„Naktinės raganos“ – legendinė Antrojo pasaulinio karo moterų piločių eskadrilė, variusi baimę vokiečiams: naciai jų taip nekentė, kad bet kuris vokiečių pilotas, numušęs bent vieną jų lėktuvą, būdavo automatiškai apdovanotas Geležiniu Kryžiumi (Foto, Video) (3)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Seni lėktuvai
Kariuomenė, nepasirengusi pilotėms moterims, pasiūlė joms menkus išteklius. Pilotės gavo uniformas iš kareivių vyrų, įskaitant per didelius batus.
Jų įranga buvo ne ką geresnė. Kariškiai aprūpino eskadrilę pasenusiais „Polikarpov Po-2“ biplanais, kurie buvo naudojami kaip mokymo priemonės. Šie lengvi dviviečiai, atviros kabinos lėktuvai niekada nebuvo skirti kovai. Tai buvo tarsi karstas su sparnais. Iš faneros pagamintas ir dengtas drobe, orlaivis praktiškai neturėjo jokios apsaugos nuo priešo kulkų. Skrisdamos naktį, pilotės turėjo kęsti žemą temperatūrą, vėją ir nušalimus. Atšiauriomis sovietinėmis žiemomis lėktuvai tapo tokie šalti, vien juos palietus plika ranka, buvo nuplėšiama oda.
Dėl riboto lėktuvų svorio ir dėl kariuomenės ribotų lėšų pilotėms taip pat trūko kitų „prabangių“ daiktų, kuriuos turėjo jų kolegos vyrai. Vietoj parašiutų (kuriuos per sunku nešiotis), radarų, ginklų ir radijo imtuvų jos buvo priverstos naudoti elementaresnius įrankius, tokius kaip liniuotes, chronometrus, žibintuvėlius, pieštukus, žemėlapius ir kompasus.
Tačiau buvo keletas senesnių orlaivių privalumų. Jų maksimalus greitis buvo lėtesnis nei nacių lėktuvų gesinimo greitis, o tai reiškia, kad ironiškai šie mediniai lėktuvai galėjo manevruoti greičiau nei priešas, todėl jiems buvo sunku nusitaikyti. Jie taip pat galėjo lengvai pakilti ir nusileisti iš daugelio vietų.
Naktinė taktika
„Polikarpov Po-2“ vienu metu galėjo gabenti tik dvi bombas, po vieną po kiekvienu sparnu. Siekdama sėkmingų misijų Vokietijos fronto linijose, eskadrilė per naktį išsiųsdavo iki 40 dviejų asmenų įgulų. Kiekviena atlikdavo nuo aštuonių iki 18 misijų per naktį. Bombų svoris privertė jas skristi mažesniame aukštyje, todėl jos tapo daug lengvesniu taikiniu – todėl pilotės puldavo tik naktį.
Lėktuvai, kiekvienas su pilotu priekyje ir navigatoriumi gale, atakuodavo grupėmis: pirmieji lėktuvai būdavo kaip masalas, pritraukti vokiečių prožektorius. Šie lėktuvai, kurie retai turėjo šaudmenų, norėdami apsiginti, paleisdavo žybsnį, kad apšviestų numatytą taikinį. Paskutinis lėktuvas tuščiąja eiga sklęsdavo tamsoje iki bombardavimo zonos. Būtent šis „slaptasis režimas“ sukūrė raganos šluotos garsą.
Buvo 12 įsakymų, kuriais vadovavosi „Naktinės raganos“. Pirmasis buvo „didžiuokitės, kad esate moteris“.
Išformuotos ir pamirštos
Paskutinis moterų eskadrilės skrydis įvyko 1945 m. gegužės 4 d., kai „Naktinės raganos“ buvo 60 kilometrų atstumu nuo Berlyno. Po trijų dienų Vokietija oficialiai pasidavė.
Iš viso šios moterys pilotės dalyvavo daugiau nei 30 000 misijų arba maždaug 800 vienam pilotui ir navigatoriui. Eskadrilė neteko 30 lakūnių, o 24 pilotėms buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.
Eskadrilės sumanytoja Raskova žuvo 1943 m. sausio 4 d., kai ji pagaliau buvo išsiųsta į frontą, tačiau jos lėktuvas taip ir nepasiekė tikslo. Jai buvo surengtos pačios pirmosios valstybinės Antrojo pasaulinio karo laidotuvės, o jos pelenai buvo palaidoti Kremliuje.
Nepaisant to, kad karo metu tai buvo labiausiai apdovanotas sovietų oro pajėgų dalinys, „Naktinių raganų“ eskadrilė buvo išformuota praėjus šešiems mėnesiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
