Sakoma, kad vaizdai kalba už save. Staigi talibano pergalė sukėlė tikrą chaosą Afganistane. Kabulo oro uostas pirmosiomis valandomis paplūdo gausybe žmonių mėginančių kaip nors pabėgti iš šalies. Ten buvo padaryta viena iš valstybės žlugimo simboliu tapsianti krovininio amerikiečių „C-17 Globemaster“ lėktuvo vidaus nuotrauką, kurioje skelbta apie 800 pabėgusiųjų pirmuoju lėktuvu. Dabar žinome, kad jame sėdėjo „tik“ 640 žmonių. Skaičius neabejotinai įspūdingas, tačiau iki rekordo labai labai toli. Daugiausiai vienu metu skridusių žmonių rekordas priklauso Izraelio valstybei, įvykdytas „Operacijos Saliamonas“ metu.

Norint papasakoti istoriją apie Mivtza Shlomo (Operacija Saliamonas) pradėti reikia nuo labai senų laikų. Niekas nežino kada žydai įsikūrė dabartinės Etiopijos teritorijoje, tačiau pirmieji paminėjimai apie sugriautą šventyklą siekia 500 metus prieš mūsų erą. Niekas nežino kada, kaip ir kodėl judėjai čia atsikraustė. Vietinės legendos teigia, kad jie gali būti legendinio žydų karaliaus Saliamono ir karalienes Šebos įpėdiniai.

Nesvarbu ar mite yra bent lašas tiesos. Faktas, kad smarkiai izoliuota visuomenė savo vietas vadinę „Beta Izraeliu“ (Izraelio namai) kultūriškai kitokie. Jie nežinojo nieko apie rabinų (dvasininkų)  rengimo technikas, talmudo mokymąsi bei kitas šiuolaikinio žydų tikėjimo tiesas. Ilgą laiką pačių žydų nebuvo pripažįstami žydais. Tik praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje nutarta, kad jie vis tik yra žydai.

Kaip tik tuo metu prasidėjo Etiopijos pilietinis karas, kurio metu be kita ko pradėta žudyti ir žydus. Izraelis ėmėsi gelbėti vietinius judėjus. Pradėtos operacijos „Mozė“ ir „Jozuė“. Pradžioje norintieji išvykti kirsdavo Etiopijos ir Sudano sieną, vykdavo į Sudano oro uostus, iš ten lėktuvais išgabenami į Izraelį. Kuomet Etiopijos palikimas tapo nelegaliu, buvo bandoma perversti žmones per sieną, kad jie galėtų pabėgti nuo karo. Minėtos operacijos vyko 1984-1985 metais. Tuo metu Etiopija ir Izraelis nepalaikė diplomatinių santykių.

1991 metais padėtis tapo itin nestabili. Komunistinė Etiopijos valdžia atsidūrė ties žlugimo riba, sostinę Adis Abebą ėmė supti Revoliucinės Etiopijos žmonių demokratinio fronto ir Tigrėjaus žmonių išlaisvinimo fronto pajėgos. Izraelis, tarpininkaujant JAV prezidentui Džordžui Bušui vyresniajam, sutarė su vietine valdžia dėl didžiulės gelbėjimo operacijos.

Leista per dvi savaites išvykti tūkstančiams žmonių, tačiau nuolat blogėjanti karinė šalies padėtis planus pakoregavo. Izraeliui buvo duotos mažiau nei dvi paros. Kone pernakt žydai surinko 35 milijonus dolerių (apie 70 mln. šių dienų verte), kurių užsiprašė Etiopijos vyriausybė už leidimą naudotis oro uosto infrastruktūra. O jau kitą dieną leidosi pirmieji lėktuvai.

Minint įvykio 30-į „The Jarusalem Post“ pakalbino kelis operacijos dalyvius. Vienas iš pakalbintųjų Avi Mizrahi pasakojo savo istoriją.

1989 metais šalys užmezgė diplomatinius santykius. Sekančiais metais Avi su šeima atvyko darbuotis į Etiopiją kaip vienos žydų organizacijos darbuotojas. Tų pačių metų gruodį pabandyta įvykdyti perversmą. Bandymų būta ir ankščiau, tačiau šis kaip niekada arti sėkmės.

Jo ir kitų organizacijos darbuotojų šeimos evakuotos. Drauge su kitais Avi pradėjo ieškoti glaudžių kontaktų su vietinėmis žydų bendruomenėmis, rinko aktyvistus. Per trumpą laiką pavyko suorganizuoti 120 žmonių grupę, kuri būtų galėjusi padėti.

