angl. traffic – eismas, judėjimas), tai yra nuo perdavimo tinklo. Visa tai didintų konkurencingumą ir mažintų elektros energijos kainas vartotojams.

Lietuva turi pakankamą tiek mokslo, tiek verslo potencialą, galintį kurti savos gamybos biokuro katilus, ekonomaizerius, degiklius įvairioms kuro rūšims, saulės elektros modulius, saulės kolektorius, įvairius šilumos siurblius bei daug kitų mikroenergetikos įrenginių, o taip pat ir jiems reikalingų atskirų elementų ar atsarginių dalių. IT specialistai taip pat turi sukūrę pakankamai sprendinių, galimų pritaikyti energetikai. Visa tai reikia taip pat įvertinti kuriant energetikos strategiją. Vienas įdomus pastebėjimas – Klaipėda jau dabar turi pilną techninį ir intelektinį potencialą diegti jūros vėjo elektrinių parkus, tačiau kalbama, kad į jūrą vėjo energetiką bus galima kelti tik po 2020 metų.

Efektyvus energetinių resursų naudojimas – svarbi strategijos dalis. Labai svarbu surasti teisingą sprendimą, kad energijos gamintojai ir energiją taupantieji vartotojai nebūtų supriešinti. Ypač tai svarbu realizuojant atsinaujinančių energijos šaltinių atliekamą energiją arba bandant kartu su namų renovacija diegti ir atsinaujinančios energetikos elementus – šilumos siurblius, saulės kolektorius, saulės elektros modulius ir pan. Efektyvus energetinių resursų naudojimas glaudžiai susijęs ir su informacinių technologijų plėtra energetikoje – tai ir išmanioji apskaita, išmanieji tinklai ir t.t.

2013 m. kovo 14 d. vyko Energetikos ministro susitikimas su asociacijų atstovais, mokslo įstaigų dėstytojais ir studentais. Konferencijoje nustebino jaunimas – studentai iš raštelio skaitė liaupses Visagino AE, o šalia jų sėdintys dėstytojai spindinčiomis akimis jiems pritardami linkčiojo (labai jau priminė senokai pamirštus komjaunuolių susirinkimus). O vienas VU dėstytojas tiesiog visus pribloškė, sakydamas kad Visagino AE yra geresnė tuo, kad avarijos atveju nukentės mažesnė Lietuvos teritorija, lyginant su Baltyjsko AE ar Astravo AE sukeltomis grėsmėmis. Manyk – Visagino AE avarijos atveju labiau kentės latviai ir baltarusiai... Beje, reikia priminti, kad branduolinių jėgainių jokia draudimo kompanija nedraudžia, taigi, galimos avarijos atveju, Lietuva turėtų finansuoti avarijos pasekmių likvidavimą tiek savo šalyje, tiek ir kaimyninėse valstybėse.

Stebina ir mūsų profesūros pozicija – juk jie puikiai supranta, kad 1350 MW reaktoriaus įrengimas Visagino AE palieka Lietuvą rusiškame elektros energetikos tinkle neapibrėžtam laikui, tačiau jiems yra svarbiau, kad nebūtų uždaryta kokia nors „atomistikos“ katedra.

Kitas pastebėjimas. Energetikos instituto darbuotojai to paties susitikimo su Energetikos ministru metu stebino „pirmo kurso studentų lygio“ klausimais apie pasiruošimą jungtis prie ENTSO-E, į kuriuos LITGRID atstovas, kiek net nustebęs, atsakinėjo – yra ir paros, ir mėnesio, ir metų energijos sunaudojimo statistika bei planavimo patirtis, reikia tik... pasiteirauti. Visa tai verčia sunerimti, ar tie, kurie kuria ar peržiūri strategiją, tikrai disponuoja patikrintais duomenimis, pakankamai profesionaliai kontaktuoja su veikiančių energetinių struktūrų darbuotojais, mato visos Lietuvos energetines problemas.

Taigi, kuriant energetines strategijas svarbu atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: decentralizuotos energetikos plėtrą, įvairių kuro rūšių naudojimą, monopolinių struktūrų minimizavimą, trečiojo ES energetikos paketo taikymą, mokslo ir energetikos sinergiją, energetikos ūkį aptarnaujančios pramonės kūrimą, efektyvų energijos naudojimą.

Energetikos sektoriuose daugelis būtinų darbų jau dabar yra vykdomi, arba planuojama juos atlikti, tuo užsitikrinant šalies energetinį saugumą. Tai – elektros energijos jungtys su Lenkija ir Švedija, suskystintų dujų terminalo statyba, bendros elektros energijos rinkos kūrimas. Išvardinsiu kai kuriuos darbus dar detaliau: nuolatinės srovės keitiklio ir transformatorinės kompleksas Alytuje, 330 kV linija Alytus – Kruonio HAE, darbai susiję su Baltijos šalių elektros energetikos žiedo „Baltic Ring“ įrengimu: 330 kV elektros energijos linijos Klaipėda – Telšiai, Mūša – Panevėžys, Neris – Vilnius, Mūšos 330 kV skirstykla, Naujosios Vilnios 330 kV pastotė. Dujų sektoriuje irgi pilna darbų – dujotakių Kiaulės nugaros sala – Klaipėda, Jurbarkas – Klaipėda ir Vilnius – Varšuva įrengimas ir t.t. Šilumos ūkio sutvarkymui taip pat reikia įrengti mažiausiai 10 naujų, biokurą naudojančių kogeneracinių jėgainių. Labai apytikriais skaičiavimais visa tai mažiausiai kainuotų apie 10 mlrd. litų.

Daugelis čia išvardintų darbų, teisingai juos pateikiant, turėtų būti patrauklūs ir investuotojams, nes darbai yra valstybei būtini, jų įvykdymo trukmė nedidelė, kreditavimas bankams suprantamas, galima ir ES parama. Kita vertus, visa tai reikia atlikti, nepriklausomai nuo to, statysime ar nestatysime Visagino AE. Štai čia ir prasideda kažkas panašaus į absurdą. Kai kurie politikai bando teigti, kad atsisakydami Visagino AE mes išbaidysime investuotojus, mažinsime valstybės patikimumą ir prestižą. Iš esmės gaunasi priešingai – atlikdami būtinus darbus, užtikrinančius šalies energetinį saugumą, turime sukaupti tą nemažą 10 mlrd. litų investicinį kapitalą, o deklaruodami dar ir Visagino AE statybas (dar papildomai apie 18 mlrd. litų!), tikrai apsijuoksime prieš visus galimus investuotojus – tik pseudo ekonomistai galėtų tvirtinti, kad Lietuva finansiškai pajėgi tokius projektus vykdyti.

Dabar svarbiausia koordinuoti energetinių projektų vystymą tiek šalyje, tiek ir su kaimyninėmis ES šalimis. Taigi baikime spekuliacijas apie Visagino AE ir netrukdykime energetikams dirbti jiems įprastus ir suprantamus darbus.

Komentarai (2)