Pateikiame šiek tiek sutrumpintą šio straipsnio vertimą.

Visa nugalintis, bet nepanaudojamas

Branduolinis ginklas tebėra absoliutus ir visa nugalintis. Kita vertus, jis turi nedidelį trūkumą: jo negalima panaudoti įprastinio, juolab partizaninio karo atveju. Todėl branduolinis ginklas – tai iš esmės ne ginklas, o politinio ir psichologinio poveikio priemonė. Šį ginklą visai galima būtų naudoti, jeigu ne radioaktyviosios taršos veiksnys. O štai vandenilinė bomba tuo nepasižymi, bet kol kas norint „uždegti“ vandenilinę bombą būtina susprogdinti įprastinę atominę. Be to, vandenilinė bomba neturi kritinės masės, todėl vandeniliniai branduoliniai užtaisai gali būti ir milžiniškos, ir labai mažos galios, o tai visai tinka į didelio tikslumo ginkluotės ir taškinių smūgių koncepciją. Jeigu pavyks sukurti kompaktišką ir atsparų temperatūroms bei perkrovoms energijos šaltinį, kurį vandenilinei bombai „uždegti“ galima bus perkelti į kovinę raketos galvutę, tada pavyks sukurti švarią termobranduolinę bombą ir naudoti mažus branduolinius užtaisus be branduolinės žiemos grėsmės. Kas sukurs tokį energijos šaltinį, tas taps pasaulio valdovu.

Sparnuotoji kryptis

Balistinės raketos kaip branduolinio ginklo nešėjos jau pasiekė tobulinimo ribą – nedidelis greičio padidinimas iš esmės nieko naujo neduoda. Matyt, pagrindine jų tobulinimo kryptimi taps mažų gabaritų raketų, kurių dislokavimą galima paslėpti, kūrimas. Sovietų Sąjungos gyvavimo pabaigoje buvo projektas „Kurjer“: raketą buvo planuojama paslėpti paprastame sunkvežimyje. Ši kryptis taps pagrindine, ir ne tik tarpžemyninėms, bet ir vidutinio bei trumpo nuotolio raketoms. Su sparnuotosiomis raketomis padaryti tai bus dar lengviau. Tokios raketos pirmtake tapo amerikietiška raketa „Tomahawk“, nors ji yra ikigarsinė (skrenda lėtai) ir gana didelė. Rusija turi savo sparnuotųjų raketų koncepciją – „Kalibr“ šeimos raketas, labiau žinomas pagal eksportinį pavadinimą „Club“, taip pat raketas „Jahont“ ir „Oniks“. Jų veikimo nuotolis mažesnis negu „Tomahawk“, užtat greitis didesnis ir gabaritai mažesni, todėl jos yra universalesnės.

Sparnuotųjų raketų tobulinimas – Amerikos kryptis. Jos tikslas – padidinti veikimo nuotolį, neaptinkamumą ir greitį, o tai apsunkins oro gynybos darbą. Ir kas labai svarbu: jei darytume prielaidą, kad visos sparnuotosios raketos turi pataikyti tiesiai į taikinį, kinetinė smūgio energija tampa papildomu jo sunaikinimo veiksniu, tai yra, jeigu būtų sukurta viršgarsinė raketa, jai galbūt iš viso nereikėtų kovinės galvutės.

Tinklinės koncepcijos aklavietė

Kitų ginkluotės sistemų vystymą dabar lemia tinklinio karo koncepcija, sukurta Jungtinėse Valstijose ir išbandyta dviejuose Irako karuose bei Jugoslavijoje. Jos raidos etapai tokie: iš pradžių buvo kuriamos automatizuotos kariuomenės valdymo sistemos, vėliau jos buvo sujungtos į vieningą sistemą, paskui jas papildė ryšio ir žvalgybos bei kovos priemonės (tankai, lėktuvai, laivai). Galiausiai susiformavo didžiulis tinklas ne tik su hierarchiniais, bet ir su horizontaliais ryšiais. Visi keičiasi informacija su visais, tai yra maksimalus situacijos, to, kas vyksta aplinkui ir toliau, žinojimas.

