XXI a. nuo XX a. skiriasi tuo, kad progresas praėjusiame šimtmetyje stebino, o dabar atrodo natūrali būsena, todėl stebina tik tiek, kad didelė dalis žmonių permainų bijo daug labiau nei to, kad ateityje gyvens blogiau nei žmonės kitur, nes jų šalis liks ištikima tradicinei pramonei ir mažos žemės ūkio šalies atributui – paršininkystei.

Robotai muzikantai galėtų padėti ir Lietuvai

Britų įrašų bendrovė „Warp Records“ balandžio 8 d. išleido trijų robotų grupės „Z-Machines“ įrašytą albumą. Grupės gitaristas turi 78 pirštus, būgnininkas – 22 rankas. „Z-Machines“ su kompozitoriumi Squarepusher iš pradžių muziką mėgino kurti naudodami programas, galop jų bendradarbiavimas išaugo į muzikinį albumą. Sunku pasakyti, ar ši nauja grupė turi galimybių konkuruoti su grupėmis, kuriose kol kas dominuoja žmonės. Gali būti, kad tai tik pigus robotų savininkų ar įrašų bendrovės bandymas pasireklamuoti, tačiau kas gali paneigti, kad tai viena iš naujų verslo krypčių, kuria žengdami pirmeiviai užsidirbs ne vieną milijardą? Beje, gali būti, kad ši kryptis būtų aktuali Lietuvai, ir ne tik dėl potencialių milijardų, bet ir dėl „Eurovizijos“. Gal bent robotai pagaliau sugebėtų sukurti dainą, su kuria Lietuva laimėtų ši konkursėlį? Gali net būti, jog Lietuvai teks susikurti ne tik robotus muzikantus, bet ir humanoidus dainius, kurie sugebės įveikti danus, rusus ir kazachus.

Bet humanoidais grįstos pergalės „Eurovizijoje“ Lietuvai tikėtis neverta. Atsižvelgiant į konkurencines tradicijas mūsų šalyje, tikriausiai joks humanoidas iki scenos „gyvas“ neužlips. Jam bus arba išplėšta atminties plokštė, arba sutrikdyta regos funkcija. Konkurencija – žiaurus dalykas, nes už tai, kad Lietuvoje netrūksta žmonių, bijančių permainų ir visko, kas susiję su technologijomis, turime dėkoti ir konkurencijai. Būtent ji maitina įvairias baimes: skalūnų dujos – baisu, lietuviška atominė elektrinė – košmaras, moderniomis technologijomis grįsta ekonomika – pasakos, jaukiančios tradicinio lietuvio protą. O štai pigi rusiška elektra iš Lietuvos pasienyje statomų Rusijos atominių elektrinių, tradicinė pramonė, draugaujanti su tradicinėmis „Gazprom“ dujomis, yra miela, įprasta realybė. Ir visai nereikia jokių permainų.

Ateitis išstumia praeitį, modernesni sprendimai – pasenusius, geriau mokamos darbo vietos – blogiau mokamas. Jei sugebi suvokti, kas ilgainiui naudinga tau ir tavo šaliai, tiesiog privalai būti pasiruošęs permainoms. Todėl nebijoti yra svarbu. Žinoma, nereikia aklai pritarti visoms permainoms. Tačiau ypač atidžiai ir atsakingai reikėtų priimti sprendimus dėl tų, kuriomis labai stipriai esame gąsdinami. Gal todėl ir investuojama į gąsdinimą, kad baimė turi vieną prastą savybę: jei jau žmogus pripranta bijoti, tai bijo visko, pradedant euru ir baigiant balsavimu internetu. O ypač bijo to, kam reikia asmeninių pastangų, pavyzdžiui, gerinti kvalifikaciją ar net keisti profesiją. Tokiais atvejais pokyčių baimė tampa lemiama jėga, trukdančia uždirbti iš permainų ir naujų galimybių. Reikia skatinti nebijoti, nes tik taip visuomenė prisitaikys prie permainų, o gal atsiras ir daugiau tokių, kurie sugebės atsiskleisti ir žengs sėkmės keliu.

Technologijos visiems gyvenimo atvejams

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedros prof. Artūro Jakubavičiaus, bet kokio progreso varomoji jėga yra smalsumas ir tinginystė. Technologijos keičia pasaulį ir žmogų tiek, kiek žmogus išnaudoja jų teikiamas galimybes. Nuo šratinuko išradimo iki jo pramoninės gamybos pradžios praėjo 50 metų (nors rašiklio technologinį pagrindą sudaro tik vamzdelis ir rutuliukas), paprasčiausiam užtrauktukui masinės gamybos teko laukti 75 metus. Beje, kompiuterio idėja pradėta plėtoti iškart po Antrojo pasaulinio karo, bet praėjo ne vienas dešimtmetis, kol jis tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Tačiau tai įvyko daug greičiau nei pramoniniu būdu pradėtas gaminti šratinukas. Dar greičiau po pasaulį pasklido išmanieji telefonai.

