„Kiekvieną kartą mes labai daug ko išmokstame, sprendžiame vis naujus iššūkius“, – diplomatiškai apie patirtį organizuojant ir derinant „Dragūnų žygį“ pasakojo JAV karininkas, jau du kartus dalyvavęs žygyje (pernai „Dra­gū­nų žygis“ vyko priešinga kryptimi – iš Estijos į Vokietiją).

Problemos sprendimas, bent jau B.Hodgeso nuomone, – NATO karinė Šengeno zona, t.y. leidimas 28 šalių blokui laisvai judėti jo narių teritorijoje. Apie laisvą NATO pajėgų judėjimą savo sveikinimo kalboje užsiminė ir Estijos premjeras T.Ryjevas, iškilmingai uždarydamas pratybas „Kardo kirtis“.

„Tai labai svarbu. Stebėjome atvykimą iš Vo­kietijos į Estiją, kurio metu buvo įvairių al­ter­natyvų. Manau, kad tai buvo itin rimtas lo­gistinis iššūkis, labai naudingas kariams. Klau­sinėjau tiek amerikiečių, tiek vokiečių nuo­monės, ir jie paaiškino, kad viskas vyko pagal planą. Bet, žinoma, esant neatidėliotinam poreikiui tai galėtų būti padaryta gerokai greičiau“, – vėliau aptakiai aiškino „Veidui“ T.Ryjevas.

Kiek įmanomas NATO karinis Šengenas? Sudėtingas klausimas. Ar leistume, tarkim, kad ir Latvijos kariams be jokio leidimo važinėtis savo šarvuočiais po Pasvalį?

„NATO pajėgos turi turėti kuo mažiau kliūčių keliauti ir imtis veiksmų NATO šalių teritorijose: kad būtų kuo mažiau suvaržymų ir visokių procedūrų, kad jos galėtų iš vienos šalies patekti į kitą. Žiūrint į galimas krizes ar konfliktą, mes esame viena operacinė erdvė, ir jeigu NATO teritorijoje kils krizė, tai pajėgų permetimo greitis bus labai svarbus“, – komentavo „Veidui“ gynybos politikos direktorius V.Urbelis, kartu pabrėždamas, kad tam tikrų suvaržymų vis dėlto liks.

Galbūt tai bus pokalbių per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje tema. Tačiau tai labiau taktinio lygio, kariškių kompetencijos klausimas, o valstybių vadovai turėtų imtis platesnių temų.

„Tai labiau karinio planavimo reikalas, sprendžiamas kitu lygiu. Varšuvoje bus kalbama apie tai, kaip iš principo bus ginama NATO teritorija ir kaip NATO gali ir privalo atgrasyti visus potencialius priešininkus, kad ir kas jie būtų. Tai yra tiek nacionalinių pajėgumų stiprinimas, tiek NATO priešakinio buvimo įtvirtinimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje, tiek pastiprinimo priėmimo galimybės ir testavimas, būtent ir mūsų regione bei kituose regionuose. Krizės galimos ne tik Baltijos šalyse. Jos galimos ir kitose NATO valstybėse“, – aiškino V.Urbelis.

Papildomos besirotuojančios batalionų grupės

Tikrai aišku, kad bus oficialiai paskelbta, jog Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje bus įkurdintos papildomos besirotuojančios batalionų kovinės grupės.

„Rotacinių pajėgų įkurdinimas yra vienas svarbiausių sprendimų, priimtų Varšuvos susitikimo metu. Tad pranešimas apie tai bus padarytas greitai. Jungtinės Valstijos labai rimtai žiūri į rotacinių pajėgų sistemą“, – teigė JAV ambasadorius Estijoje J.Melville’as.

„Financial Times“ pranešė, kad britai vadovaus Estijoje dislokuotai bataliono kovinei grupei, JAV – Lenkijoje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Latvijoje. Bataliono kovinė grupė yra didesnė už paprasto bataliono dydžio pajėgas ir ją sudaro apie tūkstantį karių.