Ši koncepcija tam tikra prasme revoliucinė, bet gana greitai ji tapo absurdiška. Kovojant pagal šią koncepciją nereikia daug antžeminės technikos, tačiau padidėja aviacijos reikšmė. Tačiau bet koks šiuolaikinis kovos lėktuvas kainuoja daugiau negu tokia pat aukso masė. Dėl to susiklostė įdomi situacija: anksčiau naikintuvo praradimas buvo statistika, dabar tai – beveik katastrofa. Be to, šaudmens kaina tapo lygi jo naikinamo taikinio kainai, ko anksčiau niekada nebuvo. Karas Jugoslavijoje buvo laimėtas vien aviacija, nuostolių nebuvo, JAV sausumos pajėgos iš viso nenukentėjo. Tačiau NATO išleido šiam karui tiek pat, kiek prarado Jugoslavija, ir tai visiškai nenormalu.

Todėl karo tarp tinklinės kariuomenės ir didelės įprastinės armijos rezultatas kaip ir anksčiau priklauso nuo naudojamos kovinės technikos rūšies, jos kiekio ir kokybės, t. y. vis dėlto nuo klasikinės kovinės technikos.

Tankai nemirė

Kai kas mano, kad tankas savo jau atgyveno. Iš tikrųjų, išspausti ką nors naujo iš dabartinės tanko koncepcijos nepavyksta. Pastorinti šarvus ir padidinti kalibrą neįmanoma dėl masės pasunkėjimo. Be to, tankui reikalinga savo oro gynyba. Tankas išgyvena krizę. Tačiau jis niekur nedings, kiek jį belaidotų. Nė viena kovos technikos klasė nederina savyje tokio judrumo, apsaugos lygmens ir ugnies galios. Net kariavę tinklinį karą amerikiečiai per antrąjį karą Irake įvažiuodavo į Bagdadą tankais, o priešpartizaninės kovos metu tankas jiems buvo pagrindas. Pakaitalo jam nėra.

Manoma, kad kai ką naujo gali duoti aktyvi tanko apsauga: sistema aptinka visus skrendančius į tanką šaudmenis ir mažais sviedinukais juos sunaikina. Izraelio nuomone, tokia sistema galėtų pakeisti šarvus, tai leistų padidinti patrankos kalibrą ir šaudmenų kiekį. Ši idėja yra mažai tikėtina, nes tokia sistema turi veikti 100 proc., o jeigu veiks 99 proc., ji bus nereikalinga. Be to, sviedinukai gali baigtis, o taikinių aptikimo sistema gali būti pažeista paprastais ginklais, ir tankas liks be apsaugos. Todėl tokia sistema gali būti tankui tik geru papildiniu.

Tankas išliks, o kovinė pėstininkų mašina artimiausiu metu išnyks. Jos koncepcija, kaip parodė laikas, buvo ydinga. Vienintelis išsigelbėjimas tokiai mašinai – toks pat apsaugos lygmuo kaip ir tanko. Atitinkama koncepcija realizuojama tik dviejose šalyse – Rusijoje ir Izraelyje.

Šarvuočiai neišnyks. Jie blogai apsaugoti, tačiau pigūs. Šarvuočiai šiandien turi dvi raidos linijas. Pirmoji – sunkių šarvuočių su didelėmis patrankomis kūrimas šveicariškos „Piranha-3“ pagrindu. Tai variantas mažo intensyvumo karui. Antroji – grįžimas prie šarvuotų automobilių, nuo kurių ir prasidėjo šarvuotos technikos idėja. Tai šarvuoti sunkvežimiai su šarvuotu dugnu ir apsauga nuo minų. Tobulas šios linijos rezultatas – buggy ir kvadraciklų tipo kovinių sunkvežimių (visai be šarvų, bet su ginkluote) sukūrimas.

Buvęs karo dievas

Toliau vystyti artileriją sunku, bet, kaip rodo įvykiai Donbase, jeigu Kijevas neturėtų tiek daug artilerijos, Ukrainos kariuomenė iš viso nesugebėtų kariauti.

