E.Muskas teigia, kad gyvename kompiuterinėje simuliacijoje: kaip tai gali būti? (Video)

Analizuojat šitą teoriją yra remiamasi šiandieninėmis technologijomis, ypač kai eina kalba apie simuliacijai reikalingus resursus. Kokią skaičiavimo galią turėtų stadiono dydžio kvantinis kompiuteris? Turbūt sunku būtų atsakyti, o gal ir įsivaizduoti. Kitas dalykas, tai ar būtina viską simuliuoti pastoviai? Na, pavyzdžiui, jeigu yra miškas, kuriame niekas nesilanko šimtą metų. Ar yra prasmės jį simuliuoti normaliai ir kiekvieną dieną? Galbūt galima užmesti savaitės loop'ą iki tol, kol kas nors priartės prie to miško? Arba dabar už mano nugaros esantis kambarys. Kam jį simuliuoti, jeigu aš ir niekas kitas jo nestebi? Galbūt galima jį "užšaldyti" ir "paleisti" vos tik aš suksiuosi? Visai panašiai, kaip kokiame GTA 5 pasaulis yra užkraunamas tik kai vartotojas artėja prie konkrečios vietos. Todėl nėra prasmės simuliuoti visame pasaulyje vykstančių procesų vienu metu, užtenka palaukti kol vartotojas prie jų priartės ir tada juos "paleisti", o vietą iš kur vartotojas atėjo, "užšaldyti". P.S. Prisiminkim mokslininkų atradimus, kur dalelės yra dviejų būsenų tol, kol nėra stebimos ir tik kai yra stebimos pasirenka kurioje būsenoje būti. Ar tai nepanašu į tai, ką rašiau aukščiau?

Tokiu atveju aplinkos pokyčiai turės būti logiškai susimuliuoti per labai trumpą laiką, kad atitiktų stebėtojo supratimą apie per tą laiką turėjusius įvykti pokyčius. Nebent simuliacija vyksta pastoviai, nepriklausomai nuo stebėtojo, o pats informacijos "surenderinimas" tik tada, kai reikia stebėtojui. --- Į temą: https://www.youtube.com/watch?v=wgSZA3NPpBs

Creatium: kvantinių būsenų neapibrėžtumas pasireiškia tik kvantiniam lygyje, iki tam tikro mažo dydžio, o ne didesnėse molekulinėse struktūrose.

1) Susimuliuot užtenka tiek tiek kiek reikia mūsų smegenim, kad jaustume visa tai. Tai reiškia, kad aplinkos iš vis nereikia simuliuot. Tik paduot atitinkamus signalus į smegenis. O čia ir optimizavimai padeda. 2) Ar miesto dydžio kompiuteris didelis ar ne, negalima spręsti, nes neaišku su kuo lyginti. Jei lyginam savo mastais, tai didelis. Skruzdei ir cukraus gabalėlis - didelis.

Musk'as eilini karta iesko demesio savo pop-kontroversiskom technologiju blevyzgom. Tai simuliacijos, tai AI gresmes. Verciau energija nukreiptu praktiniu problemu sprendimo keliu ir implementuotu veikianti autopilota tesluose

Kad visi būtų tiek padarę, kiek padarė Musk'as, tai galėtume iš vis negalvoti apie jokias pasaulio problemas, nes jos visos būtų išspręstos.

Matosi ka Muskas vis dar nemete LSD , jei toks uztikrintas , kad viskas simuliacija lai pasidaro charakiri .

Įdomu aišku, tik nežinau kodėl čia taip akcentuoja tą skaičiavimų sudėtingumą. Galbūt tokią simuliaciją vykdyti užtektų visai nedidelių resursų, jei "realybė" būtų visiškai kitokia nuo mums suprantamos su visiškai kitokiais dėsniais.

Ko taip pykti ant Musk'o... I simuliacijos teorija as labiau ziuriu kaip i filosofini/teorini thought experiment. Tokios teorijos ir pasisakymai,manau, labiau skirti vaizduotes ir mastymo skatinimui, kad mastymo ir skaiciavimu procese gimtu dar viena nauja ideja ar teorija, kuria zmones bandys irodyti ir is to gims kazkas naudingo ir apciuopiamo. Taip pasaka be galo, kuri gali atnesti daug naudos

pritariu jonas112. kodėl visi taip užsiciklinę, kad reikėtų milžiniškų skaičiavimo resursu ir t.t. galbūt "tikrojoje" realybeje iš kurios mus simuliuoja yra visai kitoki fizikos desniais kur, sakykim, užtenka nešiojamo kompiuterio simuliuoti visai musu visatai. na kuo toliau tuo labiau asmeniškai pradedu ne tikėti, o pripražinti, kad tai visai reali galimybė, tik maža smulkmenėle, mažai įrodymų...

