Kartu su „Westmere“ architektūros centrinių procesorių pristatymu rinkoje įvyko esminis lūžis, kuris visiškai pakeitė požiūrį į vaizdo plokštės integracijos galimybes kompiuteryje.

Iki pasirodant šios kartos procesoriams, vaizdo apdorojimo posistemę buvo įprasta integruoti kaip atskirą lustą kompiuterio motininėje plokštėje. Tačiau „Westmere“ architektūros CPU pasiūlė naują principą, kuris tame pačiame procesoriaus luste leidžia sutalpinti ir „Intel HD“ vaizdo apdorojimo posistemę. CPU integruota vaizdo plokštė taip pat padeda taupyti energiją, kadangi taikant tokį metodą, tenka užmaitinti mažiau motininėje plokštėje esančių nepriklausomų lustų.

Toks bazines galimybes turinčios vaizdo plokštės integravimo metodas naudojamas ir šiuo metu. Pavyzdžiui, „Sandy Bridge“ architektūros centriniai procesoriai turi „DirectX10“ technologiją palaikančias „Intel HD Graphics 2000“ arba „Intel HD Graphics 3000“ vaizdo plokštes, o naujesnės kartos „Ivy Bridge“ architektūros CPU jau komplektuojami su „DirectX11“ technologiją palaikančia „Intel HD Graphics 2500“ arba „Intel HD Graphics 4000“ vaizdo apdorojimo posisteme.

Tuo tarpu ketvirtos „Haswell“ arba penktos kartos „Broadwell“ centriniai procesoriai yra ypatingi tuo, kad gali turėti integruotą ne tik „Intel HD“ (pvz., „Intel HD Graphics 5000“), bet taip pat ir naujos kartos „Intel Iris“ ar „Intel Iris Pro“ vaizdo apdorojimo posistemę.

Centriniame procesoriuje integruojamos vaizdo apdorojimo posistemės našumą pačiu paprasčiausiu ir greičiausiu atveju galima įvertinti remiantis modelių numeracija. Pavyzdžiui, „Intel Iris Pro 5200“ vaizdo apdorojimo galimybės ir našumas tikrai bus geresnis nei „Intel HD Graphics 4600“ vaizdo posistemės atveju, o tuo tarpu pastaroji tikrai bus našesnė nei „Intel HD Graphics 2500“ vaizdo plokštė.

Šiuo metu kiekvienas kompiuteris su „Intel Core i“ serijos centriniu procesoriumi išsiskiria tuo, kad visuomet būna aprūpintas integruota vaizdo plokšte. Dažnu atveju šiuolaikiniuose CPU integruojamos vaizdo plokštės galimybių pakanka daugumai kompiuterių savininkų. Tuo tarpu kai kalba pakrypsta apie nešiojamus kompiuterius, kiti tokį techninį sprendimą itin vertina dar ir dėl to, nes integruotos vaizdo plokštės sunaudoja kur kas mažiau ribotos talpos baterijos energijos resursų.

Integruotos vaizdo plokštės: privalumai ir trūkumai

Prieš perkant naują kompiuterį visuomet pravartu įsivertinti kokios vaizdo apdorojimo posistemės našumo galimybės bus reikalingos, nes tai gali ženkliai nulemti galutinę kompiuterio kainą.

Bazinės konfigūracijos kompiuteriai dažniausiai būna aprūpinami tiesiai į motininę plokštę integruojamomis vaizdo plokštėmis. Pastarosios yra įterpiamos į kompiuterio motininę plokštę jų gamybos metu, todėl jų atnaujinti ar pakeisti ateityje tampa praktiškai neįmanoma. Be to, tokios vaizdo plokštės gedimo atveju taip pat tektų keisti ne tik šį lustą, bet visą motininę plokštę.

Tuo tarpu išorinės vaizdo plokštės prie kompiuterio motininės plokštės yra jungiamos per specialią jungtį, todėl bet kuriuo momentu gali būti pakeistos ar atnaujintos. Tai suteikia daugiau lankstumo, kadangi grafinės vaizdo apdorojimo posistemės našumą galima padidinti pakeičiant vos vieną kompiuterio sudedamąjį komponentą. Kitaip sakant, esant tokiam scenarijui nėra būtina atnaujinti visos kompiuterinės sistemos platformos pagrindinės bazės, t. y. motininės plokštės.

Bene pagrindinis motinėje plokštėje integruojamos vaizdo plokštės privalumas – kaina. Be to, tokio tipo vaido plokštė kompiuteryje užima kur kas mažiau vietos nei išorinė vaizdo plokštė. Būtent dėl tos priežasties integruojama vaizdo plokštė dažnai tampa neatsiejama aukštu mobilumu pasižyminčių kompiuterinių sistemų sudedamąją dalimi.