Velkama artilerija pasiekė savo vystymosi ribą penktame šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje. Visose pažangiausiose kariuomenėse naudojamos tų laikų patrankos. Vienintelė išimtis – amerikiečių haubica M777. Jos pranašumas tas, kad ji lengva ir ją gali transportuoti bet koks sraigtasparnis. Vystosi tik savaeigė artilerija, didėja jos šaudymo nuotolis ir tikslumas. Kuriamas valdomas sviedinys, tačiau problema – aukšta jo kaina. Amerika sukūrė valdomą sviedinį „Excalibur“ haubicai M109, jis kainavo 150 tūkstančių dolerių, amerikiečiai suprato, kad bet kuris jo naikinamas taikinys kainuos pigiau, todėl programa buvo nutraukta.

Dabar atsirado savaeigės artilerijos kryptis – velkama patranka statoma į paprasto sunkvežimio kėbulą. Tokios koncepcijos autoriais tapo izraeliečiai su savo savaeige artilerijos sistema ATMOS. Kazachstane haubicos D-30 taip pat statomos į „Kamaz“ kėbulą.

Reaktyvinė artilerija perspektyvesnė negu vamzdinė, jos tikslumo trūkumą kompensuoja sviedinių kiekis vienoje salvėje. Be to, reaktyvinį sviedinį lengviau padaryti valdomą. Čia visus lenkia Kinija. Jų salvinės ugnies sistema „WeiShi“ tampa strateginiu ginklu, nes jos veikimo nuotolis – 200–400 kilometrų, tai suteikia kariuomenei didžiulių galimybių. Rusijoje yra ne mažiau įdomi sunkių ugniasvaidinių sistemų koncepcija – kompleksai „Buratino“ ir „Solncepiok“, turintys išskirtinę naikinamąją galią. Vienintelė jų bėda – mažas šaudymo nuotolis. Jeigu sujungtų Kinijos ir Rusijos sistemas, kariuomenė gautų sistemą, prilygstančią taktiniam branduoliniam ginklui be žalingų pasekmių. Kol kas to nėra, bet bus.

Ateities terminatoriai

Perspektyvi kryptis – nepilotuojamų sistemų (kovinių robotų) kūrimas. Jos ypač vertingos Vakarų kariuomenėms, kurios patologiškai bijo žmogiškųjų nuostolių. Jau dabar plačiai naudojami robotai išminuotojai, tiesa, daugiausia specialiųjų tarnybų. JAV kuria transportinį robotą ir jau pristatė publikai „AlphaDog“, kuris turi nešioti pėstininkų krovinius. Tačiau paaiškėjo, kad jis neefektyvus, nes labai triukšmingas ir sunaudoja daug kuro. Ir vis dėlto tai labai svarbi kryptis. Be transportinio roboto, kariuomenę domina robotai pėstininkai ir robotai tankai. Ypač vertingas variantas – perdaryti senus tankus į robotus priešo gynybai pralaužti. Prarasti tokį tanką bus negaila.

Su robotais pėstininkais sunkiau, nes, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, jie turi būti pigesni už gyvą pėstininką. Dabar Vakaruose yra robotų, kurie naudojami stacionariems objektams saugoti, bet vertinti juos kaip visaverčius robotus pėstininkus negalima. Didžiausia robotų problema – ryšys ir valdymas. Tai liečia tiek sausumos robotus, tiek nepilotuojamus orlaivius. Jeigu nutrūksta ryšys su operatoriumi, robotas prarandamas arba, blogiausiu atveju, patenka į priešo rankas. Išspręsti šią problemą kol kas neįmanoma, nes radioelektroninės kovos priemonės vystosi greičiau nei robototechnika.

Kitas variantas – kurti autonominius robotus, bet su jais kitas sunkumas: reikalinga sudėtinga programavimo sistema, kad jie galėtų atpažinti savus ir priešus, skirti taikinius. Be to, yra filosofinė problema: jeigu robotas yra valdomas, žmogus žudo žmogų nauju būdu, o jeigu robotas autonominis, vadinasi, jis gavo teisę žudyti žmogų. Greičiausiai per tai, o ne per branduolinį karą žmonija prieis liepto galą. Tačiau autonominiai robotai bus kuriami aktyviai.

