Koncentracijos stovyklas išrado ne naciai ar sovietai – egzistavo gerokai anksčiau nei Aušvicas: kitame pasaulio gale „Skerdikas“ įkūrė tikrą pragarą – ir tai buvo tik pačios bjauriausios Vakarų šalių istorijos pradžia (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1904 m. kaimyninėje Vokietijos Pietvakarių Afrikos kolonijoje (dabar – Namibija) vokiečių generolas Lotharas von Trotha išleido maištingų hererų tautos sunaikinimo įsakymą, kuriame parašyta: „Kiekvienas hereras, su ginklu ar be jo, su galvijais ar be jo, bus nušautas“.
Įsakymas netrukus buvo panaikintas, tačiau čiabuvių žmonėms padaryta žala nesibaigė. Išgyvenę čiabuviai buvo suvaryti į koncentracijos stovyklas, kuriose atliko priverstinį darbą, gaudavo neadekvačius davinius ir užsikrėsdavo mirtinomis ligomis.
Prieš visiškai išardant stovyklas 1907 m., Vokietijos kolonijinė politika sugebėjo iš viso nužudyti apie 70 000 namibiečių, beveik sunaikindama hererų tautą.
Prireikė vos dešimtmečio, kol karuose trijuose žemynuose buvo įkurtos koncentracijos stovyklos. Jos buvo naudojamos sunaikinti (nepakeliamų darbu) nepageidaujamas gyventojų grupes, išvalyti ginčijamas sritis, nubausti įtariamus sukilėlių prijaučiančiuosius ir kaip nugalėti partizanų kovotojus, kurių žmonos ir vaikai buvo internuoti.
Nors į šias stovyklas buvo žiūrima kaip į gėdą šiuolaikinei visuomenei, šio pasibjaurėjimo nepakako, kad ateityje būtų išvengta jų naudojimo.
Pirmasis pasaulinis karas
Pirmojo pasaulinio karo metu stovyklos vystėsi atsižvelgdamos į naujas aplinkybes. Plati karo prievolė reiškė, kad bet kuris karinio amžiaus vokiečių vyras, deportuotas iš Anglijos, netrukus grįš su uniforma kovoti prieš britus. Taigi Didžioji Britanija iš pradžių sutelkė dėmesį į užsieniečių, prieš kuriuos ji teigė turinti pagrįstus įtarimus, uždarymą.
Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretorius Reginaldas McKenna atmetė raginimus visuotinai internuoti, protestuodamas, kad visuomenė nebeturi daugiau bijoti daugumos priešo imigrantų. Tačiau 1915 m. nuskendus „Lusitania“, kurį torpedavo vokiečių povandeninis laivui. ir žuvus daugiau nei tūkstančiui civilių, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Herbertas Henris Asquithas atkeršijo, uždaręs dešimtis tūkstančių Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imigrantų.
Tais pačiais metais Britanijos imperija išplėtė sulaikymo stovyklas savo kolonijose ir valdose. Vokiečiai atsakė masiniais užsieniečių areštais ne tik iš Didžiosios Britanijos, bet ir iš Australijos, Kanados bei Pietų Afrikos. Netrukus visame pasaulyje klestėjo koncentracijos stovyklos: JAV, Prancūzijoje, Rusijoje, Turkijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Brazilijoje, Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, Haityje, Kuboje, Singapūre, Siame, Naujojoje Zelandijoje ir daugelyje kitų vietų. Laikui bėgant koncentracijos stovyklos tapo įrankiu beveik kiekvienos šalies arsenale.
Skirtingai nuo ankstesnių kolonijinių lagerių, daugelis stovyklų Pirmojo pasaulinio karo metu buvo už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo fronto linijų, o gyvenimas jose sukūrė keistą normalumą. Kaliniams buvo priskirti numeriai, kurie keliavo su jais, kai jie persikėlė iš stovyklos į stovyklą. Sulaikytiesiems buvo galima siųsti laiškus ir gauti paketus. Kai kuriais atvejais buvo pervedami pinigai ir vedamos sąskaitos. Atsirado kalinimo biurokratija, Raudonojo Kryžiaus inspektoriai lankėsi ir rengė ataskaitas.
Karo pabaigoje koncentracijos stovyklose buvo laikoma daugiau nei 800 000 civilių, dar šimtai tūkstančių buvo priversti gyventi tremtyje atokiuose regionuose.
Nepaisant to, šis labiau civilizuotas požiūris į priešo imigrantus Pirmojo pasaulinio karo metu sugebėjo atstatyti niūrią koncentracijos stovyklų įvaizdį. Žmonės sutiko su mintimi, kad tikslinė grupė gali pati kreiptis ir būti sulaikyta krizės metu, tikėdamasi, kad vieną dieną bus paleista be nuolatinės žalos. Vėliau šis lūkestis turės tragiškų padarinių.
Vis dėlto, net siautėjus Pirmajam pasauliniam karui išliko žiaurus stovyklų pobūdis. Osmanų vyriausybė pasinaudojo mažiau matoma koncentracijos stovyklų sistema su nepakankamu maistu ir pastoge, norėdama ištremti armėnus į Sirijos dykumą kaip dalį organizuoto genocido.
Pasibaigus karui, koncentracijos stovyklų raida pasuko dar niūresne linkme. Vėliau sukurtos stovyklų sistemos – sovietinis Gulagas, nacių Konzentrationslager - tapo žmonių naikinimo vietomis.
