Gali pasirodyti, kad 2020-ieji buvo siaubingiausi metai žmonijos istorijoje, tačiau žmonija pergyveno ir žymiai baisesnius laikus.

Retkarčiais kančios individualiu ar regioniniu lygmeniu yra gyvenimo faktas, kurį dauguma žmonių laiko savaime suprantamu dalyku. Per visą istoriją kai kurie žmonės tam tikrais laikais ir vietose kenčia labiau nei kiti, nes karyba ir stichinės nelaimės atneša savo žalą, tačiau šios laiko akimirkos paprastai neapima ištisų žemynų, jau nekalbant apie visą pasaulį.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl 2020 m. COVID-19 pandemija yra tokia sukrečianti – atrodo, kad yra paveikti viso pasaulio žmonės. Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad nuo 2020 m. pradžios, kai virusas pradėjo plisti, iki 2021 m. balandžio mėn. koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 145 milijonai žmonių ir jis visame pasaulyje nusinešė daugiau nei tris milijonus gyvybių. Nors daugelis taip pat mano, kad šie skaičiai neatspindi realybės.

Pandemija sukrėtė šalis, ekonomiką ir pramonę. Sveikatos apsaugos sistemos arti žlugimo ribos, o kai kuriose šalyse ir nebeatlaiko.

Tarsi to būtų negana, 2020 m. taip pat sukėlė didžiulius gaisrus Australijoje ir JAV, pražūtingus potvynius Indonezijoje ir skėrių spiečius Rytų Afrikoje, todėl metai atrodė beveik primenantys Biblijos laikus.

Bet net jei visa tai būtų, ar tikrai galime pasakyti, kad 2020–2021 m. yra blogiausias laikotarpis, kurį teko išgyventi žmonėms? Kai kas gali sakyti, kad tai buvo pasivaikščiojimas parke, palyginti su tuo, ką išgyveno mūsų protėviai.

536 m. po Kr. ir „tamsieji amžiai“

Įsivaizduokite, kad daugiau nei metus gyvenate beveik tamsoje, o vidutinė vasaros temperatūra nukrinta maždaug 1,5–2,5 laipsnio Celsijaus, tiek, kad žūtų pasėliai ir gyvuliai. Šis košmaras iš tikrųjų buvo tikrovė žmonėms, gyvenantiems Azijos, Europos ir Viduriniųjų Rytų dalyse 536 m. po Kr.

Šiuos regionus 18 mėnesių apėmė tamsus, šaltas rūkas, dėl kurio žuvo pasėliai ir milijonai žmonių kentė badą. „Tai buvo vieno blogiausių laikotarpių pradžia gyventi, jei ne blogiausi metai“, - sakė viduramžių istorikas Michaelas McCormickas.

McCormickas ir istorikų bei glaciologų komanda atskleidė tikėtiną šios tamsos bedugnės priežastį: vulkaninius pelenus. Reikšmingas vulkano išsiveržimas Islandijoje 536 m. pradžioje išmetė pelenus Šiaurės pusrutulyje, kurie užlaikė ir užblokavo Saulės spindulius.

Be visa to, 540-aisiais įvyko daugybė kitų ugnikalnių išsiveržimų, kurie vėl užblokavo Saulę ir galiausiai sukėlė šalčiausią dešimtmetį per pastaruosius 2000 metų.

Ir tai buvo tik pradžia tam, ką kai kurie vadino „tamsiaisiais viduramžiais“, kurie patyrė dar vieną katastrofišką įvykį tarp 541 ir 543 m. po Kr. – Justiniano marą.

Mokslininkai mano, kad Justiano marą sukėlė bakterija Yersinia pestis – tos pačios bakterijos, kurios po maždaug 800 metų sukėlė juodąją mirtį.

Maras išplito iš Viduržemio jūros, per Aziją, Šiaurės Afriką, Arabiją ir Europą. Siaubingo maro metu mirė nuo 25 iki 50 milijonų žmonių. Tuo metu tai buvo maždaug 35–55 proc. pasaulio gyventojų, nors greičiausiai tai turėjo daug didesnį poveikį tankiai apgyvendintiems miestams nei rečiau apgyvendintoms kaimo vietovėms.

1347 - 1353: „juodoji mirtis“

Praėjus maždaug 800 metų po Justiano maro, kitas katastrofiškas buboninio maro protrūkis nusiaubė Europos, Azijos ir Šiaurės Afrikos dalis. Ši niokojanti pandemija, vadinama „juodąja mirtimi“, 1300-ųjų viduryje pražudė maždaug 50 milijonų žmonių – iš jų maždaug pusė Azijoje bei Afrikoje ir pusė Europoje, kur mirė iki 30 procentų gyventojų. Kai kurie mano, kad tai yra mirtingiausia pandemija, užfiksuota žmonijos istorijoje.

Maras į Europą atkeliavo Sicilijos Mesinos uosto. Iš Azijos jis atkeliavo laivais, kuriuose buvo pilna užkrėstų blusomis žiurkių, sergančių ar jau mirusių jūreivių. Iš ten itin užkrečiamas maras greitai išplito visoje Europoje.

Sukelta bakterijų Yersinia pestis, „juodoji mirtis“ buvo pavadinta dėl tamsių limfmazgių patinimų, kurie kraujavo ir pūliavo. Pacientai taip pat prieš mirtį kentėdavo aukštą karščiavimą, vėmimą, viduriavimą ir skausmus.

Vėlesniais metais viena iš maro plitimo mažinimų taktikų buvo 40 dienų laikyti atplaukusius jūrininkus izoliuotus. Iš čia kilo gerai žinomas terminas karantinas.

1816: metai be vasaros

Panašiai kaip 536 m., 1816 m. vasaros temperatūra kai kur krito iki 1 laipsnio pagal Celsijų, o dangus visame Šiaurės pusrutulyje vėl buvo tamsus ir niūrus.

Tą vasarą Šiaurės Amerikoje iškrito sniegas, o visoje Europoje pliaupė  šaltos liūtys, dėl kurių pasėliai žuvo. Badas ir mirtis buvo neišvengiami ir paplitę. Šių apgailėtinų sąlygų priežastį galima rasti kitoje planetos pusėje, šiandien vadinamoje Indonezija.

1815 m. išsiveržė Tamboros ugnikalnis, sukėlęs galingiausią pasaulyje užfiksuotą ugnikalnio išsiveržimą. Dėl tiesioginio išsiveržimo žuvo dešimtys tūkstančių vietinių gyventojų. Tamboros ugnikalnio vulkaniniai pelenai buvo nunešti per visą Šiaurės pusrutulį, kur užblokavo Saulę, kaip ir 536 m., o tai smarkiai paveikė klimatą ir žmonių gyvenimą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()