Naujas karo dievas

Po JAV pergalių Irake ir Jugoslavijoje aviacija tapo nauju karo dievu, tačiau būtent ją palietė technikos pabrangimas. Kartu naikintuvai pasiekė savo vystymosi piką, dar daugiau – pagal tam tikrus parametrus prasidėjo judėjimas atgal. Maksimalus naikintuvų skrydžio greitis buvo pasiektas septintame praeito amžiaus dešimtmetyje – dabar jis tik mažėja. Skrydis maksimaliu greičiu niekam nereikalingas: lėktuvas sueikvoja didžiulį kuro kiekį ir negali atlikti jokių manevrų. Kaip proveržis vertinamas penktos kartos naikintuvų, kuriems taikoma daug įvairiausių reikalavimų (tarp jų – viršgarsinis kreiserinis greitis, didelis manevringumas, beveik visiškas radiolokacinis nematomumas, ginkluotės įvairovė, visiškas situacinis informuotumas ir žemesnė negu ketvirtos kartos lėktuvų kaina), sukūrimas.

Amerikiečiai yra pionieriai ir šioje srityje – tai jie suformulavo šiuos reikalavimus naikintuvams ir sukūrė F-22 bei F-35. Bet nors penktos kartos naikintuvai turi išskirtines charakteristikas, jų kaina irgi išskirtinė, ir tai daro lėktuvą beveik nenaudotiną mūšyje. Jei iš abiejų pusių dalyvaus penktos kartos naikintuvai, jie negalės aptikti vienas kito tolimuose nuotoliuose ir nuotolinis oro mūšis vėl liks praeityje – daugiausia vyks artimas mūšis (dog-fight, kaip sako amerikiečiai). Nuostoliai tokiuose mūšiuose visada labai dideli, ir 100 mln. dolerių kainuojantys naikintuvai, kurių geriausiu atveju buvo pagaminta keli šimtai ar net kelios dešimtys, bus sunaikinti akimirksniu. Todėl šiandien sunku pasakyti, kiek gera penktos kartos naikintuvų kūrimo idėja. Galbūt ji yra neperspektyvi, o galbūt – geniali.

Dabar jau kalbama apie šeštos kartos naikintuvus, kurie, matyt, bus viršgarsiniai ir nepilotuojami, bet kol kas visiškai neaišku, kaip tai bus pasiekta praktikoje. Šiandien naikintuvai rekordininkai – ketvirtos kartos naikintuvai F-16 ir „Su-27“, kurių pagaminta daugiausia – tai paprasčiausias kelias ir juo turbūt bus einama toliau.

Fronto bombonešių klasė išnyko, visiškai susiliejusi su naikintuvais – daugiafunkciais lėktuvais. Strateginiai bombonešiai liko – žinoma, trijose pagrindinėse šalyse: JAV, Rusijoje ir Kinijoje. Yra kelios tokių orlaivių vystymo koncepcijos, kurios iš esmės jau realizuotos, ir jas galima tik plėtoti toliau. Viena iš jų – ikigarsinis didelio kiekio sparnuotųjų raketų nešėjas su didele keliamąja galia, neįskrendantis į priešo zoną (tai yra jo pranašumas). Tokio tipo lėktuvai – B-52 ir „Tu-95“. Kitos dvi koncepcijos numato oro gynybos pralaužimą. Tai arba viršgarsinis mažuose aukščiuose skrendantis bombonešis – toks kaip „Tu-160“, arba nematomas ir aukštai skrendantis B-2, kurio kaina yra kosminė. Kuri iš šių koncepcijų bus pasirinkta konkrečioje šalyje, pasakyti sunku.

Atakos lėktuvų klasė (tai yra orlaiviai, veikiantys virš mūšio lauko) irgi nyksta. Joje yra tik du egzemplioriai – amerikiečių A-10 ir Rusijos „Su-25“. Naujų specializuotų atakos lėktuvų niekas nekuria. Užtat atsirado labai neįprasta lengvų atakos lėktuvų klasė, kuri kuriama žemės ūkį aptarnaujančių lėktuvų pagrindu. Ši kryptis plėtojama, pavyzdžiui, Amerikoje. Tai HC-208 ir „oro traktorius“ AT-802. Taip pat atsirado lengvas specializuotas atakos lėktuvas „Scorpion“. Jie skirti išimtinai priešpartizaniniam karui, nes negali veikti, jeigu priešininkas turi kokią nors priešlėktuvinę gynybą. O klasikinius atakos lėktuvus pakeičia, pirma, koviniai nepilotuojami orlaiviai, antra – smogiamieji sraigtasparniai.

