Pirmoji „lūžusi strėlė“ – kaip JAV susprogdino atominę bombą virš Kanados krantų: incidentas iškart aplipo gandais (Foto, Video) ()
Ar atominė bomba buvo susprogdinta virš vandenyno, ar buvo pamesta Kanados miškuose?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1950 m. amerikiečių bombonešis „B-36“, dalyvavęs taikos laiko treniruočių misijoje, nukrito virš Britų Kolumbijos, Kanadoje.
Lėktuve buvo „Mark IV“ atominė bomba, kurios dydis buvo panašus į 1945 m. numestą ant Nagasakio.
Remiantis išlikusių įgulos narių liudijimais, jie saugiai išmetė bombą ir susprogdino ją ore prieš lėktuvui sudūžtant.
Avarija išgarsėjo kaip pati pirmoji „lūžusi strėlė“ („broken arrow“) – JAV kariuomenės terminas avarijai, susijusiai su branduoliniu ginklu. Tačiau dešimtmečius kilo klausimai, ar bomba tikrai buvo susprogdinta virš vandenyno, ar ji dingo kažkur Kanados miškuose.
Praėjus penkeriems metams po pirmųjų atominių ginklų panaudojimo, kurie privertė Japoniją pasiduoti Antrajame pasauliniame kare, Jungtinių Valstijų kariškiai ruošėsi naujai branduolinio karo erai su savo Šaltojo karo priešininke Sovietų Sąjunga.
„Convair B-36 Peacemaker“ buvo pirmasis tikras tarpžemyninis bombonešis, galintis nešti branduolinius ginklus į bet kurią pasaulio vietą, o JAV Strateginė aviacijos vadovybė (SAC) noriai išbandė naujus lėktuvus su tikrais branduoliniais ginklais.
Po kelis mėnesius trukusio lobizmo, SAC vadovai sugebėjo įtikinti Atominės energetikos komisiją paskolinti jiems „Mark IV“ atominę bombą be jos plutonio šerdies. Bomboje vis dar buvo daug urano ir įprastų sprogmenų, tačiau jie negalėjo sukelti niokojančio branduolinio sprogimo.
Bandomasis skrydis klostosi ne taip kaip planuota
1950 m. vasario 13 d. iš Eielsono oro pajėgų bazės netoli Fairbankso, Aliaskoje, pakilo „B-36“ su 17 žmonių įgula – misija žinoma kaip „2075 skrydis“. Bandomasis skrydis turėjo imituoti bombardavimą dideliame Sovietų Sąjungos mieste. „B-36“ turėjo skirsti 8850 km maršrutu iš Aliaskos į Montaną, paskui į San Franciską, jo bombardavimo „taikinį“, ir galiausiai nusileisti Carswello oro pajėgų bazėje Teksase.
Bet viskas klostėsi ne taip, kaip planuota. Neilgai trukus po pakilimo ant bombonešio fiuzeliažo pradėjo kauptis ledas, o per didelis svoris sukėlė milžinišką apkrovą varikliams, trys iš jų užsidegė ir turėjo būti išjungti. Turėdamas tik tris veikiančius variklius (iš šešių), „B-36“ pradėjo prarasti aukštį 150 m per minutę greičiu.
Kapitonas Haroldas Barry ir jo įgula sureagavo greitai. Pagal karinį protokolą, pirmasis jų įsakymas buvo atominės bombos išmetimas, kad branduoliniai ginklai ar jų komponentai nepatektų į priešo rankas. Bet kai antrasis pilotas paspaudė mygtuką „salvė“, kad paleistų bombą, nieko neįvyko. Iš antro karto pavyko atidaryti bombų skyriaus liuką ir numesti „Mark IV“ atominę bombą virš Ramiojo vandenyno, kur, remiantis įgulos pranešimais, ji buvo sunaikinta detonavus aktyvinamuosius sprogmenis (conventional explosives).
Tada Barry nustatė sugedusio lėktuvo autopilotą ir nukreipė jį kursu link atviro vandenyno, o jis ir jo įgula tamsoje parašiutais iššoko virš Karališkosios Princesės salos Britų Kolumbijos pakrantėje. Apleistas „B-36“ skrido dar 320 km, nukrypo nuo nustatyto kurso ir nukrito į snieguotą Kologeto kalno šlaitą giliai Kanados miškuose.