1991 metų gegužės 23 dieną Izraelio užsienio reikalų ministerija, Mosad, Jungtinis Amerikos žydų platinimo komitetas (JDC) ir Izraelio kariuomenė pranešė pradedanti gelbėjimo operaciją. Visi bijojo, kad jei informacija apie planuojamą operaciją pasklis, gali būti pabandyta sutrukdyti. Teko veikti kiek įmanoma slapčiau.

Žinojo tik organizatoriai ir minėtieji 120 vietinių aktyvistų, kurie nuo pačio ryto turėjo atvesti savo šeimas į ambasados kiemą. Tik tada vaikščiodami nuo durų prie durų bendruomenėje paskleisti žinią, kad bus organizuojama masinė evakuacija ir reikia ateiti su dokumentais prie ambasados.

Tuo tarpu Izraelio ambasada, norėdama išsinuomoti gausybę autobusų, sukūrė legendą, kad ryt bus organizuojama studentų išvyka į vietos zoologijos sodą. Su vietine valdžia susitarė, kad naktį galiojusi komendanto valanda, už kurios nesilaikymą buvo galima nušauti, negaliotų žydams autobusais keliaujantiems į oro uostą.

Ankstyvą gegužės 24 dienos rytą, apie 6, nuo ambasados pajudėjo kolona autobusų gabenusių žmones. Tądien prireikė bene 100 reisų iki visi susirinkusieji buvo atvežti į oro uostą.

Apie 10 ryto pradėjo leistis pirmieji lėktuvai. Operacijoje dalyvavo dešimtys lėktuvų priklausiusių Izraelio kariuomenei, tarp jų keleiviniai „Boeing 707“ ir transportiniai „C-130“, Izraelio avialinijų „El Al“ pasiųsti orlaiviai. Taip pat vienas lėktuvas priklausęs Etiopijai. To reikalavo vietos lyderiai.

Kaip sekančią dieną rašė „The New York Times“, per 36 valandas trukusią operaciją vienu metu ore buvo net 28 lėktuvai. Tądien išgabenta 14,5 tūkst. žmonių. Į lėktuvus laipinama tiek kiek tik įmanoma. Žmonės sėdėjo ne tik kėdėse, bet ir praėjimuose. Kroviniuose lėktuvuose ant grindų.

Neplanuotai į Gineso rekordų knygą pateko krovininis „El Al“ įmonei priklausantis „Boeing 747“. Vienas didžiausių to meto lėktuvų gabeno galybę žmonių. Kiek skrido žmonių niekada nesužinosime. Vieni šaltiniai praneša apie 1078 žmones, kiti mini per 1200. Oficialiai pripažįstamas didžiausias vienu reisu skridusių žmonių skaičius buvo suapvalintas iki 1088.

Racheli Tadesa Malkai tuo metu buvo aštuoneri. Kalbos  apie galimą išvykimą sklandė senai, bent jau taip ji pamena. Jos tėvas buvo vienas iš aktyvistų ir apie būsimą operaciją sužinojo tarpe pirmųjų. Dar tą pačią naktį išvyko iš gimtojo Gondaro miesto į Adis Abebą. Kuomet atvyko į ambasadą, prie jos jau buvo didelė minia žmonių su lagaminais. Visiems ant kaktos lipdė lapelius su numeriais, pagal kuriuos identifikuodavo į kurį lėktuvą sulaipinti. Po to iškart į oro uostą autobusu. Ten žmonės grupavo, lydėjo į lėktuvus. Tik vėliau sužinojo, kad tie civilių rūbais vilkėję žmonės buvo Izraelio ginkluotojų pajėgų kariai.

Lėktuvai tądien skrido ne po vieną kartą. Kaip rašo Izraelio ginkluotosios pajėgos, iš Tel Avivo į Adis Abebą buvo skrendama 3-4 valandas,  atgal kelionė trukdavo net 5. Gabenti tik žmonės. Nebuvo leidžiama įsinešti jokio papildomo bagažo.

Iki pat šiandien operacija vertinama dviprasmiškai. Iš organizacinės pusės, tai labai sėkminga ir puikiai atlikta gelbėjimo misija. Iš socialinės pusės, į Izraelį atvykusiems etiopams sunku prisitaikyti, dažnas jų nekalba hebrajiškai, iki šiandien kyla problemų susirandant darbą. Nuolat kalbama apie patiriamą rasizmą. Vyksta streikai.  

Komentarai ()