Nepakeičiamasis „žiogelis“

Sraigtasparnis – labai pažeidžiama mašina, tačiau kartu tokia universali, lanksti ir manevringa, kad iš principo negali būti niekuo pakeista. Pažymėtina, kad Rusijos „Mi-8“ pradėtas gaminti 1961 m. ir bus gaminamas dar nežinia kiek laiko. Jis, žinoma, per tą laiką pasikeitė, tačiau kardinali jo modernizacija prasmės neturi. Amerikiečiai 1994 m. nutraukė „Apache“ gamybą, nes vietoj jo nusprendė sukurti futuristinį sraigtasparnį „Comanche“, bet greitai suprato, jog nėra prasmės: naujas sraigtasparnis labai brangus ir vis tiek labai pažeidžiamas. Taigi jo kūrimo programą nutraukė ir 2005 m. atnaujino „Apache“ gamybą. Vienintelis būdas modernizuoti sraigtasparnį – pridėti traukiantį arba stumiantį sraigtą ir taip padidinti greitį iki 400 kilometrų per valandą.

Grafo Cepelino atgimimas

Dirižabliams atgimti yra visos sąlygos – nešamosiomis dujomis tapo saugus helis, o ne vandenilis, kuris pražudė senuosius dirižablius. Kartu atsirado naujų medžiagų apvalkalams. Dirižablis turi didžiulių pranašumų: jis gali skraidyti mėnesių mėnesius, gali būti pilotuojamas ir nepilotuojamas, jam nereikia pakilimo ir nusileidimo tako, jis gali skraidinti kur kas didesnį krovinį nei bet koks lėktuvas, gali pakeisti ryšio palydovus, transporto mašinas, tolimos radiolokacinės žvalgybos aparatus ir net oro gynybos sistemas. Trūkumai: mažas greitis, helio brangumas, o svarbiausia – prasta reputacija, nes visi prisimena dirižablio istoriją ketvirtame praeito amžiaus dešimtmetyje.

Nepilotuojamų orlaivių bumas

Nepilotuojamus orlaivius šiandien kuria net tos šalys, kurios neturi kariuomenės. Daugiausia kuriami nepilotuojami žvalgai, kurie veikia plačiu diapazonu, pradedant nuo aukštai kelias paras skrendančių egzempliorių ir baigiant miniatiūriniais (mažų paukščių ir net vabzdžių dydžio) nepilotuojamais orlaiviais, kurie paleidžiami iš rankos. Šiandien be „dronų“ neįmanomas joks karas – jie suteikia kariuomenei didesnę reikiamos informacijos dalį.

Tačiau kariškiai labiausiai suinteresuoti kovinių nepilotuojamų orlaivių, kurie pakeis atakos lėktuvus, sukūrimu. Bet su jais tokios pat problemos kaip ir su robotais. Yra du JAV nepilotuojamų orlaivių tipai – „Predator“ ir „Reaper“. Jie naudojami plačiai, bet tik priešpartizaniniuose karuose, nes tai lengva bet kokios priešlėktuvinės gynybos auka. Tokių aparatų buvo prarasta daugiau nei 100, iš jų koviniai nuostoliai – tik 20 vienetų. Nepilotuojami orlaiviai nėra visavertės karinės mašinos, pilotuojamos aviacijos jie niekada nepakeis.

