Nemokamo interneto spąstai vilniečiams: galima rimtai prisidirbti (4)
Lietuvos didmiesčiuose nemokamas internetas, tiesiogine šių žodžių prasme, skraido ore. Jis pravartus ne tik užsieniečiams, bet ir miestų gyventojams, mat leidžia sutaupyti. Tik ne visi susimąsto, kad tai – tarsi sūris pelėkautuose: nemokamas, bet rizikingas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Trečiadienio popietė, Vilniuje spigina saulė, senamiesčio gatvėse zuja turistų minios, o vietiniai, rodos, gyvena ilgojo savaitgalio laukimu. Slampinėju tarp jų tarsi eilinis miestelėnas, įbedęs nosį į mobiliojo telefono ekraną. Ne vienas toks esu, taigi pernelyg neišsiskiriu. Tik, kitaip nei dauguma, aš telefone ieškau belaidžio interneto stotelių ir tikrinu jų saugumą.
Didžioji dalis „WiFi“ stotelių sostinės centre apsaugotos slaptažodžiu ir tai – labai sveikintina. Nes net pats paprasčiausias slaptažodis yra geriau nei visiškai atviras tinklas.
Man įdomiau tai, kas vyksta viešuose „WiFi“ tinkluose. Visų pirma, kiek jų yra ir ar jie veikia?
Per dvi valandas spėjau apeiti nedidelę dalį senamiesčio ir praktiškai visada tarp keliolikos ar net keliasdešimties „WiFi“ prieigos taškų būdavo tokių, prie kurių galima prisijungti be slaptažodžio.
Vieni veikė geriau, su kitais teko ilgiau pakovoti, bet faktas kaip ant delno: nemokamo interneto Vilniuje apstu. Jį siūlo kavinės, barai, interneto tiekėjai, net spaudos kioskai (beje, su pastaraisiais dėl ryšio teko kovoti daugiausiai). Net jei pavyktų rasti kvadratinį metrą be nemokamo ir viešo „WiFi“, užtenka žengti kelis žingsnius į vieną ar kitą pusę ir situacija pasikeičia.Bet neskubėkite džiaugtis. Ne viskas, kas yra nemokama, yra gerai.
Kaip aš apsimečiau programišiumi
Konstantino Sirvydo skveras. Kavinių lankytojai gaivinasi ledais ir gėrimais, fontane paukščius gaudo krykštaujantys vaikai, pavėsyje ant suoliuko glamonėjasi porelė. Aš irgi norėčiau prisėsti – reikia padirbėti. Paeinu tolėliau ir įsitaisau ant vienišo suoliuko su vaizdu į fontaną. Juk darbas turi būti malonus.
Nusiimu kuprinę ir iš jos ištraukiu kompiuterį. Kelios minutės – ir aš jau prisijungęs prie vieno iš viešų „WiFi“ tinklų, o speciali programa slapta „klausosi“ juo siunčiamų duomenų. Pasitaikė tylokas tinklas – matyt, mažai prisijungusių. Jei teisingai suskaičiavau, be manęs jame naršė dar du ar trys vartotojai.
Nesu programišius, todėl po kelių minučių „žvalgybą“ nutraukiu. Nieko įdomaus neaptikau – kažkas mobiliuoju vykdė paiešką internete, fone atsinaujino kažkieno paštas, o mano kompiuteris atsisiuntė orų prognozę.Peržvelgęs duomenis kompiuterį grūdu atgal į kuprinę ir patraukiu Vokiečių gatvės link. Čia telefonu prisijungiu prie kito nemokamo „WiFi“ tinklo. Sekti tai, kas vyksta viešuose tinkluose, nebūtinas kompiuteris – tai galima atlikti ir išmaniuoju telefonu. Įjungiu tam skirtą programėlę, ši pradeda „uostyti“ – čia veiksmo daugiau: naršymas „Facebook'e“, į „Instagram“ skrieja asmenukė, vyksta susirašinėjimas „Messenger“ programėle, aktyvuota interneto naršyklė…
Grįždamas į redakciją patikrinu dar kelis neužrakintus „WiFi“ tinklus. Nei viename jų ryšys nėra koduojamas, taigi slapta sekti srautą gali kas tik pageidauja (na, ir moka). Beje, nei programišiaus įgūdžių, nei žinių aš neturiu, o mano programavimo sugebėjimų užtenka nebent „Wordpress“ svetainę sulipdyti. Kaip stebėti viešus „WiFi“ tinklus sužinojau valandą paskaitinėjęs interneto forumuose. Taigi pagalvokite, ką sugebėtų patyręs programišius.
Kaip apsisaugoti?
Programišiai gali ne tik slapta stebėti ir analizuoti viešame „WiFi“ tinkle persiunčiamus duomenis, bet ir įsilaužti į naudotojų įrenginius. Pavyzdžiui, jie gali tinkle platinti kenkėjiškas programas ar, „nulaužę“ patį maršrutizatorių, kiekvienam vartotojui mėtyti fiktyvias nuorodas, nukreipiančias į užkrėstus puslapius (pvz., ragindami atnaujinti programas).
Maža to, viešą „WiFi“ prieigą gali sukurti patys programišiai ir tokiu būdu „žvejoti“ patiklius naršytojus bei slapta vogti jų duomenis. Todėl vartotojai, prisijungę prie viešo „WiFi“ tinklo, turėtų atminti, kad toks ryšys nėra visiškai saugus.
