Jei jums parodytų šią nuotrauką, tikriausiai iš karto nepasakytumėte, kas joje tiksliai pavaizduota. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – tik apleistame pastate užsilikusių pramoninių šiukšlių nuotrauka, tačiau realybė visai kitokia.

Šioje nuotraukoje matote Černobylio atominės elektrinės katastrofos epicentrą, iš jo sklido 10 milijardų bananų prilygstanti radiacija (galbūt nežinojote, bet bananai savaime yra šiek tiek radioaktyvūs: suvalgius vieną bananą, gaunama 0,1 µSv (mikrosiverto) radiacijos dozė). Černobylio katastrofos epicentras yra vadinamas „dramblio pėda“ – šiandien tai jau atšalusi radioaktyviosios medžiagos košė, kuri kažkada buvo pakankamai stipri nužudyti bet kurį žmogų, atsiradusį šalia.

Nors per dešimtmečius „dramblio pėdos“ radiacija sumažėjo – ji vis dar labai pavojinga, skleidžia šilumą ir Černobylio atominės elektrinės griuvėsiusiuose skleidžia pavojingus radiacijos kiekį.

Nuo ko viskas prasidėjo

„Dramblio pėda“ – tai koriumo masė, kuri susidarė lydantis uranui, grafitui, betonui ir smėliui Černobylio katastrofos metu.

1986 metų balandžio 26 dienos ankstyvą paryčiais, saugumo bandymų metu, elektrinės 4-ąjame reaktoriuje buvo užfiksuotas labai didelis energijos padidėjimas. Dėl to ėmė kaisti kuro strypai – nepaisant to, kad jie buvo aušinami vandeniu – ilgainiui susidarė daugybė garų ir didelis slėgis.

Galiausiai įvyko milžiniškas sprogimas, po kurio sekė ir antrasis. Tai visas radioaktyvias medžiagas pakėlė į atmosferą ir nutraukė reaktoriaus aušinimą. Taip susidarė pakankamai terminės energijos, kad reaktoriaus šerdis imtų lydytis. Dėl to susidarė medžiaga, kuri sproginėjo ir liejosi kaip lava, kartu skleisdama ir didelius jonizuotos spinduliuotės kiekius.

Su laiku katastrofa tik didėjo, ši mirtina lava lydė plieno sijas ir betoną po reaktoriumi – tačiau patekusi į rūsį, ji galiausiai atvėso ir sukietėjo. Beveik iš karto po katastrofos, vėstantis koriumas skleidė 10 000 rentgenų spindulių prilygstančią radiaciją. „Nautilus“ žurnale buvo rašoma, kad ši dozė per kelias minutes nužudytų žmogų. Tokią pačią radiacijos dozę galima gauti milijonus kartų peršviečiant krūtinę rentgeno aparatu.

Įspūdinga nuotrauka

Taigi, jei radiacijos kieki Černobylio epicentre buvo toks didelis, kaip kas nors galėjo padaryti nuotrauką – ir dar išgyventi, kad ją parodytų? Nuotraukos, kurią matote viršuje autorius yra Kazachstano branduolinių reaktorių inspektorius Arturas Kornejevas, kuris pirmą kartą apsilankė Černobylije dar beveik iškart po katastrofos. Jam ir keliems kitiems žmonėms buvo paskirtas bauginantis darbas – surasti, kur Černobylije buvo laikomas kuras ir išmatuoti radiacijos lygius elektrinės viduje.

„Mes buvome tie pirmieji žmonės, kurie nutiesė kelią kitiems tyrinėtojams“, – 2014 metais retame interviu „The New York Times“ sakė 65-erių A.Kornejevas. Žymiausia jo „dramblio pėdos“ nuotrauka buvo padaryta 1996 metais, 10 metų po katastrofos. Tuo metu „dramblio pėda“ skleidė jau tik 10 proc. tos radiacijos, kurią spinduliavo pradžioje.

Toks radiacijos lygis vis dar pavojingas ir gali sukelti apsinuodijimą, jei žmogus toje vietoje praleidžia apie 5 minutes. Na, bet panašu, kad greitas radiacijos išmatavimas ir mygtuko ant kameros paspaudimas sveikatai nepakenkė.

Kaip matote, „dramblio pėdos“ nuotrauka nėra labai kokybiška. Ji grūdėta, iškreipta ir pasidengusi baltais taškeliais. Tačiau taip yra ne dėl to, kad buvo fotografuojama bloga kamera – čia pasidarbavo radiacija, kuri paveikė tai, kaip juostelė buvo išryškinta.

Manoma, kad šios nuotraukos autorius vis dar gyvas – nors galbūt jam ir pasireiškia tam tikros ligos dėl ilgamečio darbo didelius radiacijos kiekius turinčiose vietose.

„Sovietų radiacija yra geriausia radiacija pasaulyje“, – kažkada juokavo A.Kornejevas. Humoras juodas, bet kas daugiau sunkiausiomis akimirkomis belieka?

Parengta pagal „IFL Science“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (5)