JAV laivynas iššvaistė daugybę metų statydamas prastus laivus. Nuo XXI amžiaus pradžios kurti laivai neveikia, arba kainuoja per daug, kad būtų verta statyti reikiamus kiekius, arba jų panaudojimas nesutampa su vizijomis pagal kurią jie buvo kuriami. Kartais tam pačiam laivui tinka visi trys apibūdinimai, rašo Dave Axe.

Tiek Freedom, tiek Independence klasės laivai buvo sukurti pagal Littoral Combat Ship (LCS) programą.  Neaptinkamas eskadrinis minininkas DDG-1000 (Zumwalt klasė) taip pat plaukiojantis nesusipratimas. Tikėtina, kad karo istorikai ateinančius dešimtmečius diskutuos, kodėl laivynas pasiryžo išleisti milijardus dolerių laivams, kurių grąžos apčiuopti neįmanoma.

Bent vienas istorikas jau pasakė, kas jo manymų nutiko blogo. „To Provide and Maintain a Navy“ knygos autorius Jerry Hendrix rašo: „DDG-1000 ir LCS (laivų idėjos) atsirado kaip tik tuo metu, kuomet pasaulis transformavosi, trūko realios strateginės grėsmės, atrodė, kad pokyčiai ir yra mūsų strategija“.

Kitaip tariant, Laivynas pradėjo statyti blogus laivus, nes nebebuvo svarbu ar konkretus projektas iš tikrųjų veiks realiame pasaulyje. Dabar sunku pripažinti, kad kartelė buvo kritusi iki tiek.

Problema ne tame, kad 2000 metų pradžioje išsikelti tikslai buvo labai žemi. Kol JAV laivynas braidžiojo po seklius vandenis galvodami apie ateities laivyno struktūrą ir naujus laivų dizainus, rusų ir kinų laivynų vadovybės projektavo veikiančius bei svarbiausia įperkamus laivus. Juos statė ženkliais kiekiais. Amerikiečiai prarado ištisą dešimtmetį ir tai leido Rusijai ir Kinijai sumažinti savo atsilikimą.

Praeito amžiaus pabaigoje pradėti LCS turėjo būti pigūs, greiti, lengvai pritaikomi konkrečiai misijai, bet svarbiausia tapti lengvai statomais laivais. Per du dešimtmečius išleista virš 30 milijardų dolerių, užsakyti vos 35 laivai. Maža to, Laivynas paskelbė, kad dar šiais metais iš tarnybos bus pašalinti po du pirmuosius Freedom ir Independence klasės laivus (statytus 2004-2009 metais).

Vieno korpuso Freedom klasės laivai vis dar kenčia nuo neišsprendžiamų problemų. Kombinuota dyzelinė-dujų turbininė pavara nuolat genda. Dažnai ilgai planuota misija jūroje labai greitai pasibaigia eiliniu variklio gedimu, dėl kurio laivas partempiamas atgal į uostą.

Juose sumontuota teoriškai nuostabi „prijunk ir naudok“ modulinė ginkluotė su sensoriais vertinama itin kontraversiškai. Neadekvatus naujų modulių prijungimas, nepatikimai veikianti sumontuota įranga ne kartą sukėlė rimtų problemų neleidusių išvykti į paskirtą dislokacijos vietą.

Nuo 2008 metų, kuomet į tarnyba buvo priimtas pirmasis LCS tipo laivas, buvo pastatyta 20 šios platformos laivų. Dar 15-os statyba užsakyta. Tačiau net ir esant dviženkliam laivų skaičiui į oficialias misijas išplaukta tik 8 kartus: po kartą 2013, 2014 ir 2016 metais bei 5 kartus 2019-2020 metų laikotarpyje.

Palyginime juos su dabar Laivyno naudojamais 68 Arleigh Burke klasės eskadriniais minininkais (sukurti Šaltojo karo pabaigoje). Kad ir kokį laikotarpį bepaimtume, iš visų turimų šios klasės laivų, bent 20 visada bus išplaukę į šešių mėnesių trukmės dislokaciją. Jei LCS galėtų veikti tokiu pat efektyvumu kaip senieji laivai, pagal turimą skaičių, 6 arba 7 laivai būtų pasirengę išplaukti. Per metus įvyktų bent tuzinas pusmečio trukmės operacijų.