Tokios žinios jau sulaukė priešiškos reakcijos iš Rusijos – kaltinimų agresyviu militarizmu ir susitarimų laužymu.

„Tai yra rotacinės pajėgos ir jos skiriasi nuo nuolatinių pajėgų. NATO ir Rusijos susitarime sakoma, kad šalyse, kurios tapo NATO narėmis po 1999 m., nebus dislokuota nuolatinių stiprių kovinių pajėgų. Stiprios kovinės pajėgos apibrėžtos maždaug kaip viena brigada atskiroje šalyje, – kritiką atremia Robertas Bellas, vyriausiasis civilinis JAV gynybos departamento atstovas Europoje ir JAV misijos prie NATO patarėjas. – Tad visų pirma mes kalbame tik apie batalioną, o brigadoje yra trys arba keturi batalionai. Taigi tai daug mažiau, nei riboja susitarimas. Antra, NATO ir Rusijos susitarimas sako ne tik tai, ko negalima, bet ir tai, kas galima, kad abi pusės neįžvelgtų provokacijos. Besirotuojančios pajėgos būtent tai ir yra.“

Kritikos žeria ir kai kurie Vakarų ekspertai. Vieni mano, kad papildomų pajėgų per mažai, o kiti įspėja apie galinčias prasidėti ginklavimosi varžybos, kai vienos pusės pajėgų didinimas skatina kitą imtis analogiškų veiksmų ir šis varžymasis tik didina regiono militarizavimą, kartu – karo grėsmę. Ar užteks papildomų maždaug 6 tūkst. karių Rusijos agresijai neutralizuoti?

„Visada galvosūkis, kiek reikia pajėgų, kad būtų užtikrintas agresijos sulaikymas. Galime prisiminti 2014 m. prezidento Baracko Oba­mos apsilankymą Taline, kur jis pasakė savo gar­siąją kalbą, kad nėra didelių ar mažų NATO sąjungininkų, arba pirmos ir antros klasės sąjungininkų, arba naujų ir senų sąjungininkų, yra tik sąjungininkai. Jei esate sąjungininkas, tai reiškia, kad patenkate tarp tų, kuriems galioja 5-asis straipsnis, ir Jungtinės Valstijos garantuoja jums saugumą (…). NATO aiškiai pareiškė, kad mūsų įsipareigojimai pagal 5-ąjį straipsnį yra geležiniai ir atgrasymas remiasi visu galimo konflikto spektru – nuo hibridinio ir konvencinio iki branduolinio karo. Kiekvienas priešininkas, kuris svarsto įsiveržimo galimybę, turi pagalvoti apie potencialias pasekmes“, – primena R.Bellas.

Trys pagrindiniai iššūkiai

Estijos Tapos karinėje bazėje visu pajėgumu vyksta statybos – ruošiamasi priimti sąjungininkus. Pasak V.Urbelio, Lietuva, be abejo, irgi prisidės prie batalionų grupių infrastruktūros kūrimo.

„Kai bus paskelbtos valstybės, akivaizdu, kad prasidės derybos dėl to, kaip, kur, kada tos bataliono grupės atsiras mūsų šalyse. NATO dokumentuose užfiksuota, kad priimančioji NATO šalis turi suteikti gana didelę paramą. Kokia ta parama bus? Koks bus jos dydis, finansinė išraiška? Dar truputį per anksti kalbėti, bet akivaizdu, kad tokie dalykai, kaip gyvenimo sąlygos, pajėgų apsauga, NATO praktikoje, istorijoje dažniausiai būna priimančios šalies atsakomybė“, – sakė V.Urbelis.

Per pastaruosius metus NATO ir sąjungininkai padarė ypač daug, kad sustiprintų Baltijos šalių gynybą, ir galima sakyti, jog Varšuvos susitikimas vainikuos šias pastangas. Ar rytinio NATO flango byla uždaryta? Tuo labiau kad po teroro išpuolių Stambulo oro uoste Turkija, NATO narė, gali reikalauti didesnio Aljanso įsitraukimo stabilizuojant padėtį Artimuosiuose Rytuose.

