XX a. šeštasis dešimtmetis buvo neabejotinai pats geriausias atominės energijos vystymo laikotarpis. Amerikos vyriausybei stengiantis rasti naujus atominės energijos panaudojimo būdus, JAV išleido milžiniškas pinigų sumas karinėms programoms.

Vienas iš atominės energijos panaudojimo kūrėjų buvo „Chrysler“, pagrindinis Amerikos kariuomenės pramonės partneris. Automobilių gamintojas anksčiau padėjo kurti tokias įvairias technologijas kaip tankai, raketos, radaru valdoma artilerija, orlaivių varikliai ir netgi urano sodrinimas pirmiesiems atominiams ginklams gaminti.

Atsižvelgdama į tai, „Chrysler“ nusprendė sujungti du savo ankstesnius pasididžiavimus – armijos tankus ir branduolio dalijimąsi – į vieną visumą, kuri puikiai atspindėjo laiko dvasią. Taip gimė „Chrysler TV-8“ – 25 tonas sveriantis tankas, ginkluotas 90 mm pabūklų ir varomas branduoliniu reaktoriumi.

Atominis tankas?

Kiekvienas, kuris domisi karo istorija, žino, kad jokia armija niekada nedislokavo antžeminės transporto priemonės, varomos branduoline energija, jau nekalbant apie veikiančio reaktoriaus suspaudimą į paketą, kuris tilptų į tanko vidų.

Tačiau 1955 m. niekas, nei „Chrysler“, nei JAV Gynybos departamentas, neturėjo pagrindo manyti, kad idėja nepasiteisins. Taigi, kai automobilių gamintojas pasiūlė TV-8 kaip savo ASTRON projekto dalį, mažai kas stebėjosi. Branduolinė energija buvo tiesiog vienas iš kelių svarstomų jėgos pavaros variantų.

ASTRON buvo dalis pastangų numatyti koks bus ateities tankas, suteikiant ginklų dizaineriams laisvę kurti viską, kas, jų nuomone, yra efektyviausia mūšio lauke: be jokių suvaržymų, pagrįstų ankstesniu tankų dizainu, gamybos reikalavimais arba ginklų ir įgulos poreikiais. Programos metu buvo sukurta daugybė įvairaus dydžio tankų, tačiau TV-8 buvo pats keisčiausias.

Pirmiausia TV-8 milžiniškame ir ateivio galvą primenančiame bokštelyje turėjo absoliučiai viską – variklį, ginkluotę, įgulą. Žemiau esanti važiuoklė buvo žymiai lengvesnė ir kompaktiškesnė nei įprasta. Kai tradicinė tanko konstrukcija paprastai paskirstė apkrovą tarp dviejų vikšrų sekcijų, TV-8 bokštelis svėrė 15 tonų. Jis stovėjo ant paminkštintos platformos, kuri svėrė vos 10 tonų. Visas agregatas svėrė šiek tiek daugiau nei pusę to meto panašaus dydžio „Sherman“ tanko.

Didelis ir keistos formos bokštelis turėjo geriau atlaikyti karo meto branduolinio sprogimo bangą. Tam TV-8 bokštelis buvo suapvalintas, o  aštresnis priekinis profilis padėjo tankui nukreipti iš priekio atlekiančius sviedinius. Bokštelis taip pat buvo nepralaidus vandeniui, su išoriniu vaizdo tiekimu navigacijai ir pakankamai plūdrus, kad išsilaikytų vandens paviršiuje.

Riedantis radiologinis košmaras

Keisčiausia TV-8 dalis - branduolinės energijos naudojimas jo varymui. Didžiausias ir svarbiausias strateginis aspektas buvo tas, kad tankui niekada nereikėjo papildyti degalų. Ginklas, kuris mūšio lauke galėtų veikti praktiškai neribotą laiką, nepriklasuomas nuo dyzelinio kuro tiekimo grandinės, būtų šarvuotosios kavalerijos revoliucija.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()