LCS problemos buvo užprogramuotos pačioje pradžioje. Laivynas iškėlė reikalavimą, kad būsimasis laivas galėtų plaukti 40 mazgų greičiu. Net 10 mazgų greičiau nei gali plaukti dauguma karo laivų.

„Lockheed Martin“ ir „Austal“ turėjo pasistengti atlikdamos šią užduotį. Sumontuotas efektyvus dyzelinis variklis nedideliems greičiams bei pridėtos dujų turbinos laivo sprintui iki maksimalaus greičio. Dviejų varymo sistemų suderinimas yra brangus, sunkus, kompleksinis darbas, kuris dėl sunkaus suderinamumo sistemą pavertė nepatikima.

Svarbiausia, kad niekas nepagrindė nurodyto 40 mazgų greičio reikalingumo 122 metrų laivui kovinėse situacijose. Beveik 1000 km/h greičiu atlekiančiai raketai nesvarbu ar toks didelis taikinys keliauja 40 (74 km/h) ar 30 (56 km/h) mazgų greičiu.

„Ar tikrai reikia, kad Littoral Combat Ship laivai plauktų 40 mazgų greičiu?“, praeitais metais paklausė Jūrinių operacijų vadovas admirolas Michael Gilday.

Kodėl Laivynas pasiryžo rizikuoti išleidžiant tokias dideles sumas, paskirdamas tiek daug laiko vardan eksperimentui siekiant suteikti trečdaliu didesnį greitį naujos klasės laivui?

Panašu, kad jiems sprendimas atrodė kaip labai saugus pasirinkimas. „1990 m. pradžioje vyravo požiūris, kad JAV yra istoriškai unikalioje situacijoje, kuomet pasibaigus Šaltajam karui stojo strateginė pauzė“, savo darbe rašė Mark Czelusta 2008 metais.

Tik 1999 m., tuometis kandidatas į prezidentus Džordžas Bušas, davė impulsą kaip elgtis po šios pauzės: „Mano tikslas – pasinaudoti nepaprasta proga, kuri per visą istoriją buvo duota vos kelioms tautoms, pratęsti esamą taiką ir ją paversti ateities realybe“. Sakė, kad „Ši proga atsirado dėka revoliucijos karybos technologijose. Galia vis labiau vertinama ne pagal dydį ar svorį, bet per paslankumą ir mobilumą“.

LCS koncepcija ne kas kitas kaip paslankumo ir mobilumo derinys. Radusi pritarimą valdžios kabinetuose koncepcija tapo tartum indas į kurį buvo sumetamos visos detaliai neapgalvotos idėjos. 2004 metais, dar tik būsimasis Gynybos sekretorius Robert Work (ėjo pareigas 2014-2017 m.) sakė: „LCS yra ne visai laivas, tai daugiau mūšio kontrolės sistema, kurią sudaro jūrinis korpusas, pagrindinė įgula, įvairūs koviniai moduliai, misijai pasirinkti konkretūs moduliai, juos valdanti įgula ir rekonfigūracijos palaikymo struktūra“.

Trumpai tariant amerikiečiai dešimtmečius investavo į keistų, nepagrindžiamų minčių kratinį. Manyta, kad išsikeltos idėjos yra svarbiau už įgyvendinimo metu atsiradusias fundamentalias variklių, ginkluotės ir net įgulos problemas.

Kol JAV kūrė kažką novatoriško, Kinija ir Rusija savuosius projektus kūrė pagal įprastinį karinių laivų planą: 30 mazgų greitis, laive sumontuoti radarai, raketos, ginkluotė, tradiciškai gausios įgulos. „Projekt 22350“ fregata, kiniškas eskadrinis minininkas „Type 052“, kreiseris „Type 055“ atrodo pasenę lyginant su LCS, bet jie nėra brangūs, juos šalys geba statyti vieną po kito. Be didesnių problemų priimami į tarnybą ir gali vykdyti misijas.

Svarbiausia, kad LCS nėra vienintelė klaida iš 2000 metų. Tuo pat metu pradėta kurti Zumwalt klasė pasirodė nė per plauką geresniu projektu. Pradžioje buvo planas, kuriame numatytas poreikis didelio, stipriai ginkluoto laivo, kuris būtų sunkiai nuskandinamas, veiktų nepastebėtas iš toli. Tačiau kūrimo eigoje išsikelti tikslai kardinaliai pakeisti. Naujasis laivas privalėjo veikti arčiau kranto teikdamas ugnies paramą galingais 155 mm pabūklais.

Nenuostabu, kad nuolat besikeičiantys prioritetai padidino išlaidas. Nepadėjo ir tai, kad politikai nusprendė pirkti tik 3, vietoje planuotų 32, laivų. Išaugę kūrimo kaštai padalinti iš mažesnio užsakytų pagaminti laivų skaičiaus lėmė, kad vieno laivo kaina perkopė 8 milijardų dolerių sumą (panašiai tiek kainuoja naujas lėktuvnešis). Tai keturiskart daugiau nei esamas Arleigh Burke klasės eskadrinis minininkas, kurį turėjo pakeisti naujasis Zumwalt.

Siaurėjančio 186 metrų ilgio laivas, pasižymintis neįprastu „tumblehome“ tipo į viršų siaurėjančiu korpusu pasižymi geru slapumu nuo priešišku radarų. Raketų paleidimo šachtos išdėstytos laivo išorėje, vidiniai laivo skyriai tartum apjuosti papildomais šarvais. Zumwalte sumontuotos 155 mm jūrinės patrankos – galingesnės nei kituose amerikiečių laivuose naudojamos 127 mm.

Tačiau problemos ne tik galutinėje laivo kainoje. Jame dėl kainos jame neįmontuotas ilgo nuotolio stebėjimo radaras, turintis padėti pamatyti kas dedasi už matomo horizonto. Naudojama ginkluotė nestandartinė, tinkama tik šio tipo laivams. Bandymai sukurti itin tikslius šaudmenis patyrė fiasko, nes dėl itin mažo kiekio, kuriuos laivynas būtų pasiryžęs užsisakyti, šaudmenų kaina išaugo iki nelogiškos sumos. Šiai dienai nėra nupirktos šaudymui iš šio laivo pritaikytos amunicijos.

2018 metais buvo pabandyta paversti skirtu kovoti prieš kitus laivus. Integruotos ilgo nuotolio žemė-oras tipo „SM-6“ raketos, kurios gali atakuoti ir laivus, taip pat sparnuotosios raketos „Tomahawk“.

Bet net po to laivynui tenka sukti galvą, ką daryti su tokia maža laivų klase. Vienu metu galima dislokuoti tik 1 iš 3 laivų. Kaip tokio tipo nestandartinis laivas derės su dabar egzistuojančiomis lėktuvnešių arba desantinių laivų smogiamosiomis grupėmis?

„USS Zumwalt“ šiuo metu priskirtas eksperimentiniam eskadronui San Diege. Eskadrinis minininkas bandomas, bet nebūtų šokiruojanti žinia, jei jis tokiu liktu visam laikui.

Popieriuose esami LCS ir Zumwalt įskaičiuojami į JAV laivyno turimų aktyvių 296 laivų sąrašą, bet šie laivai nei plaukia nei randa vietą esamoje laivyno struktūroje. Tad planuojant karines operacijas galima remtis tik 274 laivais.

Dėl tokios padėties galima kaltinti visą nusiraminimo dešimtmetį, per kurį karinės jūrų pajėgos už milžiniškus pinigus eksperimentavo su blogais laivų dizainais bei dar blogesnėmis ateities karų įsivaizdavimo teorijomis. Netikėjimą, kad kurios nors šalies laivynas sugebės pasivyti Jungtines Amerikos Valstijas.

David Axe

Forbes.com

Komentarai (9)