Praėjusio amžiaus, septintajame dešimtmetyje, Čilėje, valdant prezidentui Salvadorui Aljendė (Salvador Allende), buvo įvykdytas neįtikėtinas eksperimentas. Grupė kibernetikos specialistų ir entuziastų sukūrė informacinę sistemą, skirtą efektyviam šalies ekonomikos valdymui. Jie tai padarė turėdami labai ribotus išteklius ir tik keletą kompiuterių.

Projektui, pavadintam „Cybersyn“, vadovavo Didžiosios Britanijos kibernetikas Stafordas Beras (Stafford Beer).

Jo sukurta sistema leido realiu laiku surinkti duomenis iš gamyklų, modeliuoti įvairius scenarijus ir valdyti šalies ekonomiką iš vieno kambario, apstatyto futuristiškais baldais bei dideliais ekranais. Drąsiai galima teigti, kad projektas aplenkė laiką net keliais dešimtmečiais.

Dabar šie uždaviniai realizuojami, pasitelkiant elektroninių duomenų mainų (EDI) technologijas. Žinoma, šiuolaikinės sistemos nėra centralizuotos, tačiau EDI užtikrina efektyvų tiekimo grandinių veikimą, reguliuojamą pačios rinkos dėsnių.

Kibernetika ateina į ekonomiką

Istorija prasidėjo Stafordui Berui tarnaujant armijoje, kuomet jis susidomėjo operacijų tyrimų metodais, naudojamais planuojant karinius veiksmus. Operacijų tyrimai ieško optimalių sprendimų sudėtingoms problemoms, pasitelkiant matematinį ir statistinį modeliavimą bei įvairius euristinius metodus. Beras greitai suprato, kad šie metodai ateityje gali būti naudingi versle, planuojant žaliavų tiekimą, pardavimus, gamybą bei kitas sritis.

Įsidarbinęs metalurgijos kompanijoje „United Steel“ Stafordas Beras įtikino vadovybę įsteigti operacijų tyrimų grupę ir pradėjo praktiškai įgyvendinti savo idėjas. Vėliau jis parašė keletą knygų, įkūrė savo kompaniją SIGMA, užėmė leidybos direktoriaus pareigas įmonėje „International Publishing Corporation“ bei daug dirbo kaip nepriklausomas konsultantas.

Vienoje žymiausių Stafordo Bero knygų „Kompanijos smegenys“ nagrinėjama, kaip pagerinti kompanijos valdymą pasitelkiant sisteminę integraciją ir taupant išteklius.

Mokslininkas teigė, kad ekonomika yra sudėtinga ir nuolat kintanti sistema, o įprasti rinkos ekonomikos valdymo metodai neatsižvelgia į daugelį svarbių faktorių ir neleidžia atlikti rimtų korekcijų. Pasak Bero, visos šalies ekonomiką galima valdyti efektyviai ir skaidriai jei tik būtų įmanoma surinkti tikslius ir aktualius duomenis. Pagrindinė problema buvo tame, kad įmonių vadovai nenorėjo atskleisti informacijos apie savo verslą, todėl šias idėjas buvo galima realizuoti tik planinės ekonomikos sąlygomis.

1970-ais Čilėje į valdžią atėjo socialistinė partija „Unidad Popular“ ir jos lyderis Salvadoras Aljendė.

1971 m. liepos 13 d. Stafordas Beras gavo laišką nuo Čilės valstybinės korporacijos CORFO, kuriai priklausė visos nacionalizuotos šalies įmonės, direktoriaus. Laiške buvo rašoma, kad Čilės vyriausybė, perskaičiusi jo publikacijas, susidomėjo kibernetikos sprendimais. Britą pakvietė į Pietų Ameriką ir pasiūlė jam sukurti informacinę sistemą skirtą šalies ekonomikos valdymui.

Tų pačių metų lapkritį Beras susitiko su šalies prezidentu Aljendė ir išdėstė jam savo koncepciją bei galimybes realizuoti tokią sistemą. Prezidentui, turinčiam mediko išsilavinimą, siūlomas modelis patiko, nes jis priminė žmogaus nervų sistemos veikimą. Čilės prezidentas nusprendė paskirti kibernetiką sistemos kūrimo projekto vadovu.

Tinklas be interneto

Stafordas Beras norėjo pamatyti, kaip sistema veikia praktikoje, todėl pirmiausia siekė paleisti demonstracinę jos versiją. Kibernetikas manė, kad taip išsiaiškins visus trūkumus ir eigoje atliks reikalingus pakeitimus. Būsimos sistemos eskizas buvo parengtas labai greitai – vos per aštuonias dienas.

Pirmajame etape reikėjo sukurti reikalingą infrastruktūrą, tačiau Čilė beveik neturėjo kompiuterių. Vienas iš pirmųjų masiškai gaminamų kompiuterių „IBM System/360“ su minimalia konfigūracija kainavo daugiau nei 130 tūkst. dolerių, galingesnės kompiuterio versijos galėjo kainuoti nuo 1 iki 5 mln. dolerių. Neturtinga Pietų Amerikos valstybė tokių pinigų neturėjo.

Pradedant projektą 1971-ais metais Čilės nacionalinė kompiuterių korporacija turėjo keturis reikiamo lygio kompiuterius. Sistemos parengiamiesiems darbams buvo išskirtas vienas jau minėtas kompiuteris „IBM System/360“.

