Pašto tarnyba išbandė visas žmogui prieinamas transporto rūšis, tarp jų ir – raketas.

Pašto sistemos istorija yra neatsiejamai susijusi su transporto istorija. Transporto technologijų pažanga ne tik leido žmonėms keliauti toliau ir ištirti daugiau teritorijos, bet ir leido pašto sistemai išplėsti savo įtaką didesnėje teritorijoje.

Kadangi nauji išradimai ir atradimai sutrumpino kelionės laiką, pranešimai ir laiškai per trumpesnį laiką pradėjo pasiekti tolimus gavėjus, o pašto sistema tapo efektyvesnė. Tuo metu, kai buvo pristatytas pirmasis Ramiojo vandenyno oro paštas, pašto tarnyba išbandė visas žmogui prieinamas transporto rūšis, įskaitant raketas.

Tuo metu raketų kūrimas dar buvo pradiniame vystymo etape. To amžiaus raketos buvo varomos paraku ir pirmiausia buvo naudojamos kaip artilerija mūšio laukuose.

Pirmieji bandymai

Ankstyviausias raketų pašto tipas buvo tas, kurį tikriausiai matėte istoriniuose filmuose, kai pergamentas apvyniojamas aplink strėlės ašį ir oru patenka į pilį ar priešo teritoriją.

Modernesnę šios idėjos versiją 1810 m. laikraščio straipsnyje publikai pristatė vokiečių poetas ir dramaturgas Heinrichas von Kleistas. Jis pats nustebo paskaičiavęs, kad raketa teoriškai gali nugabenti laišką iš Berlyno į Breslau, esantį už 290 km.

Kleisto teoriją, naudodamas savo sukurtas raketas, mažoje Polinezijos Tongos saloje praktiškai įgyvendino britų išradėjas seras Williamas Congreve'as.

Tačiau raketos buvo tokios nepatikimos, kad sumanymas jas naudoti pristatant paštą buvo greitai atmestas.

Praėjus beveik šimtmečiui, 1927 m. šią įdėją prisiminė vokiečių fizikas ir inžinierius, vienas iš raketų mokslo tėvų Hermanas Julius Oberthas.

1928 m. birželio mėn. profesorius Oberthas skaitė paskaitą metinio Aeronautikos mokslinės draugijos Dancige susirinkimo proga, kur pasiūlė sukurti mažas raketas su automatiniu valdymu, galinčias skubiai išsiųsti paštą 1000–2000 km atstumu.

Profesoriaus Obertho paskaita sukėlė didelį susidomėjimą visame pasaulyje ir net Amerikos ambasadorius Vokietijoje atkreipė į tai dėmesį, su vokiečių žurnalistu aptardamas transatlantinio raketinio pašto galimybes. Tačiau šios srities pionieriumi tapo jaunas austrų inžinierius.

Gyvendamas Austrijos Alpėse, jaunas inžinierius Friedrichas Schmiedlis puikiai žinojo, kad pašto pristatymas tarp kalnų kaimų buvo itin sudėtingas – gali prireikti net 8 valandų pėsčiomis pristatyti paštą tarp dviejų kaimų, kuriuos skiria tik 3 km.

Friedrichas Schmiedlis jau eksperimentavo su kietojo kuro raketomis, o 1928 metais atliko eksperimentus su stratosferos balionais. Po kelių nesėkmingų bandymų Schmiedlis 1931 m. paleido pirmąjį raketinį paštą ir pristatė 102 laiškus į vietą, esančią už penkių kilometrų. Raketa buvo valdoma nuotoliniu būdu ir nusileido naudojant parašiutą. Antroji jo raketa pristatė 333 laiškus.

Schmiedlio raketiniai laiškai įkvėpė keletą kitų šalių, tokių kaip Vokietija, Anglija, Nyderlandai, JAV, Indija ir Australija, atlikti skirtingus sėkmingus eksperimentus.

1934 m., bandydamas britams pademonstruoti savo raketų pristatymo sistemos efektyvumą, vokiečių verslininkas Gerhardas Zuckeris pakėlė raketą su 4800 laiškų ir paleido ją iš salos Škotijoje.

Vyriausybės pareigūnai stebėjo, kaip raketa pakyla į dangų ir sprogsta, kaip konfeti išbarstydama išdegintus laiškus visame paplūdimyje. Po nesėkmingos demonstracijos Zuckeris buvo deportuotas atgal į Vokietiją, kur jis buvo nedelsiant suimtas įtariant šnipinėjimu ar bendradarbiavimu su Didžiąja Britanija.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)