Oro gynybos problemos

Aviacijos raidos kontekste antžeminė oro gynyba yra labai svarbi. Šiandien oro gynyba susiduria su dviem priešingais uždaviniais. Pirma – kova su labai tiksliomis tolimojo nuotolio sparnuotosiomis raketomis, kurios sukuria oro gynybai neįveikiamą užduotį, nes kovoti tenka ne tik su raketa nešėja, bet ir su kovine galvute. Tokia kova automatiškai pralaimima, nes tam išeikvojamas visas kovinis komplektas. Išspręsti šią problemą galima padidinus šaudymo nuotolį, bet tam reikės padidinti radiolokacinių oro gynybos sistemų stočių veikimo nuotolį, ir šiuo atveju ne viskas prarasta. Priešinga užduotis – artimojo nuotolio kova su prasiveržusiais didelio tikslumo taikiniais ir nepilotuojamais orlaiviais (taip pat ir miniatiūriniais). Prieš juos zenitinių raketų kompleksai neveiksmingi. Šios problemos sprendimas – radioelektroninė kova arba lazeris.

Laivynas

Laivynas yra novatoriška ginkluotųjų pajėgų rūšis, nes laivai dideli ir gerai aprūpinti energija. Juose daug kas gali tilpti. Perspektyviausi – povandeniniai laivai. Jie turi kur vystytis (panėrimo gylis, greitis, nematomumas, ginkluotės įvairovė ir kiekis). Šiandien atsirado įvairių tipų nepriklausančios nuo oro energetinės variklių sistemos neatominiams povandeniniams laivams, kurie iš viso gali nekilti į paviršių. Be to, jie pigesni už atominius ir neturi tokio triukšmingo elemento kaip reaktoriaus aušinimo kontūras. Jų perspektyvos gana geros, jie vystomi Japonijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Rusijoje irgi yra tokio povandeninio laivo projektas – 677 „Lada“.

Lėktuvnešį po „Nimitz“ projekto toliau vystyti nėra kur, išskyrus tai, kas jame svarbiausia – aviaciją. Dideli paviršiaus laivai gavo naują vystymo impulsą po sistemos „Aegis“ atsiradimo Amerikoje. Tai pakeitė laivų vaidmenį – jie dabar ne lėktuvnešio palyda, o savarankiška smogiamoji jėga. Ir tai ne tik kreiseriai bei minininkai, bet ir fregatos. Principą „laivynas prieš laivyną“ pakeitė principas „laivynas prieš krantą“.

Priešlaivinės raketos nyksta. Greičiausiai jas pakeis artilerija. Pavyzdžiui, minininke „Zumwalt“ įrengtas naujas priešlaivinis ginklas, kurio šaudymo nuotolis yra beveik 200 kilometrų. Maži paviršiaus laivai – korvetės ir raketiniai kateriai, dėl kurių buvo kilusi euforija septintame–aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje, šiandien negali būti vystomi. Jie reikalingi tik besivystančioms šalims arba valstybėms su sudėtinga pakrantės linija (Švedija, Norvegija). Tik šie kateriai liks klasikiniais priešlaivinių raketų nešėjais.

Amerikiečiai šiuo metu aktyviai vysto nepilotuojamus povandeninius aparatus kovai su povandeniniais laivais. Toks aparatas bus visiškai autonominis. Kol kas jam rašoma programa. Jeigu galiausiai jis bus sukurtas, jo pagrindu bus kuriami sausumos, oro ir kiti kovos robotai. Čia civilizacijai ir ateis galas.

Revoliucinės koncepcijos

Apie tektoninį ir klimatinį ginklą galima rasti daug nemokslinių spekuliacijų. Bet kokie tyrimai šioje srityje yra griežtai įslaptinti. Tačiau šiandien žmonija neturi galimybės sukurti tokį ginklą, nes šie gamtos procesai blogai ištirti, o svarbiausia – žmogus neturi reikalingų jiems energijų. Todėl kalbos apie tokį ginklą – spekuliacijos. Labiau tikėtinas ginklas – elektromagnetinis, kuris „nužudo“ visą elektroniką, to pasekmė – kariuomenė grįžta net ne į Antrąjį, o į Pirmąjį pasaulinį karą, nes be elektronikos šiandien joks lėktuvas nepakils į orą. Šio ginklo kūrimo srityje toli į priekį pažengusios Jungtinės Valstijos ir Rusija. Toks ginklas gali būti atgrasymo faktoriumi, ne blogesniu už branduolinį.