Remiantis naująja tvarka, istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą atlieka oficialiai patvirtintos antikvarinės technikos asociacijos. Tokia teisė suteikta 11-ai Lietuvoje registruotų asociacijų ir jų filialams. Yra net patvirtintas 72 žmonių, turinčių teisę vertinti istorinius automobilius ir motociklus, sąrašas.

Klaipėdos apskrityje šią veiklą vykdo šiemet 15 metų jubiliejų švenčiantis senovinių automobilių ir motociklų klubas „Diližanas“. Į jį ir gali kreiptis savininkai, norintys savo transporto priemonei gauti vadinamuosius istorinius – rudos spalvos – valstybinius numerio ženklus.

Tiesa, pats klubas tų numerių neišduoda. Klubo ekspertai įvertina pateiktą transporto priemonę, ir, jei išvados teigiamos, t. y. jei automobilis ar motociklas pripažįstamas istoriniu, nusiunčia jas Valstybinei kelių transporto inspekcijai (VKTI), o ši įtraukia jį į Pripažintų istorinių motorinių transporto priemonių sąrašą bei parengia atitinkamą pavedimą valstybės įmonei „Regitra“, kuri galų gale ir išduoda ruduosius numerius.

Nuo liepos praėjęs laikotarpis istorinės technikos vertintojus privertė padaryti kelias išvadas. Pirma tokia – žmonės dar labai dažnai nesuvokia, kas apskritai yra istorinė transporto priemonė.

„Nors teisės aktuose labai aiškiai išvardinta, kokius reikalavimus turi atitikti automobilis ar motociklas, kad būtų pripažintas istoriniu, žmonėms tai vis dar yra tamsus miškas. Pavyzdžiui, atveža visiškai „tiuninguotą“ automobilį ar taip perdirbtą seną „Harley-Davidson“ motociklą, kad net pats gamintojas neatpažintų. Tai – visai kita parduotuvė visai kitoje gatvėje. Esminis dalykas toks – transporto priemonė turi būti tokia, kokia nuriedėjo nuo konvejerio. Padarei „tiuningą“ – jau nebe istorinis automobilis ar motociklas. Įstatei naują variklį vietoje seno ar pakeitei važiuoklę – jau nebe istorinis. Ir taip toliau“, – pažymi „Diližano“ vadovas Valerijus Rajevskis.

Beje, jei pakeitimai nežymūs, savininkas gali pašalinti nurodytus trūkumus ir vėl pateikti transporto priemonę vertinti.

„Būna, kad, pavyzdžiui, įstatyta kokia nors lemputė, kurios originaliame automobilyje nebuvo, ar padaryti kiti nežymūs pakeitimai. Jei žmogus juos pašalina, kliūčių teigiamai įvertinti tą mašiną nebelieka“, – aiškina V. Rajevskis.

Techninių apžiūrų (TA) centruose prie senų automobilių nesikabinėjama.

„Negalime reikalauti to, ko tame automobilyje nebuvo jam nuriedėjus nuo gamyklos konvejerio. Pavyzdžiui, juk nepareikalausi iš prieškarinio „Opel Kapitan“ modelio, kad jo variklis atitiktų „Euro 6“ normas. Seną techniką tikriname pagal supaprastintus reikalavimus – tokius, kokie buvo tada. Aišku, stabdžiai turi veikti, lempos šviesti, bet neprisikabinsi prie mašinos, jei joje gamintojas niekada nebuvo įrengęs saugos diržo arba tas saugos diržas – ne tritaškis, o dvitaškis“, – aiškino Algimantas Idzelis, TA bendrovės „Transkona“ technikos direktorius.

Maža to – ekspertai sako, kad, pavyzdžiui, dėl saugumo primontuotos posūkių lemputės iš tokio automobilio ar motociklo savininko atims galimybę gauti istorinės transporto priemonės vardą.

„Štai kai kuriuose prieškariniuose modeliuose posūkiai būdavo rodomi ne lemputėmis, o pro vienos ar kitos pusės langus išlendančiomis vėliavėlėmis. Todėl, jeigu tokioje mašinoje bus įrengtos mirksinčios lemputės, istorine jos nepripažinsime. Negalima pridėti nieko, ko nenumatė gamintojas“, – tikino V. Rajevskis.

Kaip vertintojui žinoti, kas buvo, o ko – ne, sakykime, 1959-ųjų gamybos automobilyje?

„Kai kuriuos pakeitimus plika akimi pastebėti gali ir ne specialistas. Pavyzdžiui, šiuolaikinį variklį juk atskirsi nuo kelių dešimčių metų senumo motoro. Kita vertus, transporto priemones vertinantys žmonės yra savo srities profesionalai. Pavyzdžiui, mes turime tikrą „Mustangų“ ekspertą, todėl jam išnarstyti ir įvertinti neseniai pateiktą 1968-ųjų laidos „Mustang Shelby“ buvo vieni niekai. Be to, yra ir techninės literatūros, kuria mes remiamės.

