Krašto apsaugos ministro atkirtis ekspertams: ne eiliniam atsargos majorui spręsti, kokių ginklų Lietuvai reikia

Gal ir bando priesintis bet persilauzimo deja neivyko, trumpalaikiai tai veiksminga bet ilgainiui reikalinga svari persvara. taip asadas dar ir tebegyvena

Vis verkiama, kad Lietuvos KAM ministrai - ne kariškiai. O daug žinote šalių, kuriose ministrai - kariškiai? Rusijoje, tarp kitko, ministras Šoigu kad ir generolas, bet - ne kariškis, KAM dirbantis daug trumpiau, nei du paskutiniai Lietuvos ministrai. Beje, pasitaiko kariškių (ir savivaldybės klerkų, ir mokytojų ir t.t.), kurie taip įprato pentinais raižyti kabinetų parketą, kad gal ir susipainiojo, kas svarbiau - jų asmeninė karjera, ar šalies gynyba. Kam reikalingi laivai? O gal kaip indėlis į NATO katilą? NATO reikia tam tikrų išminavimo pajėgumų Baltijos jūroje, ir Lietuva tai užtikrina, ir perka būtent tam reikalingus laivus. O NATO, savo ruožtu, pasižada užtikrinti kitas funkcijas, kurioms Lietuva šiandien nepajėgi. Kolektyvinė gynyba ir su ja susiję pirkimai, o ne vieno ar kito ministro nekompetencija. KAM ir kariuomenė turi konkrečias, vakarietiškas procedūras, kaip pirkti ginklus, kaip pasirinkti prioritetus ir panaudoti lėšas. Labai gerai, kad visuomenei pradeda rūpėti šalies gynybos reikalai. KAM ministras be viso kito ir yra visuomenės išrinktos politinės daugumos atstovas, kuris ne tik valdo KAM, bet ir atlieka tam tikrą politinės kontrolės funkciją. Žinoma, kad kiekvieno laisva valia kritikuoti ir jį, ir gynybos politiką, neperžengiant žodžio laisvės ribų. Bet ne kiekvienas ekspertas, kuris surauktu veidu porina iš TV ekrano arba uoliai barškindamas klaviatūrą dalina pamokymus kaip žaisti krepšinį, kaip dainuoti, kaip rašyti ar kaip vadovauti policijai, KAM ar kariuomenei. Gal derėtų būti sąžiningam ir žiūrint sau į akis veidrodyje paklausti savęs - ar aš turiu tą būtiną minimumą žinių, kad galėčiau pamokyti, ar aš tik pjaunu grybą?