„Aišku, kad susitikimas labai smarkiai sustiprins Baltijos šalių saugumą. Mūsų nacionalinių pajėgų stiprinimas ir planų adaptacija, sąjungininkų pajėgų atsiradimas didina mūsų saugumą. Tačiau tai nereiškia, kad visas darbas jau padarytas. Reikia dar daug pastangų skirti oro gynybai. Tai iki šiol vienas didžiausių mūsų trūkumų. Taip pat reikia labai smarkiai akcentuoti Baltijos jūrą ir NATO gebėjimą veikti Baltijos jūroje. Na, ir galvoti, kaip sugebėtume priimi ne tik NATO greitojo reagavimo pajėgas, bet ir tas, kurios seks paskui greitojo reagavimo pajėgas. Apie jų įtraukimą ir platesnį panaudojimą Baltijos šalyse, Lenkijoje. Taigi iššūkių yra daug, bet pagrindiniai – oro gynyba, Baltijos jūra ir didesnių vienetų panaudojimas Baltijos šalių gynyboje“, – apibendrino V.Urbelis.

Todėl tikėtina, kad neatslūgs ir NATO karinių pratybų intensyvumas. Gali būti, kad jos bus dar didesnio masto nei šiemet.

„Pratybos vyks ir kitais metais. Aš tikiuosi, kad bus didesnės, bet reikia atsižvelgti į fizinius apribojimus – Baltijos šalių mokymų teritorijų dydžius. Net ir praplėtus mūsų mokymo teritorijas, įskaitant Pabradės poligoną, kuris yra didžiausias Lietuvoje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse, ten gali išsiskleisti tik bataliono dydžio pajėgos. Mes neturime galimybės vienoje vietoje treniruoti visos brigados. Išliks tam tikri apribojimai, bet organizuoti pratybas reikės ir tai darysime. Egzistuoja įvairūs sprendimai, bet fizinės ribos išlieka. Pavyzdžiui, visą diviziją su visa technika būtų sudėtinga mokyti. Divizijos štabas, tarkim, praėjusiais metais buvo atvykęs, bet tai nereiškia, kad buvo atvykusi visa divizija su visa technika“, – aiškino Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktorius.

Tęsti karinį bendradarbiavimą su Baltijos valstybėms žada ir JAV.

„Mes suprantame, kad mažesnieji sąjungininkai, kurių gyventojų skaičius yra nedidelis ir dėl to jų gynybos biudžetai riboti, išties negali sau leisti įsigyti labai pažangių karinių technologijų, kokių gali turėti didžiosios šalys. Turiu omeny lėktuvnešius, labai daug tankų, penktosios kartos naikintuvų. Vis dėlto mažų šalių karinės pajėgos, ypač antžeminės, suskirstytos į mažus kovos junginius, gali būti didelio karinio pajėgumo dėl technologijų ir ginkluotės sistemų, skirtų mažiems junginiams“, – aiškino JAV misijos prie NATO patarėjas R.Bellas.

Jis pabrėžė, kad JAV toliau plėtos bendradarbiavimą šia linkme. Pasak R.Bello, Baltijos šalys turėtų susikoncentruoti ties keturiais pagrindiniais sektoriais, kuriuose esančios modernios technologijos ir ginkluotė leidžia nedideliems junginiams įgyti pranašumą.

„Vienas jų – kareivių iš mažų junginių gebėjimas sunaikinti šarvuotą techniką. Tai galima daryti, tarkim, „Javelin“ prieštankinėmis raketinėmis sistemomis. Antra, kariai mažuose junginiuose gali sunaikinti sraigtasparnius ir naikintuvus. Tai galima padaryti nešiojamosiomis priešlėktuvinėmis sistemomis, tokiomis kaip „Stinger“. Norėdami tai atlikti turite žinoti, į ką šaudote ir kur yra priešas, – tai yra situacijos pažinimas, kuris pasiekiamas naudojant taktinius dronus ar kitus per atstumą valdomus įrenginius. Galiausiai net ir turint tokią karinę galią kartais reikia palaikymo. Reikia prisikviesti pagalbą iš oro. Taigi ketvirtasis įgūdis yra JTAC – išmokyti nedidelius junginius išsikviesti sąjungininkų aviacijos palaikymą“, – paaiškino R.Bellas.

