Tankus įsivaizduojame kaip žlegančias metalo krūvas su vikšrais. Bandymų paversti važinėjančias tvirtoves dinamiškais desantiniais vienetais istorija ilga. Sovietų sąjungoje tam buvo skirtas „Projektas 80“
Už pasiūlytą temą dėkojame lankytojui Tomui

Vykstant mūšiams, atsitraukdamas priešas tiltus ir perkėlas dažniausiai sunaikina, tad vandens kliūčių įveikimas sunkia šarvuota technika niekada nebuvo lengviausia užduotis. Tankų kūrimo istorijoje sukurta nemažai mašinų, galinčių nusigauti į kitą krantą plaukte ar dugnu, pavyzdžių. Visgi, vidutinių ar sunkiųjų tankų parengimas povandeninei kelionei buvo sunkus ir ilgas darbas, o silpnai šarvuotuose lengvuosiuose plaukiojančiuose tankuose neįmanoma sumontuoti galingos ginkluotė. Todėl sovietų inžinieriai ir konstruktoriai ieškojo kitų užduočių. Reikėjo plaukiojančio tanko su sviedinius atremti galinčiais šarvais ir bent jau vidutinio tanko ginkluote, galinčio dalyvauti greitos desantinėse operacijose, užimant placdarmą krante ir savo pabūklų ugnimi galinčio sugriauti priešininko įtvirtinimus ir ugnies taškus. Kadangi sukurti tanką, atitinkantį tokius aukštus reikalavimus, atrodė praktiškai neįmanoma, tankų kūrėjai pasiūlė kitą šios užduoties sprendimo variantą. Pagal vieną iš pasiūlytų variantų, buvo siūloma patobulinti mašinas, iš esmės nekeičiant konstrukcijos, o būtent, aprūpinti paprastą vidutinį serijinės gamybos tanką specialiomis pritvirtinamomis plūdrumo priemonėmis. Jomis, prisireikus, tankas galėtų transformuotis į upinį ar jūrinį laivą, ir suderinti geriausias vidutinio tanko ir greitaeigio vandens transporto savybes. Vienas iš tokių projektų buvo realizuotas praėjusio amžiaus viduryje SSRS ir vadinosi „projektas 80“.

Sovietų sąjungoje darbai šia kryptimi prasidėjo 1951 metais, nuo sukūrimo specialių, prie tanko tvirtinamų pontonų, kuriuos naudodamas, tankas galėjo išsilaikyti ant vandens ir savarankiškai plaukioti. Pagal pirmą projektą, ši įranga turėjo būti montuojama ant tanko T-54 (pažymėtas PST-54). Sukūrus ir išbandžius pakabinamą įrangą, 1957 m. ji atsirado ginkluotėje. Paskui buvo vykdomas ir sėkmingai baigtas plaukiojimo įrangos tankui T-55 (žymėjimas PST-55) projektas.

Vėliau, 1959 metais, buvo nutarta visas tokias priemones unifikuoti, ir naujasis įrangos pavyzdys pavadintas PST-U. Taip pavadintas jis ir buvo įtrauktas į sovietinės armijos ginkluotę 1960 metais. PST-U svėrė apie 10 tonų, vandeniu judėjo, varomaisiais tanko ratais sukdamas du sraigtus. Maksimalus judėjimo greitis vandenyje buvo 12 km/h, sausuma (su PST-U) – ne daugiau nei 20 km/h. Tačiau pontonai pernelyg daug svėrė ir montuoti juos at tanko buvo sudėtinga. Todėl tobulesnių plūdrumo priemonių kūrimas nesustojo ir jau 1962 metais išbandomos naujos plūdrumo priemonės. Šis pavyzdys buvo lengvesnis 4,5 tonomis, todėl sausumoje judėjimo greitis išaugo iki 25 km/h, vandeniu – iki 14 km/h, o pakabos apkrova smarkia sumažėjo. Sumontavus papildomus kuro bakus, nuvažiuojamą atstumą pavyko padidinti iki 110 km. Pavadinta PST-63, ši plaukiojimo įranga po nedidelių patobulinimų į ginkluotę perduota 1965 m. Vėlai PST-63 buvo patobulinta iki PST-64 ir PST-64 М.

„Projekt 80“ turėjo aprūpinti vidutinį tanką plūdrumo priemone, sudaryta iš dviejų greitaeigių katerių su povandeniniais sparnais, ir jį vykdė konstruktorių biuras (KB) „Volgobaltsudoproekt“, kuriam tuo metu vadovavo M. Ščukinas. 1966 metų pradžioje buvo pagamintas plūdrumo priemonės maketas (mastelis 1:2), su kuriuo buvo bandomi įvairūs konstrukciniai sprendimai, po to, 1967 m. buvo pagamintas pirmasis bandomasis pavyzdys, iš karto nusiųstas lauko bandymams Juodosios jūros akvatorijoje, šalia Sevastopolio. Per bandymus pasiektas maksimalus 58 km/h greitis pasirodė didesnis už apskaičiuotąjį, 50 km/h. Tačiau tolesni bandymai baigėsi nesėkme dėl nepakankamo korpuso tvirtumo. Šarvuotą mašiną plukdantiems kateriams neleidžianti išsiskirti sąrama lūžo, katerių keliai išsiskyrė ir tankas nuskendo. Laimei, aukų nebuvo, mašina greitai buvo iškelta, o avarijos priežastis turėjo išsiaiškinti sudaryta speciali komisija. Atlikusi įvairius tyrimus, komisija priėjo išvadą, kad sąrama trūko dėl nedidelio įpjovimo jos viduryje. Ar tai buvo padaryta tyčia ar dėl atmestinio darbo, liko neaišku. Kaip bebūtų, trūkumai buvo greitai pašalinti ir buvo pagaminta nauja nedidelė, 13 egzempliorių, „projekt 80“ plaukimo priemonių partija. Dalis buvo nukreipta į Pabaltijo karinę apygardą, dalis į Sevastopolį. Verta paminėti, kad judėti vandeniu panirus buvo įmanoma, esant ne stipresniam, nei 5 balų bangavimui, o judėti su povandeniniais sparnais – ne stipresniam, nei 3 balų.

„Projekt 80“ plaukiojimo priemonės kateriai buvo gaminami iš itin tvirto aliuminio lydinio, turėjo 1200 AG dyzelinius variklius М-50 ir prie tanko šonų buvo tvirtinami specialiai konstrukcijoje numatytomis auselėmis. Kateriuose įtaisyti hidrocilindrai buvo skirti katerių pakėlimui, judant sausuma ir nuleidimui judant vandeniu. Plaukiojimo priemonės montavimas ant tanko užėmė maždaug valandą, o „nusimetimas“ – 3 minutes. Povandeniniai sparnai irgi turėjo dvi padėtis: transportuojant, buvo pakeliami į viršų, judant vandeniu, buvo nuleidžiami po nešančiųjų katerių dugnu. Ant galinių povandeninių sparnų buvo sumontuoti sraigtai ir vairo mechanizmas, tad buvo galima keisti sraigto nuleidimo gylį. Taip tankas galėjo judėti net negiliausias vietas. Plaukiant, abu katerius valdydavo vienas ekipažo narys ir jų veikimas buvo sinchronizuotas. Tačiau 1971 metais, kaip netikslingas ir neperspektyvus, projektas buvo uždarytas.

Макс Беляев
topwar.ru

Komentarai (2)