Šiaip ar taip, darome bylą – yra specialus klausimynas, viską aprašome, nufotografuojame ir tik tada išvadas siunčiame į VKTI. O jei nebūtų aišku dėl originalumo, autentiškumo ir pan., tokios transporto priemonės net nesiimtume vertinti. Nerizikuotumėm, nes klaidos atveju minėta inspekcija galėtų iš mūsų net atimti vertinimo teisę“, – įvairius niuansus dėsto „Diližano“ vadovas.

Visi šie išvardinti aspektai specialistams jau aiškūs. Tačiau nuo liepos išlindo ir tokių dalykų, į kuriuos atsakyti negali niekas, mat atsakymų, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, jokiuose teisės aktuose paprasčiausiai nėra.

„Anksčiau jokių įstatymų, susijusių su istorinėmis transporto priemonėmis Lietuvoje nebuvo apskritai, tad kad toks dalykas atsirado, jau yra labai gerai. Tačiau jau dabar matome, kad atėjo laikas jį tobulinti ar išleisti poįstatyminius aktus, kurie numatytų, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitose situacijoje. Tokių pasiūlymų įstatymų leidėjams jau turime, ir ne vieną“, – konstatuoja V. Rajevskis.
Vienas trūkumo pavyzdys – niekas nekontroliuoja, kas su transporto priemone daroma po jos pripažinimo istorine.

„Įsivaizduokite – prieškarinį automobilį mes pripažinome istoriniu, jo savininkas gavo rudus numerius, ir tą pačią dieną užsidėjo lietus ratlankius. Teoriškai tą mašiną vadinti istorine jau nebeįmanoma, bet numeriai rodo, kad automobilis – būtent toks. Mes – ne valstybinė institucija, kad kontroliuotume tokius dalykus, kaip istorinės technikos žinovai galime tik sugėdinti žmogų. Kita vertus, net ir valstybinėms institucijoms ar techninių apžiūrų centrams tokios kontrolės prievolės nėra.

Ką daryti? Gal reikėtų atimti tuos numerius iš to automobilio savininko? Turbūt taip, bet kas tai darys ir koks mechanizmas? Apie tai teisės aktuose – nė žodžio“, – sako entuziastas.

Kitas panašus pavyzdys, kuomet visiškai neaišku, ką daryti, yra istorinio automobilio būklės atkūrimas po avarijos.

„Pateko toks automobilis į avariją, buvo gerokai aplamdytas. Žmogus suremontavo jį, įdėjo kokį nors naują techninį mazgą vietoje seno. Teoriškai tai – jau nebe istorinis automobilis, bet numerius turi rudus. Logika sako, kad reikėtų tokios mašinos atitikimą „istorinėms“ sąlygoms įvertinti iš naujo, bet įstatyme ar kituose teisės aktuose apie tai net neužsimenama“, – trūkumus toliau vardina V. Rajevskis.

Kitas niekur nereglamentuotas dalykas, su kuriuo susiduria jau pats istorinės transporto priemonės savininkas – draudikų elgesys.

„Taip, privalomu civilinės atsakomybės draudimu mūsų technika draudžiama be problemų. Bet pabandykite savo seną mašiną ar motociklą, net ir be tų rudųjų numerių, apsidrausti kasko draudimu. Garantuoju – nepavyks“, – sako „Diližano“ vadovas.

Jam pritaria ir klaipėdietis Vytautas Tutoraitis, neseniai savo 1983-iųjų laidos „Cadillac Coupe De Ville“ irgi papuošęs istoriniais numeriais.

„Bandžiau automobilį apdrausti kasko draudimu, bet iš draudikų niekas apie tai net nesileido į kalbas, nepaisant to, kad turiu pažįstamą draudimo brokerį. Nepasisekė ne tik man – nežinau nė vieno seno automobilio savininko, kuriam būtų pavykę gauti tokį draudimą. Tai – didelė problema“, – teigia jis.

Transporto priemonė turi būti tokia, kokia nuriedėjo nuo konvejerio. Padarei „tiuningą“ – jau nebe istorinis automobilis ar motociklas. Įstatei naują variklį vietoje seno ar pakeitei važiuoklę – taip pat jau nebe istorinis.

Kas yra istorinė motorinė transporto priemonė?

Tai – prieš 30 metų ar anksčiau pagaminta transporto priemonė, kurios modelis nebegaminamas mažiausiai 15 metų ir kuri yra originali, tinkama eksploatuoti, bet nenaudojama kasdienėms reikmėms. Istorinei motorinei transporto priemonei gali būti priskiriama atkurta, autentiška, originali, restauruota ar unikali transporto priemonė.