Tęsinys kitame puslapyje:
Gelbėjimo ir paieškos operacija
Iškart jungtinės JAV ir Kanados kariuomenės pajėgos pradėjo didžiulę paieškos ir gelbėjimo misiją, kurioje dalyvavo 40 orlaivių, naršančių užšalusį krantą. Jų pastangų dėka 12 iš 17 įgulos narių buvo išgelbėti, įskaitant vieną vyrą, kuris su sulaužyta čiurna rastas kabantis medyje aukštyn kojomis. Tačiau penki įgulos nariai, įskaitant ginkluotoją (weaponeer), kapitoną Theodore'ą Schreier'į, niekada nebuvo rasti.
JAV kariuomenė apklausė įgulą, kuri patvirtino kapitono Barry pranešimą, kad „Mark IV“ prieš avariją buvo saugiai susprogdinta. Tuo tarpu toliau buvo ieškoma „2075 skrydžio“ nuolaužų – vienintelis būdas patvirtinti ar oreivių istorija buvo teisinga.
JAV oro pajėgų paieškos komanda negalėjo rasti nukritusio lėktuvo pėdsakų ir manė, kad jis nukrito į Ramųjį vandenyną. Tačiau po trejų metų Kanados gelbėjimo operacija, ieškodama dingusio naftos ieškotojo, aptiko nuolaužas ant Kologeto kalno.
Karinės oro pajėgos tris kartus bandė siųsti ekspedicijas į atokią kalnų katastrofos vietą, tačiau kiekviena komanda turėjo pasukti atgal dėl blogo oro ir varginančių sąlygų. Galiausiai 1954 m. nedidelė grupė pasiekė „B-36“ nuolaužas, pašalino ir sunaikino bet kokią įslaptintą įrangą.
Teorijos apie pamestą atominę bombą
Kadangi grupės, radusios lėktuvo nuolaužas, raportas buvo itin slaptas, apie dingusios atominės bombos buvimo vietą nebuvo jokių žinių. Ar nuolaužose buvo užuominų, kad bomba iš tikrųjų buvo paleista prieš lėktuvui nukrentant? Nesant galutinių įrodymų, kilo gandai apie tikrąjį prarastos bombos likimą. Šių gandų epicentre buvo dingęs kapitonas Schreieris.
Daugybė nepagrįstų teorijų teigė alternatyvų pamestos bombos likimą. Pirmiausia kilo gandas, kad ant Kologeto kalno su nuolaužomis rastas ir Schreierio kūnas. Ginkluotojas buvo buvęs oro linijų pilotas ir galėjo pabandyti skristi lėktuvu atgal į Aliaską, kol kiti gelbėjosi.
Antras teiginys teigia, kad kapitonas Barry matė bombonešį staigiai sukantis netrukus po to, kai jis iššoko į vidurnakčio dangų. Ėmė sklisti istorija, kad bomba niekada nebuvo išmesta iš lėktuvo ir, kad Schreieras žuvo bandydamas saugiai sugrąžinti lėktuvą į oro pajėgų bazę.
Kariuomenė nepatvirtino nė vieno iš gandų, tačiau per kitą pusšimtį metų kiti nuotykių ieškotojai ir tyrėjai mėgėjai surengė keliones į „2075 skrydžio“ katastrofos vietą norėdami sužinoti, ką jie gali rasti.
Įdomus radinys
2003 m. tyrimo grupė, vadovaujama Kanados branduolinių ginklų programos ir pamestų branduolinių ginklų istorijos eksperto Johno Clearwatero, nuvyko į katastrofos vietą, kad atliktų savo vertinimą. Iš pradžių pasirodė, kad didžiąją dalį lėktuvo sunaikino 1954 m. paieškos grupė arba jį pavogė nuotykių plėšikų kartos.
Tada jie rado kai ką įdomaus.
Nors avarija ir vėlesnis lėktuvo nuolaužų niokojimas sunaikino didžiąją bombų skyriuje esančią įrangą, bombos pančiai – būtent tai ir laikė ten pakabintą ginklą – išliko sveiki. Clearwateris ir jo komanda padarė išvadą, kad jei bomba būtų nukritusi kartu su likusiu lėktuvu, o pančiai išliktų tokios geros būklės, nuolaužose būtų buvę aiškių bombos įrodymų. Bet nebuvo.
Labiau įprastas pirmosios Amerikos „lūžusios strėlės“ likimo paaiškinimas greičiausiai yra tiesa – susprogdintos „Mark IV“ bombos likučiai guli giliai vandenyno dugne.
„2075 skrydžio“ katastrofa buvo pirmoji „lūžusi strėlė“, tačiau tikrai ne paskutinė. Clearwateris rašo, kad vien per pirmuosius 24 atominio amžiaus metus JAV ir Sovietų Sąjunga pametė arba netyčia paleido 23 kitus branduolinius ginklus.