Projekto eigoje pasirodė, kad duomenų apdorojimas užtrunka iki kelių parų, nors pradžioje buvo tikimąsi viską atlikti realiu laiku. Tuomet nuspręsta prijungti antrą, ne tokią galingą skaičiavimo mašiną „Burroughs 3500“. Abu įrenginiai, priklausantys didžiųjų kompiuterių (angl. mainframe) tipui, atlikdavo centrinio procesoriaus bei duomenų saugyklos funkcijas.

Visų projekte numatytų idėjų realizavimą stabdė techninio pobūdžio problemos, tačiau išradinga programuotojų komanda ieškodavo kūrybiškų sprendimų.

Svarbią visos sistemos, užtikrinančios informacijos apsikeitimą tarp centro ir įmonių, dalį sudarė pradinio duomenų įvedimo terminalai. Tam tikslui buvo panaudotas šalyje jau egzistuojantis telekso tinklas. Septinto dešimtmečio pradžioje ši technologija buvo plačiai naudojama komercijoje.

Tinklo centru tapo Santjago mieste įkurtos dvi dispečerinės, kurios surinkdavo visą informaciją apie šalies ekonomiką. Ten apdorodavo duomenis, parengdavo ataskaitas ir perduodavo jas į prezidento rūmus. Nauja komunikacinė sistema, nusidriekusi per visą Čilės teritoriją, kasdien turėjo perdavinėti informaciją apie gaminamą produkciją, žaliavų judėjimą, brokuotų gaminių kiekį ir t.t.

Teleksų tinklas, pavadintas „Cybernet“, veikė panašiai kaip šiuolaikinis internetas, tačiau jame nebuvo naudojami kompiuteriai. 

Cybersyn sistema ir jos komponentai

Projekto pavadinimas „Cybersyn“ sugalvotas sujungus du terminus nusakančius projekto esmę – „kibernetika“ ir „sinergija“.

Sistemą sudarė keletas komponentų: „Cybernet“ tinklas, programinės įrangos paketas „Cyberstride“, skirtas  ekonominiams skaičiavimams ir planavimui, ekonomikos simuliatorius „CHECO“ ir operacinis kambarys „Opsroom“. Vėliau buvo pradėtas kurti penktas komponentas – grįžtamojo ryšio sistema apie visuomenės pasitenkinimą savo gyvenimu „Cyberfolk“.

Programinės įrangos paketas „Cyberstride“ buvo sukurtas remiantis naujausiomis tikimybių teorijos ir matematinės statistikos metodikomis bei algoritmais. Sistema turėjo automatiškai apdoroti informaciją, generuoti perspėjimus apie pavojų bei numatyti galimus pokyčius.

Sistema „CHECO“, sutrumpintai reiškianti „Čilės ekonomika“ (angl. „CHilean ECOnomy“), turėjo skaičiais perteikti šalies ekonomikos būklę. Vaizdžiai pateikiami duomenys objektyviai parodydavo šalies ekonominės situacijos dinamiką. Projekto gyvavimo metu, „CHECO“ grupės specialistai sugebėjo sukurti eksperimentinį makro lygio modelį bei kelių sektorių mikro modelius.

Sistemos branduolys buvo valdymo kambarys „Opsroom“. Jis atrodė neįprastai ir iš karto tapo tikru viso projekto simboliu. Futuristinį operacijų valdymo kabinetą sukūrė vartotojų sąsajų specialistas Gui Bonsiepe.

Visi kambario elementai buvo kruopščiai apgalvoti ir atspindėjo projekto „Cybersyn“ ideologiją. Erdvioje šešiakampėje salėje sumontuoti ekranai rodė schemas ir grafikus apie Čilės ekonomikos būklę. Kambaryje nebuvo nei vieno stalo, o viduryje stovėjo septyni balti besisukantys foteliai pagaminti iš stiklo pluošto. Popieriaus naudojimas valdymo centre buvo uždraustas. Kairys kiekvieno fotelio porankis turėjo įmontuotą peleninę ir nedidelį stiklinės laikiklį. Dešiniame porankyje buvo kelios eilės mygtukų skirtų navigacijai ekranuose.

Iš šio kambario buvo galima kontroliuoti visą šalies gamybą ir stebėti priimtų sprendimų rezultatus. Viename iš ekranų buvo modeliuojama Čilės ekonomikos būklė esant skirtingoms sąlygoms. Tai leido numatyti veiksmų pasekmes prieš priimant svarbius sprendimus dėl kainų, gamybinių užduočių ar išteklių paskirstymo. Informacija buvo pateikiama taip paprastai, kad valdymo centre galėjo dirbti žmonės neturintys ekonominio išsilavinimo.

Vartotojo sąsaja buvo pakankamai nestandartinė, didesnį dėmesį skiriant vizualinei informacijai. Beras manė, kad grafinę informaciją suvokti yra lengviau nei gausybę skaičių, todėl visa statistika apie šalies gamybą buvo pateikiama šimtuose diagramų. Sukurti ir atnaujinti medžiagą reikėjo rankiniu būdu. Visą šį darbą atlikdavo keturios jaunos dizainerės.

Komentarai (4)