- ▶Būkite triskart atsargesni. Nesijunkite prie neaiškių, nežinomų „WiFi“ stotelių. Jei toje pat vietoje prieinami keli panašiai pavadinti tinklai, paklauskite įstaigos atstovo, kuris priklauso jiems. Skeptiškai įvertinkite automatiškai iššokančias nuorodas ar raginimus atnaujinti programas.
- ▶Nerašykite to, ko nesakytumėte viešai. Prisijungus prie viešo „WiFi“ tinklo, nepatartina lankytis interneto bankininkystės svetainėse, įvedinėti savo slaptažodžius socialiniuose tinkluose ar e. pašto svetainėse ir atskleisti kitą jautrią informaciją – visa tai gali pakliūti į piktavalių rankas. Šie tinklai juk taip ir vadinami – vieši. Nejau viešoje vietoje vardintumėte savo slaptažodžius, PIN kodus, rodytumėte asmenines nuotraukas? Užtat naujienų skaitymui, žemėlapiams, orams ir kitai informacijai gauti jie puikiai tinka.
- ▶Naudokite VPN. Privatumą viešame tinkle padės užtikrinti virtualaus privataus tinklo (VPN) paslauga. Tiesa, už ją gali tekti papildomai susimokėti. Tačiau VPN suteiks „privatų tunelį“, kurio tinkle tūnantys piktavaliai negalės šnipinėti. Taip pat lankydamiesi „jautriose“ svetainėse įsitikinkite, kad ryšys yra užkoduotas (tokių svetainių adresai prasideda ne „http“, o „https“).
- ▶Išjunkite „WiFi“, kai jo nebereikia. Ne tik atsijunkite nuo viešų „WiFi“ tinklų, bet ir apskritai išjunkite „WiFi“ ryšį įrenginyje, jei interneto jums nereikia. Galėsite ne tik būti ramus, kad įrenginio neaptiks jokie programišiai, bet ir prailginsite akumuliatoriaus veikimą.
- ▶Naudokite antivirusines. Ne tik kompiuteryje, bet ir telefone. Jei nenorite investuoti į savo saugumą, įsidiekite bent nemokamą apsaugos sprendimą – tai yra geriau nei nieko.
- ▶Naudokitės mobiliuoju internetu. Jei esate Lietuvoje, viešomis „WiFi“ stotelėmis turėtumėte naudotis nebent tais atvejais, kai ketinate persiųsti daug duomenų (tarkim, žiūrėti futbolo rungtynių transliaciją telefono ekrane). Visais kitais atvejais derėtų jungtis arba prie patikimo, slaptažodžiu apsaugoto „WiFi“ tinklo, arba naudotis mobiliuoju internetu. Europos Sąjungoje mobilusis internetas taip pat nebėra labai brangus, o išvykę į kitas šalis, galite pasidomėti vietinių operatorių paslaugomis – galbūt vertėtų įsigyti laikiną SIM kortelę?
Naudojasi tūkstančiai
Manote, nemokami „WiFi“ prieigos taškai nepopuliarūs ir jais naudojasi tik užsieniečiai? Anaiptol: ketverius metus tokias paslaugas Lietuvos didmiesčiuose teikianti kompanija „Cgates“ nurodo, kad vartotojams nemokamas internetas yra itin aktualus. Ši bendrovė visoje Lietuvoje yra įdiegusi daugiau nei 20 viešų „WiFi“ stotelių.
„Bendrai skaičiuojant, vasarą per parą fiksuojame apie 1 000 prisijungimų prie „Cgates“ nemokamo „WiFi“ interneto stotelių, o žiemą – apie 200. Persiunčiamo duomenų kiekio stotelėse nesekame. Taip pat nesekame, ką vartotojai veikia prisijungę prie viešų „WiFi“ stotelių, todėl joms netaikomi jokie apribojimai“, – teigė „Cgates“ generalinis direktorius Petras Kirdeika.
Anot jo, šiuo projektu papildomo pelno ar didesnių pardavimų kompanija nesiekia. „Rūpinamės ne tik savo klientais, bet ir visais Lietuvos interneto vartotojais ir norime, kad kokybiškas bei greitas internetas jiems būtų pasiekiamas ne tik namuose ar darbe, bet ir didelio lankomumo sulaukiančiose šalies miestų vietose“, – sakė P. Kirdeika.
Kitokią strategiją pasirinko „Teo“: ji yra išplėtojusi per 3 tūkst. „WiFi“ stotelių tinklą, kuriuo nemokamai gali naudotis tam tikrus planus užsisakę jos klientai, o likusieji už paslaugą turi susimokėti. Paslauga reguliariai naudojasi apie 30 tūkst. „Teo“ klientų, o šios bendrovės paslaugomis nesinaudojantys vartotojai užsisako apie 2 000 prisijungimo kodų kas mėnesį.
„Daugiausiai šia paslauga naudojamasi Vilniuje, kur per vieną prieigą per mėnesį suvartojama apie 30 GB. Tai – beveik dvigubai daugiau nei Kaune, Šiauliuose ar Klaipėdoje ir beveik 5 kartus daugiau nei Panevėžyje“, – atskleidė „Teo“ atstovas spaudai Audrius Stasiulaitis.
Jis pridūrė, kad paslaugos atsipirkimas nėra skaičiuojamas – ji yra teikiama kaip papildoma nauda klientams, todėl didina įmonės konkurencinį pranašumą.