Atkurta transporto priemonė – iš vienos ar kelių transporto priemonių sudedamųjų dalių ar techninių mazgų surinkta to paties modelio transporto priemonė, kuo labiau atitinkanti originalią gamintojo konstrukciją ir specifikaciją. Transporto priemonės sudedamosios dalys ar techniniai mazgai gali būti pagaminti iš naujo atkūrimo proceso metu arba vėliau. Transporto priemonės vidaus ir išorės apdaila turi kuo labiau atitikti transporto priemonės pagaminimo periodą.

Autentiška transporto priemonė – eksploatuojama, bet niekada nerestauruota, transporto priemonė, kurios visos sudedamosios dalys ir techniniai mazgai yra originalūs. Autentiškos transporto priemonės sudedamosios dalys ir (ar) techniniai mazgai gali būti pakeisti kitomis to paties periodo ir tų pačių techninių parametrų sudedamosiomis dalimis ir (ar) techniniais mazgais (išimtys taikomos padangoms, degimo žvakėms ir akumuliatoriaus baterijai). Autentiška transporto priemonė ir jos sudedamosios dalys ir techniniai mazgai gali būti padėvėti.

Originali transporto priemonė – transporto priemonė, kurios visos sudedamosios dalys ir techniniai mazgai, kurie nuo transporto priemonės pagaminimo iki dabar (per visą jos eksploatavimo laikotarpį), niekada nebuvo keisti kitais. Originali transporto priemonė ir jos sudedamosios dalys, ir techniniai mazgai gali būti nežymiai padėvėti.

Restauruota transporto priemonė – žinomo/aiškaus gamintojo visiškai ar iš dalies išardyta, atnaujinta ir vėl surinkta transporto priemonė. Nedideli nukrypimai nuo gamintojo specifikacijos galimi tik tuo atveju, kai nėra identiškų transporto priemonės sudedamųjų dalių ar techninių mazgų. Restauruotos transporto priemonės sudedamosios dalys ar techniniai mazgai turi būti naudojami visur, kur įmanoma, bet gali būti keičiami kitomis (kitais) pagal tą pačią specifikaciją. Vidaus ir išorės apdaila turi būti tokia, kokia buvo ir transporto priemonės pagaminimo laikotarpiu.

Unikali transporto priemonė – transporto priemonė, kuri priklausė ar yra siejama su žymiausiomis Lietuvos ar užsienio šalių visuomenės, kultūros, meno, sporto ir kitomis iškiliomis asmenybėmis ar garsiais įvykiais ir kuri buvo pagaminta prieš 30 ar daugiau metų, ir kurios modelis nebegaminamas mažiausiai 15 metų.

Pripažintų istorinių motorinių transporto priemonių sąraše, šių metų balandžio duomenimis, yra 313 automobilių ir motociklų, tiesa, ne visi jie paženklinti rudaisiais „istoriniais“ numeriais. Tarp seniausių galima paminėti 1909 m. laidos „Sears K“, 1918 m. „Rauch &Lang“, 1922 m. laidos „Dodge Brothers 30“ ir „Nash Sport Touring 681-7“, 1926-ųjų „Hispano Suiza H6B“ ir „Studebaker President“, 1927-ųjų „Pontiac Two Door“, 1928-ųjų „Dodge Victory Six“, 1929 m. „Citroen AC 4“, „Roosevelt“ ir „Cord L29“.

Asociacijos, vykdančios istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą:

– Asociacija „Retromobile“, Kaunas,
– Asociacijos „Retromobile“ Žemaitijos atstovybė, Šilalė
– Asociacijos „Retromobile“ Šiaurės Lietuvos atstovybė, Radviliškis
– Lietuvos istorinių automobilių ir motociklų mėgėjų asociacija, Kaunas
– Dzūkijos senovinės technikos klubas, Alytus
– Lietuvos klasikinių automobilių klubas, Jonava
– MB klubas, Vilnius
– Klaipėdos apskrities senovinių automobilių ir motociklų klubas „Diližanas“, Klaipėda
– Lietuvos „Vabalų“ klubas, Vilnius
– Biržų senovinės technikos klubas „Ekipažas“, Biržai
– Amerikietiškų automobilių klubas V8, Vilnius

Transporto priemonės vertintojas – istorinių motorinių transporto priemonių asociacijos administracijos vadovo įsakymu paskirtas asmuo, turintis pakankamai žinių ir patirties istorinių motorinių transporto priemonių srityje, kuris įvertina ir nustato, ar transporto priemonė gali būti pripažinta istorine motorine transporto priemone.

Valstybinį istorinės transporto priemonės registracijos numerį sudaro:

automobiliams ženklinti skirtuose numerio ženkluose – raidė „H“, du skaitmenys, nurodantys transporto priemonės gamybos metus, ir trys skaitmenys, nurodantys eilės numerį (nuo 001 iki 999 eilės didėjimo tvarka);

motociklams ženklinti skirtuose numerio ženkluose – trys skaitmenys, nurodantys eilės numerį (nuo 001 iki 999 eilės didėjimo tvarka), ir du skaitmenys, nurodantys transporto priemonės gamybos metus.