Scapa Flow nuskandinimas – kaip Vokietijos karinis jūrų laivynas savanoriškai nuskandino beveik visą savo laivyną: gyrė net pats vokiečių admirolas, o tai padaręs žmogus buvo laikomas didvyriu (Foto, Video) ()
Vienoje vietoje buvo sutelktas beveik visas Vokietijos karinis jūrų laivynas, kurį nuskandino patys vokiečiai – kodėl jie taip pasielgė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmąjį pasaulinį karą užbaigusios 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubos paliko mažai galimybių deryboms tarp buvusių priešininkų. Viena iš paliaubų sąlygų buvo visiška Vokietijos demilitarizacija ir karinės technikos perdavimas sąjungininkams.
Vokietijos povandeniniai laivai turėjo būti nedelsiant perduoti Antantei, tačiau ji negalėjo susitarti, ką daryti su Vokietijos antvandeniniu laivynu. Buvo pasiūlyta juos internuoti Karališkojo laivyno bazėje Scapa Flow, Škotijos Orknio salose, kol bus nuspręsta ką daryti su Vokietijos laivyno laivais.
Pirmieji pasidavė Vokietijos povandeniniai laivai, kurie atvyko į Harwichą, Anglijoje 1918 m. lapkričio 20 d. Galiausiai, Antantei buvo perduoti 176 povandeniniai laivai.
1918 m. lapkričio 21 d. 70 Vokietijos antžeminių laivų pajudėjo į sutarties tašką Firth of Forth, Škotijoje, iš kur turėjo būti palydėti į internavimo vietą Scapa Flow.
Kai visi vokiečių laivai buvo atplaukę, Britų Karališkojo karinio jūrų laivyno admirolas Davidas Beatty davė prieštaringą įsakymą nuo jų laivų nuleisti Vokietijos vėliavas ir vėliavų nekelti be jų leidimo, nepaisant to, kad laivai vis dar buvo Vokietijos nuosavybė ir taikos derybos dar nebuvo prasidėjusios.
Galiausiai, lydimi didelės Antantės palydos – 370 sąjungininkų laivų, vokiečių laivai lapkričio 25–27 d. atplaukė į didžiulį natūralų Scapa Flow uostą Orknio salose.
Prie laivyno prisijungė dar keturi laivai, todėl bendras internuotų laivų skaičius pasiekė 74 – tai didžiausias kada nors surinktas į vieną vietą karo laivų parkas.
Kitus septynis mėnesius Vokietijos laivai tūnojo uoste, o įgula įstrigo laivuose, nes taikos derybos vis buvo atidedamos. Du kartus per mėnesį jūreiviams buvo siunčiamas maistas iš Vokietijos, tačiau jis buvo monotoniškas.
Vyrai bandė papildyti savo mitybą žuvimis ir žuvėdromis, pagautomis iš denių. Jiems nebuvo leista išlipti į krantą ar aplankyti jokių kitų vokiečių laivų, todėl jų internavimas buvo tikras įkalinimas.
Atsargų ir pramogų trūkumas lėmė prarastą jūreivių discipliną ir siaubingas gyvenimo sąlygas. Laimingieji buvo išsiųsti namo, tačiau beveik 5000 iš pradinių 20 000 turėjo likti laivuose.
Tuo tarpu Antantės šalys liko susiskaldžiusios dėl laivų likimo. Tiek prancūzai, tiek italai norėjo savo dalies, tačiau britai norėjo, kad vokiečių laivai būtų sunaikinti, nes žinojo, kad bet koks laivų perskirstymas pablogins jų karinio jūrų laivyno skaičių, palyginti su kitų karinių jūrų pajėgų skaičiumi.
Tarp Vokietijos laivyno vadovybės buvo svarstoma galimybė patiems vokiečiams nuskandinti savo laivus, kad būtų išvengta pasidavimo.
Vokiečių kontradmirolas Ludwigas von Reuteris tai pasiūlė savo štabo viršininkui jau 1919 m. sausio mėn. Tų pačių metų gegužės mėnesį Reuteris sužinojo, kad Karališkasis jūrų laivynas ruošiasi perimti Vokietijos laivyną. Reuteris manė, kad jo pareiga yra užkirsti tam kelią.
Artėjant galutiniam Vokietijos delegacijos terminui pasirašyti Versalio taikos sutartį (pasirašyta birželio 28 d.), Reuteris manė, kad jo laivai bus perduoti Antantei, todėl 1919 m. birželio 18 d. jis išsiuntė įsakymus visiems uoste internuotiems vokiečių laivams.
Jame buvo parašyta: „Ketinu nuskandinti laivus tik tuo atveju, jei priešas bandys juos užvaldyti be mūsų vyriausybės pritarimo. Jei mūsų vyriausybė taikiai sutiktų su laivų atidavimu, laivai būtų perduoti – tai bus nuolatinė gėda tiems, kurie mus pastatė į šias pareigas.“
Ironiška, kad britų kurjeriai šiuos laiškus persiuntinėjo kitų vokiečių laivų pareigūnams.
Tęsinys kitame puslapyje: