Pirmoji sovietų intervencija į Afganistaną įvyko ne 1979 m., o gerokai anksčiau – apie ją net buvo draudžiama rašyti istorinėje literatūroje: kaip Sovietų Sąjunga slapta įsivėlė į konfliktą ir kodėl rėmė monarchą vietoj revoliucionierių (Foto, Video) ()
Pirmoji sovietų kariuomenės intervencija į Afganistaną įvyko ne 1979 m., kaip įprasta manyti, bet 50 metų anksčiau. Tada didžiausia pasaulio socialistinė šalis stebėtinai nusprendė paremti ne revoliucines mases, o nušalintą Afganistano suvereną.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gerokai prieš 1978 m. Sauro revoliuciją ir sovietų karinį įsitraukimą į Afganistano reikalus 1979 m., sovietų kariai jau kovojo Afganistano žemėje. Slapta, persirengę kaip vietiniai, jie aktyviai dalyvavo 1920-ųjų pabaigos vietos pilietiniame kare.
Sovietų vadovybė visada skyrė ypatingą dėmesį politinei padėčiai Afganistane, nes tai turėjo tiesioginės įtakos kaimyninio sovietinio Vidurinės Azijos regiono saugumui. Štai kodėl 1929 m. revoliucionieriams nuvertus vietinį karalių Amanullah Chaną ir kilus Afganistano pilietinio karui, SSRS negalėjo stovėti nuošalyje.
Vienoje pusėje buvo masė paprastų žmonių, kovojančių su elitu – tokios iniciatyvos visada sulaukė Sovietų Sąjungos palaikymo visame pasaulyje. Kita vertus, Amanullah Khano vadovaujamas Afganistanas turėjo gerus santykius su SSRS.
Abi šalys išplėtė ekonominį ir karinį bendradarbiavimą, Afganistano suverenas veiksmingai kontroliavo basmačius, Vidurinės Azijos antisovietinius sukilėlius, kurie Rusijos pilietinio karo metu iš SSRS pabėgo į Afganistaną ir daugybe reidų terorizavo sovietų teritoriją. Pasirinkimas, su kuriuo susidūrė Maskva, siekdama maksimaliai išnaudoti padėtį, buvo sunkus.
Ką palaikyti?
Keista, kad Sovietų Sąjunga nepuolė palaikyti revoliucinių valstiečių masių, vadovaujamų „vandens nešėjo sūnaus“ Habibullah Kalakani. Georgesas Agabekovas, sovietų žvalgybos agentas 1920-aisiais Afganistane, 1930 m. pabėgęs į Vakarus, teigė, kad nuomonės išsiskyrė, kurią pusę SSRS turėjo pasirinkti vykstančio konflikto metu.
Sovietinė OGPU slaptoji policija, būsimos KGB pirmtakė, paragino palaikyti revoliucionierius, kurie atstovavo plačiajai visuomenei. OGPU manė, kad parama Habibullah padės sovietizuoti visą Afganistaną.
Priešingą nuomonę pareiškė Užsienio reikalų liaudies komisariatas (nuo 1946 m. – sovietų užsienio reikalų ministerija). Diplomatai teigė, kad Habibullahas Kalakani, etninis tadžikas, turėjo tvirtą milijonų tadžikų palaikymą, gyvenusių šiaurinėje Afganistano dalyje, visai šalia SSRS.
Pasak komisariato, jei Habibullah laimėtų ir sustiprintų savo galią, jis neišvengiamai bandytų išplėsti savo įtaką sovietinėms Vidurinės Azijos respublikoms ir destabilizuoti sovietų ir Afganistano sieną.
Sovietų diplomatų žodžiai pasirodė esą teisingi – Habibullah užmezgė sąjungą su basmačių lyderiu Ibrahimu Beku, o basmačių reidai į SSRS gerokai išaugo. Kitas veiksnys prieš Habibullahą buvo tas, kad jį aktyviai palaikė britai. Taigi sovietų vadovybė nusprendė padėti nuverstam monarchui Amanullahui karine pagalba ir sugrąžinti stabilumą regione.
Slapta kampanija
Sovietų Sąjunga nenorėjo atvirai demonstruoti pasauliui savo karinio dalyvavimo pilietiniame kare Afganistane. Daugiau nei 2000 raudonarmiečių, dalyvavusių Afganistano kampanijoje, buvo persirengę Afganistano kariais. Jiems vadovavo buvęs sovietų karinis atašė Afganistane Vitalijus Primakovas, kuris apsimetė „Kaukazo turku“ karininku Ragib-bey.
Dalinį lydėjo SSRS Afganistano taryba, vadovaujama Ali Gholam Nabi Khano, kuri suteikė teisinį statusą. Taryba apsimetė Amanullah šalininkų vienetu, kuris buvo priverstas palikti šalį ir dabar buvo pasirengęs grįžti atgal ir kovoti už savo karalių.
Tęsinys kitame puslapyje:
Puikiai aprūpintas, ginkluotas kulkosvaidžiais ir artilerija, karinis dalinys įžengė į Afganistaną 1929 m. balandžio 15 d. Su oro parama dalinys sumušė Afganistano pasienio karius ir žengė toliau į Balkho provinciją į pagrindinį Mazar-i-Sharif miestą.
Tuo pat metu nušalintas suverenas Amanullah Chanas paliko Kandaharą, kur pasislėpė pabėgęs iš Kabulo, ir su 14 000 karių patraukė link Afganistano sostinės, kurią buvo užėmęs Habibullah.
Per miesto šturmą sovietų kareiviai pamiršo, kad turi apsimesti afganais, ir puolė šaukdami rusų karo šūkius: „Ura!“.
Po to, kai Mazar-i-Sharif buvo paimtas, afganai paskelbė džihadą prieš įsibrovėlius ir blokavo sovietų karius mieste. Norėdami padėti Primakovo kariams, į šalį įžengė antrasis 400 vyrų būrys, vadovaujamas „Zalim Khano“ (sovietų kavalerijos vado Ivano Petrovo).
Jungtinės sovietų pajėgos sėkmingai įveikė apgultį, sutriuškino Habibullah nacionalinę gvardiją ir basmačių dalinius ir per Balkh miestą skubėjo Kabulo link.
Tačiau gegužės 22 dieną pasirodė žinia, kad Amanullos kariai patyrė katastrofišką pralaimėjimą netoli Kabulo ir jis pats pabėgo iš šalies ir niekada nebegrįžo. Nebeliko jokių priežasčių, kodėl sovietų kariuomenė liko Afganistane, ir dalinys buvo skubiai grąžintas namo.
Nepaisant pradinės Habibullah ir jo šalininkų karinės sėkmės, galiausiai 1929 m. spalio 13 d. juos nuvertė Mohamedo Nadiro vadovaujamos pajėgos – po pergalės Nadiras tapo į Afganistano karaliumi, kuris valdė iki nužudymo 1933 m. lapkričio 3 d.
Afganistano karinės operacijos metu sovietų kariai nukovė daugiau kaip 8000 priešo kareivių ir prarado 120 vyrų. Sovietų kariniuose dokumentuose ši operacija buvo minima kaip kova su banditais Sovietų Centrinėje Azijoje. Apie šią akciją buvo draudžiama rašyti istorinėje literatūroje.