Bet kuriai simuliacijai pakanka elementarios Turingo mašinos. Kokiu greičiu ji veikia "iš tikro" visai nesvarbu, nes laiko tekmė gali būti simuliuojama virtualiems stebėtojams. O fiziškai Turingo mašina gali būti realizuojam su tušinuku (parkeris išsilies) ant tualetinio popieriaus rulono.

As jo pasiekimu neneigiu Paprasciausiai, man jis nera kazkoks "dievukas", kuriam vos tik ka perstelnant viesoje erdveje is kontroversisku temu, reiketu aklai imti, patiketi, paploti rankutem ir palinkciot galvute Nieko daugiau.

Teisingai pastebėta. Jei šis pasaulis kompiuterinė simuliacija, tai nereiškia, kad čia laikas bėga tokiu pat greičių, kaip ir tenai. Net ne aišku ar simuliacija nėra sustabdoma ir išsaugoma į HDD O šiaip, koks gi skirtumas? Ar čia simuliacija ar ne? Kol esi patenkintas gyvenimu.

Orą šneki. Niekas nei siūlo juo aklai tikėti, nei galų gale tą daro. Mes bandome diskutuoti apie pačią teoriją, kuri net nėra originaliai jo.

Pažiūrėk tą video, kuris duotas aukščiau. Ten gerai pastebėta, kad jeigu išsiaiškintume, jog gyvename simuliacijoje, kitas klausimas būtų ar ši simuliacija yra tobula ar vis dėl to turi klaidų. Jeigu turi klaidų, o fizikos dėsniai tėra simuliacijos veikimo taisyklės, tai galbūt galima pvz. pakeisti tas taisykles iš pačios programos? Na, kaip paprasti PC programa gali nulaužti visą kompiuterį arba jį užkrėsti ir paversti "zombiu". Galbūt galima iš simuliacijos išlįsti ir gauti informacijos apie tikrąjį pasaulį? Žinojimas, kad esame sudaryti iš atomų, mano gyvenimo nekeičia. Sprendimų kitokių dėl to nepriimu. Bet ne viskas skaičiuojama "gyvenimo pokyčių" darymo pajėgumu.

Cia vienas is tu filosofiniu dalyku, kur visada bus daugiau klausimu negu atsakymu. Jeigu mes gyvenam simuliacijoje, kaip gali buti tikri, tie kurie sukure sia simuliacija, kad jie patys negyvena kazkokioj dar aukstesnio lygio simuliacijoj.. Ir t.t simuliaception zodziu..

Jei mes gyvename ne simuliacijoje, kas gali pasakyti kad reali visata yra ideali ir joje nėra klaidų? O šiaip, manau idealumo nėra, nes idealus lygų negyvas ir nesivystantis. Kaip žinome, evoliucija vyksta dėl to jog gyvybė nėra ideali. O jei tiksliau genai pilni klaidų ir naujos klaidos genuose duoda naujas gyvybės formas ir rūšis. Todėl ir visata greičiausiai nėra ideali, net jei yra reali. Ir fizikai jau seniai žino, kad konstantų ir nekintamumo visatoje nėra. Praktiškai visi dėsniai kinta. Tai reiškia, kad teoriškai ir žmogus juos gali keisti. Jei tik pilnai juos suprastu ir turėtu reikiamas technologijas. Todėl situacija nuo simuliacijos nesikeičia.

Čia argumentas prieš simuliacija, nes klaidas daro tik programuotojai, o "gryna gamta" pagal apibrėžimą negali klysti.

Pasireiškia net plika akimi matomose struktūrose. Nėra vienareikšmės dydžio ribos, kur kvantinis, o kur klasikinis pasaulis. Tą lemia ne sistemos dydis, o sąveikos.

duoda tik apsigimimus, ligas, sindromus ir trumpą individo gyvenimą. Grįžtant prie temos, palaikau Musko poziciją, Visatos buvimas simuliacija būtų visai logiškas. Tačiau svarstymai apie simuliavimui reikalingus resursus yra tiesiog kvaili, nes viską matuojame iš savo perspektyvos. Tai tas pats, kas GTA4 herojus bandytų suprasti iš kiek pixelių sudarytas žaidimą valdančio žmogaus pasaulis. Tiesiog esmingai skiriasi erdvę sudarančios substancijos. Galbūt galime sukurti žaidimą kuris simuliuos be galo dideles erdves, bet jis vistiek tilps į USB atmintinę. Mus simuliuojanti alternatyvi realybė gali turėti visai kitus sandaros elementus, kitą laiko ir erdvės suvokimą, kitus dėsnius, lygiai taip kaip mūsų pasaulis skiriasi nuo to, kuris mažoje HDD plokštelėje užrašytas nuliukais ir vienetukais, nors ekrane simuliuoja milžiniškas platybes.