Technologijų šiandien išrasta gausybė – žmonija sugeba panaudoti tik apie 5 proc. jų teikiamo potencialo. Galbūt dalies jų naudojimas netikslingas, tačiau šiame nesibaigiančiame technologijų evoliucijos konvejeryje tai ir vertinga, kad gali laimėti gebantis ne tik išrasti, bet ir pritaikyti. Svarbiausia, kad šis procesas greitėja, o į pažangą orientuota ekonomikos dalis auga. Planetos ekonomiką smarkiai pagerinusiai žemės ūkio revoliucijai reikėjo tūkstantmečio, pramonės revoliucija tai padarė per porą dešimtmečių. Šiandien, jei pasaulio ekonomika neauga 3 proc. per metus (tokiu tempu jį dvigubai pagerėja mažiau nei per 25 metus), liūdi visi investuotojai ir analitikai. Ir niekas to nebevadina revoliucija, tai natūralus procesas, kurio esmė – technologijų skverbimasis į kone visas gyvenimo sritis.

Kai jauna JAV bendrovė „Tesla“ pradėjo kurti sportinius elektromobilius, skeptikų tikriausiai netrūko, o jai puikiausiai sekasi. Su panašiu skepticizmu savo veiklos pradžioje susidūrė ir bendrovė „Titan Aerospace“, kai nusprendė gaminti saulės energija varomas nepilotuojamas skraidykles. Ir nors pats projektas yra dar ankstyvos kūrimo stadijos, bendrovę šių metų balandžio 15 d. įsigijo „Google“ – ji įvertino tai, kad skraidančios palydovinės antenos gali suteikti prieigą prie interneto milijonams žmonių. Trimis savaitėmis anksčiau „Facebook“ įsigijo Jungtinės Karalystės bendrovę „Ascenta“, taip pat gaminančią nepilotuojamas saulės energija varomas skraidykles. Akivaizdu, kad tie, kurie pirmieji nusprendė sukurti „elektrinį“ lėktuvėlį, buvo teisūs, o skeptikai klydo.

Beje, trečiojo pasaulio šalys įsigudrina technologizuotis net ir stokodamos infrastruktūros. Pasak internetinės reklamos srityje dirbančios bendrovės „Adtarget.me“ verslo plėtros direktoriaus Deivido Talijūno, Afrikoje jau dabar daugelis interneto ir net programavimo funkcijų atliekama mobiliaisiais telefonais. Juodasis žemynas kompiuterio etapą buvo priverstas prašokti dėl riboto elektros tiekimo.

Būtent „Google“ yra prikūrusi labai ambicingų planų. Pavyzdžiui, praėjusių metų spalį įkūrė įmonę, kuri spręs, kaip pailginti žmonių gyvenimą. Tokios bendrovės atsiradimas dėsningas, nes tikriausiai bendrovė, kuri sugebės gydyti ar gaminti naujas ir naudoti tinkamas žmogaus organizmo dalis bei išmoks jas neskausmingai ir greitai pakeisti, taps pelningiausia. Tiesa, kol kas būtų per drąsu teigti, kad gyvenimui pailginti bus pasirinktas žmogaus organizmo dalių gamybos kelias, nors gyvenimo ilginimu „Google“ užsiima ir kitaip – kuria sistemas automobiliams, kuriuos vairuojantys kompiuteriai sugeba per sekundę apsvarstyti milijonus variantų, tai yra daugiau informacijos, nei žmogus galėtų apdoroti net labai susikoncentravęs.

Kas mūsų laukia ateityje?

Esama tokios sąvokos singuliarumas – tai taškas, kuriame dirbtinis intelektas aplenks žmogaus protą. Gausėja teigiančiųjų, kad jis bus pasiektas mūsų amžiuje. „Google“ dirbantis žinomas futuristas, vienas Singuliarumo universiteto steigėjų Raymondas Kurzweilas, kurį žurnalas „Forbes“ yra pavadinęs galingiausia mąstymo mašina, spėja, kad technologinis singuliarumas žmoniją ištiks iki 2045 m., kai technologijos leis kurti žmogaus galimybes pranokstančius dirbtinius intelektus, o žmonės ir mašinos bus glaudžiai integruoti.

Pasak prof. A. Jakubavičiaus, technologijos vystosi bangomis: išradimas nevirsta masinio vartojimo produktu, jei, pirma, nėra rentabilus, antra, drastiškai ardo ir griauna esamą verslo struktūrą. Visi norime žaliųjų automobilių ar išmaniųjų vaistų, bet viskam savas laikas. Anot VGTU profesoriaus, robotų bijoti nereikia – jie gali išlaisvinti ir suteikti galimybę susitelkti ties kitomis, galbūt mūsų poreikius daug labiau atitinkančiomis veiklomis. Prieš dvidešimtmetį žmonių bendravimo pagrindą sudarė frazės, pauzės, žvilgsniai ir t. t. Dabar komunikuojame žiūrėdami į išmaniojo telefono ar planšetinio kompiuterio ekraną. Tai nereiškia, kad žmonės prarado bendravimo poreikį, tiesiog technologijos pakoregavo komunikavimo būdą. Labai tikėtina, kad ilgainiui jos mus išvaduos nuo poreikio bendrauti balsu – galėsime tai daryti mintimis. Paprasta fizika – tereikia išmokti skaityti ir perduoti signalus.

