Nuo spalio 28 d. „Google“ pradės reikalauti licencinio mokesčio už Europoje pardavinėjamuose telefonuose esančias „Google Play“, „Youtube“, „Gmail“ paslaugas – taip, esą, siekiama laikytis Europos Komisijos antimonopolinio tyrimo reikalavimų, rašo „The Verge“.

Tai reiškia, kad išmaniųjų telefonų gamintojai turės skubiai apsispręsti: nors bazinė „Android“ operacinė sistema ir toliau bus nemokama, bet ar vartotojai sutiks brangiau mokėti už įrenginius su papildomomis „Google“ paslaugomis?

Atsakymas į šį klausimą gali labai smarkiai pakeisti tai, kaip mes naudojamės savo telefonais – visai įmanoma, kad iš tiesų turėsime tik operacinės sistemos „griaučius“, kurie bus apkarstyti milžiniška įvairove visokiausių tarpusavyje sunkiai suderinamų paslaugų ir galėsime pamiršti apie tai, prie ko per keletą metų spėjome priprasti.

Bet kaip galėtų atrodyti ateitis su mokamomis „Google“ paslaugomis? „The Verge“ siūlo atkreipti dėmesį į tai, kaip „Google“ naudojamasi Kinijoje, kur „Google“ paslaugos apskritai yra draudžiamos. Dėl to kiekvienas išmaniųjų telefonų gamintojas (kuris nėra „Apple“) turi kokią nors unikalią savo „Android“ versiją, o šalyje veikia daugiau nei 400 programėlių parduotuvių, tarp kurių nėra „Google Play“.

Iš ilgo programėlių parduotuvių sąrašo didesniąją rinkos dalį užima 10 parduotuvių, tokių, kaip „Tencent Myapp“ ar „Baidu Mobile Assistant“. „Google Play“ (ją galima atsisiųsti naudojantis vartotoją anonimizuojančiomis VPN paslaugomis) naudojasi vargani 3 procentai Kinijos gyventojų – to vos pakako patekti į dešimtuką populiariausiųjų.

Nors, be jokios abejonės, skirtumų tarp Kinijos ir Europos tikrai yra. Pavyzdžiui, didesnioji Kinijos dalis vis dar priskirtina besivystančioms ekonomikoms, šalį valdo autoritarinis režimas. Bemaž visos pelningiausios Kinijos IT įmonės yra dalinai priklauso valstybei, priima valstybines dotacijas ir be papildomo paraginimo cenzūruoja savo turinį taip, kad jis atitiktų valdžios užgaidas. Tačiau esminis elementas šiuo atveju – tai daugybė mobiliųjų programėlių parduotuvių. O dėl fragmentuotos programėlių parduotuvių ekosistemos Kinijoje gali rastis daug visokių keistenybių ir įdomybių.

Ne visos parduotuvės vienodos

Kinijoje kiekviena programėlių parduotuvė turi savo reitingavimo sistemą, programėles vertina skirtingos vartotojų auditorijos. Be to, kiekviena parduotuvė turi savitą programėlių rikiavimo ir prioritetizavimo būdą.

Štai, pavyzdžiui, „Tencent Myapp“ ir „360 Mobile Assistant“ turi atskiras kategorijas, kuriose pateikiami tarp vyrų ir tarp moterų populiariausių programėlių sąrašai. Dėl milžiniškos rinkos fragmentacijos, kurią dar stiprina ir daugybė išmaniųjų telefonų gamintojų, vidutiniai Kinijos vartotojai naudoja beveik 40 programėlių, iš jų 11 – kasdien. Europoje ir JAV šie skaičiai, anot „App Annie“, yra mažesni. Vidutinis vartotojas iš Kinijos į telefoną būna įdiegęs daugiau nei 100 programėlių.

2013 metais ketvirtis Kinijos vartotojų sakė, kad jiems esminis išmaniojo telefono privalumas yra tas, kad jame gali būti didžiulė programėlių įvairovė. Pomėgis turėti didžiulį kiekį programėlių netgi paskatino Kinijos išmaniųjų įrenginių gamintojus pasiūlyti aparatą su 1 TB vidinės atminties.

Vienas vartotojas – daug parduotuvių

Kinijos vartotojai dažniausiai programėlių parduotuves renkasi pagal tai, kas jiems yra patogiausiai. Kitaip tariant, labai dažnai jie tiesiog pasiliks prie tos parduotuvės, kuri į jų telefonus būna įdiegta iš anksto.

Didieji Kinijos išmaniųjų telefonų gamintojai – „Huawei“, „Xiaomi“, „Oppo“ ir „Vivo“ – į savo gaminius iš anksto įdiegia kiniškas programėlių parduotuves. Tuo tarpu pilkojoje rinkoje, kur telefonai pardavinėjami be oficialaus vyriausybės palaiminimo, programėlių parduotuvių įvairovė gali smarkiai išaugti – nežinomi telefonų gamintojai diegia mažiau populiarias programėlių parduotuves. 2012 m. tik 15 proc. telefonų Kinijoje buvo pirkti oficialiai iš gamintojo.

O ką daryti programėlių kūrėjams?

Dėl milžiniško programėlių parduotuvių kiekio programėlių kūrėjams savo produktus reikia pristatinėti iškart daugybei platinimo taškų laikantis daugybės skirtingų reikalavimų rinkinių. Nors tie rinkiniai tarpusavyje nesiskiria kardinaliai, kiekvieno jų atskiras atitikimas reiškia, kad programėlių kūrėjai, norintys pasiekti kuo didesnę populiacijos dalį, turės sugaišti begales laiko – bent jau kur kas daugiau nei vien siųsdami paraišką „Play Store“ parduotuvei. Dėl to Kinijoje netgi radosi naujas verslo modelis – specializuotos agentūros talkina programėlių kūrėjams savo produkciją pateikti į kuo didesnį programėlių parduotuvių kiekį.

Be to, Kinijos programėlių parduotuvės iš kūrėjų pasiima didesnę pajamų dalį nei „Apple“ ar „Google“ oficialios programėlių parduotuvės: nors pačių parduotuvių atsirėžiama standartinė pajamų dalis yra 30 procentų, dar 30 procentų jos nurėžia tada, kai pinigų perlaida vykdoma naudojantis ne „WeChat Pay“ arba „Alipay“ paslaugomis.

Tai kaip gi bus iš tikrųjų?

Iškomplektavus „Google“ paslaugų rinkinį, kurį dabar įprasta rasti išmaniuosiuose telefonuose, galima tikėtis nemenko konkurentų antplūdžio. Tikėtina, kad smarkiai sustiprės arba atsiras daug naujų europietiškų bendrovių, kurios vartotojus bandys sudominti arba tiesiogiai, arba per partnerystes su telefonų gamintojais.

Gali būti, kad išradingesni vartotojai savo įpročių neatsisakys bei pirmiausiai iš interneto atsisiųs tą patį „Google“ paslaugų paketą. O taip pat gali būti, kad telefonų gamintojai pripažins, jog jokios pakankamai kokybiškos alternatyvos „Youtube“, „Google Maps“ ir kitoms paslaugoms tiesiog nėra, todėl licencinį mokestį sumokės – ir perkels jį ant vartotojų pečių.

Komentarai (6)