Integruojamų vaizdo plokščių atveju didžiausia problema tampa tai, kad kompiuterio atnaujinimas kartais gali būti visiškai neracionalus. Pavyzdžiui, pritrūkus vaizdo apdorojimo posistemės našumo ir atsinaujinus motininę plokštę gali nutikti taip, kad iš karto teks atnaujinti ir centrinį procesorių CPU ar operatyviąją RAM atmintį. Ir tai bus neišvengiama, nes nauja motininė plokštė su geresne integruota vaizdo plokšte tikėtina, kad reikalaus naujos kartos RAM modulių (pvz., DDR4) ir taip pat veiks tik su tais CPU, kurie turės tam tikrą naujesnio standarto soketą (angl. socket).

Kaip buvo minėta anksčiau, integruotos vaizdo plokštės gedimo atveju tenka keisti visą kompiuterio motininę plokštę. Tačiau čia galimas ir atvirkštinis scenarijus, kai integruotą vaizdo plokštę gali tekti „atsinaujinti“ be jokios pateisinamos priežasties įvykus bet kokiam kitam motinės plokštės gedimui, kuris yra visiškai nesusijęs su pagrindinėje kompiuterio plokštėje integruojama vaizdo apdorojimo posisteme.

Motininėje plokštėje integruojamoms vaizdo plokštės taip pat neturi savo vidinės atminties, todėl dažniausiai ją yra linkusios rezervuotis operatyvios RAM atminties sąskaita. Taigi, pavyzdžiui, jeigu motininės plokštės gamintojas deklaruoja, kad integruota vaizdo plokštė turi 128 MB atminties, čia svarbu suprasti, kad šios atminties fiziškai vaizdo apdorojimo posistemė iš tikrųjų neturi. Kitaip sakant, šis skaičius tiesiog nurodo kiek atminties resursų savo darbingumo ir funkcionalumo užtikrinimui integruota vaizdo plokštė yra linkusi pasisavinti iš RAM atminties.

Be to, daugelio apžvalgininkų nuomone, centriniame procesoriuje integruojamos vaizdo plokštės galimybės ir našumas vis dar nėra pakankamas sudėtingų trimačių objektų apdorojimui. Kitaip sakant CPU luste esanti vaizdo posistemė skirta tik paprastiems trimatės grafikos skaičiavimas atlikti.

Taigi, jeigu kompiuterį kur kas dažniau planuojama naudoti žaidimams, jame be abejonės taip pat teks integruoti atskirą bei nuo CPU nepriklausomą išorinę „AMD“ arba „Nvidia“ vaizdo plokštę. Vis dėlto, pavyzdžiui, „Broadwell“ architektūros centriniuose procesoriuose integruojama „Intel Iris 6100“ vaizdo plokštė jau gali užtikrinti tokį našumą, kurio gali pakakti net ir moderniems žaidimams, tačiau tokiu atveju kompiuteriniame žaidime rekomenduojama pasirinkti žemo arba vidutinio lygmens grafikos nustatymus.

Išorinės vaizdo plokštės: privalumai ir trūkumai

Išorinės vaizdo plokštės turi savo vidinę atmintį, todėl visi kompiuteryje integruotos operatyvios RAM atminties resursai be jokių išimčių gali būti išnaudojami operacinės sistemos poreikiams. Vis dėlto naujos kartos išorinės vaizdo plokštės kartais siūlo ir kiek kitokią atminties konfigūraciją. Ji leidžia išnaudoti ne tik vidinius atminties resursus, tačiau taip pat numato specialią galimybę, kuri esant išskirtiniam išorinės vaizdo plokštės našumo poreikiui taip pat leidžia „pasiskolinti“ šiek tiek papildomos atminties ir iš RAM.

Maksimalų ir aukščiausio lygio grafinio turinio apdorojimo našumą kol kas vis tiek gali užtikrinti tik išorinės vaizdo plokštės. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad išorinės vaizdo plokštės pranašumą prieš integruotas vaizdo plokštes jau įgyja vien dėl to, kad naudoja GDDR5 tipo atmintį. Pastaroji yra kur kas spartesnė nei integruotos vaizdo plokštės naudojama DDR3 ar DDR4 tipo RAM atmintis. Be to, profesionaliose išorinėse vaizdo plokštėse integruojamos GDDR5 atminties dydis dabar taip pat gali būti daugiau nei įspūdingas, nes kartais siekia net 8 GB.

Šiuo atveju bene didžiausia kylanti problema būna tik ta, kad toks skaitmeninės grafikos stebuklus kuriantis „geležiukas“ – itin reiklus energijos resursų atžvilgiu bei taip pat į aplinką yra linkęs išskirti labai daug perteklinės šilumos. Taigi įsigijus ypač galingą išorinę vaizdo plokštę stacionarių kompiuterių savininkams retsykiais papildomai dar prireikia investuoti pinigus į pakankamos galios maitinimo bloką bei taip pat labai dažnai tenka pagalvoti ir apie aušinimo sistemos atnaujinimą.

