Dauguma žmonių šiandien dažnai ima į rankas savo išmaniuosius telefonus ir fotografuoja spalvingą saulėlydį ar įspūdingai atrodantį patiekalą restorane. Tokiu būdu mes stengiamės dokumentuoti savo gyvenimą, tikėdamiesi kuo ilgiau išlaikyti atsiminimus apie įvairius mūsų gyvenimo įvykius. Tačiau ar ne per daug susižavėjimo fotografija ir galimybe fotografuoti viską aplinkui?

Neseniai psichologės Lindos Henkel iš katalikiško Fairfieldo universiteto JAV atliktas tyrimas rodo, kad dabartinė fotografavimosi mada peržengia sveiko proto ribas. Psichologės teigimu, nuolatinis fotografavimasis gali sumažinti gebėjimą prisiminti praėjusių įvykių detales, nepaisant to, kad mes itin kruopščiai stengiamės juos fiksuoti išmaniaisiais telefonais bei kitais fotografuojančiais įrengimais. Pasak L. Henkel, kaip tik šis įprotis gali turėti priešingą poveikį mūsų atminčiai.

2014 m. psichologė atliko eksperimentą, kurio metu universiteto jaunesniųjų kursų studentai dalyvavo ekskursijoje po Fairfieldo menų muziejų. Studentų grupės buvo paprašyta nufotografuoti kai kuriuose meno kūrinius, o kitus tik stebėti.

Kai kitą dieną ekskursijos dalyvių buvo paprašyta pasidalinti savo atsiminimais apie muziejuje matytus eksponatus, paaiškėjo, kad jie detaliau atsimena tuos darbus, kurių nefotografavo.

Šį fenomeną L. Henkel pavadino „atminties sutrikdymo efektu, susijusiu su fotografavimu“.

„Panašu, kad fotoaparatą mes vertiname kaip išorinį atminties įrenginį, – teigia psichologė. – Mes viliamės, kad fotoaparatas už mus prisimins fotografuojamą objektą, todėl nesukame galvos dėl informacijos apdorojimo ir nededame pastangų atsiminti tai, kas vyksta.“

Kita vertus, kaip pabrėžia L. Henkel, net jei fotografavimo metu trumpoji atmintis ir nustoja dirbti kaip įprasta, pačios fotografijos mums padeda prisiminti buvusius įvykius.

Žinoma, fotografavimo įpročiai atsirado ne vakar – jau ne vieną dešimtmetį praktiškai kiekviename Vakarų Europos ar Amerikos name buvo bent po vieną fotoaparatą. Tačiau, atsiradus skaitmeniniams aparatams, pasikeitė fotografavimo tikslai bei tolesni nuotraukų panaudojimo būdai.

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad fotografija, kuri anksčiau padėdavo prisiminti svarbiausius mūsų bei artimųjų gyvenimo įvykius, šiandien tapo itin svarbiu komunikacijos tarp bičiulių ir pažįstamų būdu, taip pat galimybe formuoti savo identitetą bei stiprinti socialinius ryšius.

Tuo metu, kai vyresnių kartų žmonės fotografuodami skaitmeniniais aparatais ir toliau stengiasi naująją technologiją naudoti kaip dabarties akimirkų protokolavimą ateičiai, jaunimas fotografiją naudoja kaip bendravimo būdą.

Gyvenimo dokumentavimas

„Fotografijos šiandien daromos iš esmės ne tam, kad vėliau padėtų prisiminti vienus ar kitus įvykius, bet kad praneštų pasauliui: štai tokius jausmus aš išgyvenu čia ir dabar“, – sako L. Henkel.

Tikėtina, kad skaitmeniniai fotoaparatai išties pakeitė ne tik fotografavimo tikslus, bet ir metodus. Be to, socialinių tinklų dėka gali keistis ir atsiminimų mechanizmai tų įvykių, kuriuos fotografuojame.

