Kaip sovietų inžinieriai užgesino net 3 metus degusio dujų gręžinio gaisrą – susprogdino branduolinę bombą ()
Milžiniškas dujų gręžinys Uzbekistane degė trejus metus, nes visi bandymai jį užgesinti buvo nesėkmingi. Kol buvo pasitelktas ekstremalus sprendimas.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mes dažnai galvojame apie branduolines bombas kaip apie ypatingus masinio naikinimo ginklus. Nors jie tikrai tokie, 1960-aisiais pasaulio supervalstybės pradėjo tirti praktiškesnį šių galingų prietaisų naudojimą.
Septintojo dešimtmečio pradžioje tarp JAV ir Sovietų Sąjungos buvo Šaltojo karo įkarštis. Abi šalys buvo sukaupusios milžinšką arsenalą branduolinių ginklų, kurių tūkstančiai buvo dislokuoti strateginėse vietose.
Todėl, norėdamos šiuos destruktyvius ginklus pritaikyti taikos sąlygomis, JAV pradėjo operaciją „Plowshare“, o Sovietų Sąjunga – „Branduoliniai sprogimai nacionalinei ekonomikai“.
Operacija „Plowshare“
Operacija „Plowshare“ buvo suformuota JAV, siekiant ištirti galimybę panaudoti branduolinius sprogimus kasinėjimui ar gamtinių dujų išgavimui. Šio projekto bandymų įrodymus vis dar galima pamatyti krateriuose Nevados dykumoje. Šis tyrimų projektas tęsėsi beveik 20 metų – nuo 1958 iki 1975 m.
Sovietai taip pat tyrinėjo praktinius branduolinių sprogimų panaudojimo būdus, ir, kaip ir JAV, jų tyrimai buvo sutelkti į gamtines dujas ir kasybą. Tačiau, skirtingai nei JAV, šių sovietinių branduolinių bandymų poveikiu aplinkai buvo mažai rūpinamasi.
Sovietų projekto inžinieriai užteršė tankiai apgyvendintą regioną palei Volgos upę. Jie taip pat nusprendė panaudoti branduolinius ginklus susprogdinant upę, kad būtų sukurtas rezervuaras – tai jiems pavyko padaryti, išskyrus tai, kad jis iki šiol vis dar radioaktyvus.
Atlikdami šiuos branduolinius tyrimus mokslininkai suprato, kad gali išspręsti daugelį metų trukusią problemą.
Dujų gaisras Uzbekistane
1963 m. dujų gręžinyje Pietų Uzbekistane 2,4 kilometro gylyje įvyko dujų išsiveržimas (blowout). Gamtinės dujos užsidegė ir stabiliai degė ateinančius trejus metus.
Šio nevaldomo gaisro metu kiekvieną dieną sudegdavo daugiau nei 12 milijonų kubinių metrų dujų. To pakanka patenkinti daugelio didžiųjų miestų poreikius ir apytiksliai 12 Empire State pastatų energijos apimtis.
Niekas šalyje nežinojo, kaip užgesinti šį milžinišką gaisrą, nes visi bandymai buvo nesėkmingi. Kol 1966 m. šiuo beviltišku momentu inžinieriams ir pareigūnams kilo beprotiška idėja gaisro gesinime panaudoti branduolinę bombą.
Fizikai apskaičiavo, kad jei branduolinė bomba būtų susprogdinta maždaug 1500 metrų gylyje ir arti šulinio šachtos, dėl to susidaręs slėgis galėtų užgesinti ugnį. Tyrėjai galiausiai apskaičiavo, kad bomba turi būti 30 kilotonų arba dvigubai galingesnė už bombą, numestą ant Hirošimos.
Patvirtinę skaičiavimus, pareigūnai nusprendė, kad branduolinis sprogimas yra geriausias būdas sustabdyti siautulingą gaisrą.
1966 m. buvo išgręžti du 1,4 kilometro gylio gręžiniai, nukreipti į išsiveržimo regioną. 30 kilotonų branduolinė bomba buvo nuleista į perspektyviausią gręžinį, o tada pats šulinys buvo užpildytas cementu.
Tada jie susprogdino bombą.
Šį momentą aprašė sovietinis Taškento laikraštis „Pravda Vostoka“:
„Tą šaltą 1966 m. rudens dieną beprecedentės jėgos požeminis drebėjimas sukrėtė žemę ant balto, retomis žolėmis apaugusio smėlio. Virš dykumos pakilo dulkėta migla. Oranžinės spalvos liepsnojančio gręžinio deglas mažėjo pirmiausia lėtai, paskui greičiau, kol jis sumirgėjo ir galiausiai užgeso. Pirmą kartą per 1064 dienas šioje vietoje pasigirdo tyla. Buvo nutildytas reaktyvinis dujų gręžinio ūžimas“.
Per 20 sekundžių 3 metus trunkantis gaisras buvo užgesintas panaudojant branduolinį sprogimą.
Bandymo rezultatai
Dujų gręžinio gaisro gesinimo testas branduoline bomba buvo sėkmingas, tačiau netrukus inžinieriams buvo pateiktas dar vienas atvejis, kaip būtų galima išbandyti jų eksperimentą.
Po kelių mėnesių gaisras kilo Pamuko dujų lauke ir išplito į paviršių per įvairias ertmes. Inžinieriai nustatė, kad norint sustabdyti šį gaisrą, jiems teks nuleisti 47 kilotonų bombą į didesnį – 2,44 kilometro gylį.
Bomba buvo nuleista į šulinį, kaip anksčiau buvo užpildyta cementu ir detonuota. Po kelių dienų gaisras liovėsi.
Po šio antro sėkmingo bandymo gesinti didelius dujų gaisrus, sovietai, jų manymu, rado labai praktišką panaudojimą branduoliniams ginklams.
1972 m. gegužės mėn. jie panaudojo atomines bombas, kad sustabdytų gaisrą Marijos mieste Turkmėnistane.
Tų pačių metų liepą jie taip pat panaudojo branduolinį sprogimą, kad sustabdytų nutekėjusį dujų gręžinį Ukrainoje. Paskutinis žinomas bandymas pasinaudoti šia praktika buvo 1981 m., gręžinyje Rusijos šiaurės vakarų pakrantėje.
Iš visų sprogimų, antrasis, Pamuko dujų lauke, buvo giliausias ir galingiausias.