Išorinės vaizdo plokštės labiau vertinamos ir dėl tos priežasties, nes jas integruoti net ir į naujai įsigytą kompiuterį yra kur kas lengviau. Kitaip sakant, šiuo atveju vienintelis faktorius, kuris gali sutrukdyti panaudoti seną išorinę vaizdo plokštę naujame kompiuteryje – jungčių nesuderinamumas. Vis dėlto dabar motininių plokščių papildomos jungtys yra griežtai standartizuojamos, todėl su tokio pobūdžio problema didžioji dalis kompiuterių savininkų šiuo metu dažniausiai jau niekada nesusiduria.

Išorinių vaizdo plokščių kaina taip pat yra kiek didesnė nei integruojamų motininėje plokštėje. Nepaisant to, rinkoje dabar tikrai galima rasti tiek bazinės konfigūracijos ir santykinai pigių, tiek profesionalų išorinių vaizdo plokščių, kurių kainą galima drąsiai lyginti netgi su pilnai sukomplektuoto biudžetinio kompiuterio kaina. Pastarosios ypatingos tuo, nes yra aprūpinamos itin galingais grafiniais procesoriais GPU, turi kur kas daugiau VRAM tipo atminties ir dažniausiai lygiagrečiai geba palaikyti bei aptarnauti ženkliai daugiau vaizdo išvesties kanalų.

Galimi variantai

Taigi komplektuojant kompiuterį kiekvienas pirkėjas turi tokias galimybes.

1. Tik integruota. Jeigu kompiuterį planuojama naudoti tik naršymui internete, muzikos klausymui, tekstinių dokumentų kūrimui ir redagavimui bei kitoms bazinio lygio užduotims, tai toks pirkėjas nebejotinai bus patenkintas ir motininėje plokštėje integruotos vaizdo plokštės galimybėmis bei našumu.
2. Tik išorinė vaizdo plokštė. Vis dėlto jeigu kompiuterį planuojama naudoti grafinės ar vaizdo medžiagos kūrimui bei redagavimui, kompiuteriniams žaidimams ir kitoms daugialypės terpės užduotims aptarnauti, tai toks pirkėjas net nedvejodamas turėtų investuoti į našios išorinės vaizdo plokštės įsigijimą.
3. Tik integruota su galimybe įdėti išorinę vaizdo plokštę. Vis dar dvejojantiems pirkėjams tiesiog rekomenduojama rinktis tokius kompiuterius, kurių motininės plokštės turi papildomas išorinei vaizdo plokštei tinkamas jungtis. Esant tokiam scenarijui išorinę vaizdo plokštę bus galima įsigyti kiek vėliau, kai naudojimosi kompiuteriu įpročiai praktiškai leis įsitikinti jog motininėje plokštėje integruotos vaizdo plokštės našumo galimybės iš tikrųjų nėra pakankamos.

4. Hibridinis variantas - integruota + išorinė. Našios išorinės vaizdo plokštės galimybės dažniausiai būna aktualios bei reikalingos tik stacionarių kompiuterių savininkams. Tuo tarpu nešiojamų kompiuterių turėtojams kur kas dažniau tenka tenkintis kiek mažiau našiu hibridiniu sprendimu, kuris pagrįstas dviejų nepriklausomų vaizdo plokščių naudojimu (integruotos ir išorinės). Pastarasis tokio tipo kompiuteriuose patrauklus todėl, nes leidžia pasiekti santykinai gerą balansą tarp baterijos energijos resursų suvartojimo ir spartos galimybių.

   Nešiojamame kompiuteryje tai realizuojama praktiškai įvertinant vaizdo apdorojimo posistemės resursų poreikį ir baterijos įkrovos likutį tam tikru laiko momentu. Pavyzdžiui, jeigu tam tikru momentu vaizdo apdorojimo posistemės resursų poreikis yra labai minimalus (naršymas internete, teksto dokumentų kūrimas ir t.t.), tai kompiuteris laikinai gali deaktyvuoti prieigą prie išorinės vaizdo plokštės. Būtent toks sprendimas labiausiai naudingas dėl tos priežasties, nes leidžia dinamiškai kontroliuoti ir optimizuoti baterijos energijos resursų sunaudojimą realiu laiku.

   Tuo tarpu dirbant su vaizdo apdorojimo resursų reikalaujančios programomis ar žaidžiant žaidimus reikiamas našumas jau būna pasiekiamas pasinaudojant kompiuteryje įdiegtos išorinės vaizdo plokštės galimybėmis. Kitaip sakant, jeigu sistema jaučia, kad ji turi nuolatinį nepertraukiamą elektros maitinimą ir baterijos resursų taupyti nėra visiškai jokio poreikio, tuomet nešiojamas kompiuteris dėl įdiegto hibridinio sprendimo dinamiškai vaizdo apdorojimo užduotis perleidžia kur kas didesniu našumu pasižyminčiai išorinei vaizdo plokštei.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (2)