„Žinome, kad atsiminimai kiekvieną kartą yra rekonstruojami, kai tik į juos sugrįžtama. Tikėtina, kad atsiminimus mes rekonstruojame tokiais būdais, kad jie labiau atitiktų nuotraukose mūsų pačių ar kitų žmonių užfiksuotai tikrovei“, – teigia psichologas Kimberley Wade'as, tyrinėjantis melagingų atsiminimų fenomeną.

„Jei jums būtų parodyta nuotrauka, kurioje užfiksuotas tam tikro įvykio epizodas, įvykio, kuriame jūs dalyvavote, tačiau tos konkrečios akimirkos nepamenate, tikėtina, kad šis informacija taps jūsų atsiminimų dalimi, – pabrėžia psichologas, – Tikėtina, kad laikui bėgant jūs nebegalėsite savo atsiminimų atskirti nuo tų, kuriuos rekonstravote pasitelkdami kitų vaizdus.“

Tokie „melagingi“ atsiminimai turi ir savų minusų. Anot vieno iš tyrimų, emocinis ryšys su atsiminimais, „pamatytais“ kito žmogaus akimis, yra mažesnis, nei tokiu atveju, kai įvykius fotografavome mes patys.

Kita vertus, tikėtina, jog kito žmogaus nuotraukos iš to paties įvykio, kuriame dalyvavote ir jūs, gali ne iškreipti, bet priešingai – jūsų atsiminimus padaryti žymiai ryškesnius.

Anot italo psichologo Evangeloso Niforatos, „viskas priklauso nuo to, ką jūs suvokiate kaip savo asmeninę patirtį bei išgyvenimus. Galima teigti, kad išgyvenimo įspūdžiai, kuriais su jumis dalijasi kiti žmonės, tampa jūsų asmeniniais atsiminimais. Tokiu atveju galima būtų sukurti tam tikrą sistemą, kuri atspindėtų bendrus tokio tipo potyrius“.

Geriau mažiau, bet kokybiškai

Žvelgiant iš šios perspektyvos, faktas, jog užfiksuotos medžiagos redagavimas tam tikra prasme yra ir savo atminties redagavimas, nebūtinai yra vien neigiamas dalykas.

„Nemaža dalis specialistų, tyrinėjančių melagingus prisiminimus, pripažįsta, kad atminties netikslumai turi teigiamų savybių, – sako K. Wade'as, – Pavyzdžiui, jei jūs tam tikru gyvenimo momentu iš naujo pervertintumėte savo politines pažiūras, tikėtina, jog pamatytumėte, kad ir praeityje daugiau ar mažiau laikėtės dabartinės savo pozicijos.“

„Apie save mums norisi galvoti kaip apie nekintančius, stabilius žmones. Dažniausiai net galvodami apie mūsų santykius su kitais žmonėmis, apie save prisimename tai, kas mus charakterizuoja iš geriausios pusės, atmintis mums pasakoja apie gražiausius mūsų poelgius, kurie mus pačius priartina prie idealaus savęs pačių įsivaizdavimo“, – pabrėžia psichologas.

Tad kaip dažnai reikia fotografuoti? Pasak L. Henkel, jei jūs nesate profesionalus fotografas, geriausia būtų apriboti save fotografuojant ir sąmoningai rinktis ką būtent jūs fotografuojate.

„Kai poilsiaudami pamatote nuostabų peizažą, padarykite keletą fotografijų, padėkite fotoaparatą į šalį ir tiesiog mėgaukitės tuo, ką matote, – sako psichologė. – O paskui peržvelkite padarytas nuotraukas, atrinkite geriausias, atsispausdinkite ir peržiūrėkite jas su tais, su kuriais drauge tąkart ilsėjotės. Jūs drauge prisiminsite savo išgyvenimus ir jūsų potyriai išliks gyvi ir ryškūs.“

Pagal BBC žurnalistės Tiffanie Wen straipsnį parengė Gediminas Kajėnas

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Komentarai (2)