Valymai Baltijos kariniame laivyne

Karinio aktyvumo nežada mažinti ir Rusija. Vien 2013–2015 m. Rusija surengė 18 didelių pratybų, kai kuriose jų dalyvavo per 100 tūkst. karių, imituotas branduolinio ginklo panaudojimas.

„Rusijos karinis aktyvumas aplink Baltijos šalis ir Kaliningrado srityje yra labai didelis. Nesakyčiau, kad kažkas pasikeitė į gera mūsų regione“, – sakė V.Urbelis.

JAV ambasadorius Estijoje J.Melville’as pabrėžė, kad, priešingai nei Rusijos organizuojamos pratybos, NATO pratybos vyksta visiškai skaidriai ir atvirai. „Pavyzdžiui, apie „Kardo kirtį“, „Anakondą“, „Baltops“ Rusijos pusė buvo įspėta ir pakviesti jų stebėtojai. Jokių staigmenų. Deja, mūsų draugai Rytuose ne visada taip elgiasi“, – teigė diplomatas.

Dar viena įdomi detalė. Netrukus po „Kardo kirčio“, „Baltops“ ir kitų NATO pratybų buvo nušalinti Rusijos Baltijos karinio laivyno vadas viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, šio laivyno karinio štabo vadas viceadmirolas Sergejus Popovas ir dar apie 50 aukštų pareigūnų. Tai vos ne didžiausias laivyno valymas nuo Stalino laikų, tik šį kartą nušalintųjų niekas nesušaudė. Rusijos žiniasklaidoje aptariamos įvairios versijos, bet neabejojama, kad pagrindinė priežastis – noras stiprinti Baltijos karinį laivyną, kurio reikšmė, didėjant trinčiai su Vakarais, išaugo.

„Visų pirma reikia pabrėžti, kad tai beprecedentis įvykis šiuolaikinės Rusijos istorijoje. Kažkas panašaus nutiko 1987 m., kada masiškai buvo atleisti priešlėktuvinių pajėgų vadovai, po to, kai Matias Rustas nusileido Rau­do­nojoje aikštėje Maskvoje. Taigi galima spėti, kad dabar įvyko kažkas panašaus į šį žeminantį pralaimėjimą, ir tai nuo mūsų nuslėpė“, – „Laisvės radijui“ komentavo vienas žinomiausių Rusijos karinių ekspertų Aleksandras Gol­cas.

Taigi sveiki atsibudę pafrontės valstybėje. Baltijos regiono militarizavimo tendencijos išliks, ir belieka tikėtis, kad pradžioje paminėtas karinio konflikto scenarijus niekada netaps realus.

Pabaigoje šiek tiek optimizmo iš Estijos premjero T.Ryjevas lūpų: „Esu šimtu procentų tikras, kad sąjungininkai ateis į pagalbą. Esu tikras, kai NATO siunčia aiškią žinią, kad mes esame vieningi. Geriausia, ką galime padaryti, tai nusiųsti aiškią žinią, kuri užkirs kelią bet kokioms interpretacijoms, ir kai tą padarysime, bet kokio karinio konflikto galimybė taps gerokai mažesnė. Bet jei vis dėlto kokioje nors NATO šalyje įvyktų konfliktas, mes padarytume viską, kad jį išspręstume. Galime būti tikri, kad NATO įsipareigojimai yra tvirti kaip uola.“

Evaldas LABANAUSKAS
Specialiai „Veidui“ iš Estijos

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Autoriai: Evaldas Labanauskas

Komentarai (1)