„Adtarget.me“ verslo plėtros direktorius teigia, kas pastaruoju metu daug kalbama apie vadinamąjį daiktų internetą, tai yra tendenciją, kai žmogus bus visą laiką prijungtas prie aparatų bei daviklių, kurie stebės, analizuos jo būklę ir apie ją informuos siųsdami žinutes į mobilųjį telefoną. Arba praneš informaciją kokiam nors išmanesniam kompiuteriui, o šis, tarkim, sustabdys autobusą, nes jo vairuotoją po 3 min. gali ištikti infarktas. Jau kuriamos technologijos, kurios leidžia valdyti aparatus balsu: iš amazon.com į skaityklę atsisiųstą knygą galima liepti skaityti įrenginiui. Ne mažiau dėmesio skiriama ir daiktų „protingam“ elgesiui, tai yra gebėjimui perimti dalį žmogaus darbų. Tokio darbų pasidalijimo pavyzdžiu galėtų būti mobiliojo telefono siunčiama informacija šaldytuvui, kokio maisto neužsakyti, nes cholesterolio kiekis viršija normą. JAV diegiamas robotas nešikas (mulas), kuris turi palengvinti gyvenimą pėstininkams sunkiai prieinamose vietovėse – perimti iš jų dalį nešulio. Spaudoje rimtai svarstoma, kad kitas etapas bus jo aprūpinimas šaunamuoju ginklu, taigi ir savimone, kad mulas pats nuspręstų, kada šauti.

Neseniai Michaelis Fraseris ir Michaelis Osbornas, Oksfordo universiteto Inžinerijos katedros atstovai, paskelbė tyrimą, pagal kurį dėl technologinių pokyčių ekonomikoje per artimiausius porą dešimtmečių JAV gali būti prarasta apie 47 proc. darbo vietų. Pasak tyrimo autorių, labiausiai pažeidžiami sektoriai yra paslaugos, mažmeninė prekyba, administravimas, biurų paslaugos. Taip pat nemažai darbo vietų gali nelikti įvairiuose gamybos, gabenimo ir sandėliavimo sektoriuose. Beje, kompiuterizacija veikiausiai sumažins ekonomistų, finansų analitikų ir verslo konsultantų poreikį. Taigi, kūrybininkams irgi gresia pavojus. Sporto ir akcijų biržos naujienas JAV jau rašo ne žmonės, bet programinė įranga. Redaktorius, jei nori, gali įterpti kokį sąmojį, bet tai nebūtina.

Vis dėlto tikėtina, kad žmonija be darbo neliks. Apie naujas profesijas bando prognozuoti nemažai mokslininkų, pavyzdžiui, futurologai Jamesas Bellini ir Karen Moloney teigia, kad jau apžvelgiamoje ateityje atsiras tokių iki šiol negirdėtų profesijų kaip lietimo programuotojai (jų darbas – programuoti lietimo pojūčius), vaikų projektuotojai, kurie pagal tėvų pageidavimą pasitelkę genų inžineriją „kurs“ vaikus, turinčius tėvų pasirinktas savybes (tiesa, čia jau prasideda etinės problemos), atminties papildymo chirurgai, kurie padės senstantiems visuomenės atstovams išsaugoti ir pagerinti nykstančią atmintį. Be to, tikėtina, kad rasis klimato valdytojų profesija, kurios atstovai pagal pageidavimą koreguos tam tikros vietovės orą. Vertikaliosios žemdirbystės specialistai užsiims ūkininkavimu daugiaaukštėse konstrukcijose, nanomedikai kurs labai mažus implantus, kurių uždavinys bus stebėti klientų sveikatos būklę ir esant reikalui pradėti gydymą. K. Moloney mano, kad žmonės pasidalys į tuos, kurie supranta technologijas, ir tuos, kurie technologinių žinių stokoja.

K. Moloney tikriausiai nėra gerai susipažinusi su kai kurių Rytų Europos kraštų specifika, nes tada žinotų, jog pasaulis gali būti padalytas į tris dalis – trečiojoje būtų tie, kurie paniškai bijo technologijų ir su jomis susijusių permainų. Kuriai pasaulio daliai priklausys Lietuva, rinktis jos visuomenei, tačiau turime suprasti, kad pasaulis keičiasi ir šie pokyčiai bus labai dideli. Nebus nieko gero, jei permainas tik atmesime arba ignoruosime. Be to, jei jau prakalbome apie permainas ir baimę keistis, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip per šimtmetį keitėsi didžiausių pasaulio bendrovių šimtukas. Jo analizė geriausiai demonstruoja, kad nėra nieko amžino, net pačios galingiausios verslo imperijos žlunga, nes technologinė pažanga iškelia naujas. Gal todėl šiandien pirmaujančios bendrovės taip agresyviai investuoja į mokslą ir kaupia patentus. Žino, ko reikia bijoti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas „Valstybė“

Komentarai (0)