Nesenai teko perskaityti (jau senokai išleistą) Richard Watson knygą „Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų“. Leidinyje futurologiniu požiūriu bandoma pavaizduoti kaip (įvairiais apsektais) pasikeis mums šiandien pažįstamas pasaulis iki 2050 m. Vienas leidinio skyrelis skirtas žiniasklaidos ateičiai. Būtent savotišką šio skyrelio apibendrinimą ir interpretaciją pateiksiu Jums, šiame straipsnyje.

Noriu pabrėžti, jog futurologija nėra visuotinai priimta kaip mokslas, tačiau negalima teigti, jog ji yra šimtu procentų neteisinga. O ir apskritai, ateities prognozės yra itin sunkus ir kėblus „reikalas“. Todėl, palieku Jums spręsti kuo tikėti, kuo ne.

Taigi, kaip pasikeis žiniasklaida bendrai ir kiekviena jos forma atskirai, per ateinačius kelis dešimtmečius? Ar išnyks tradiciniai laikraščiai? Kokia bus televizija? Kas atsitiks su radiju? Ar visas šias medijų rūšis visiškai išstums internetas?

Stebint pačias ryškiausias bendras pokyčių tendencijas, galime nuspėti žiniasklaidos (bendrąja prasme) skilimą į du atskirus frontus: pirmoji rūšis būtų, standartinė, auditorijos pasirinkimo pobūdžiu mums šiandien pažįstama žiniasklaida. Ji sieks visą informaciją, naujienas įvilkti į kuo labiau apibendrintą, visiems suprantamą, kitaip tariant „sukramtytą“ rūbą. Būtent „sukramtyta“ informacija dėl vis didėjančio žmonių užitumo ir pastovaus laiko stygiaus bus itin populiari. Kita rūšis bus suasmeninta, pritaikyta konkrečiai geografinei zonai, etninei grupei, ideologinei bendruomenei ar net atrinkta kiekvienam asmeniui atskirai. Pastarajam tipui vertėtų skirti visą paragrafą.

Minėtoji suasmeninta arba personalizuota, konkretiems poreikiams pritaikyta žiniasklaida, kelia didžiausią rūpestį. Būtent joje bus itin ryškus „informacijos filtravimo“ efektas. Galimybė pasirinkti ką nori matyti pasireikš vienpusiu įvykių vaizdavimu: žmogų pasieks pro tam tikrą ideologinę/ etinę prizmę „praėjusi“ informacija, jis nebesugebės matyti bendro vaizdo, o tai gali tapti išankstinių nuostatų, dar didesnės visuomenės segmentacijos, bei priešpriešos ir įtampos tarp tų segmentų augimo priežastimi.

Kita dėmesio verta vieta – blogosfera arba pilietinė žiniasklaida. Vienu metu išgyvenusi savo bumą, ši visuomenės informavimo (o autoriaus nuomone, greičiau savo egzistencijos įrodymo ir ekshibicionistinių poreikių patenkinimo) priemonė rodos po truputį traukiasi, nors apie jos išnykimą greičiausiai net nevertėtų galvoti. Realiomis prognozėmis netgi būtų galima laikyti tęstinį „blog‘ų“ naudojimo augimą. Kokius minusus čia pastebime? Jau kurį laiką internetinėje aplinkoje (ir ne tik) pastebimas beribis informacijos perteklius, todėl tik vienas kitas tinklaraštis sulaukia dėmesio, o likusieji 99 procentai tiesiog pranyksta informacijos vandenyne. Nesinori įžeisti „bloger‘ių“ kultūros, tačiau pastebima ir tikra tendencija yra tai, kad dažniausiai asmeniniuose tinklaraščiuose skelbiama informacija yra įdomi tik patiems jų autoriams, o kai kuriais atvejais ir itin mažai grupelei asmenų (dažniausiai tos pačios „bloger‘ių“ benruomenės narių ). Kai kuriuose šaltiniuose galime pastebėti netgi tokių nuomonių, kurios teigia, kad pilietinė žiniasklaida gali visiškai iš rinkos išstumti tradicinius, komercinių organizacijų kuriamus informacijos šaltinius. Tačiau būtent dėl neapsakomų informacijos kiekių, ateityje greičiausiai bus vertinama ne kiekybė, kokybė. Kitas aspektas, dėl kurio iš esmės neįmanomas tradicinės žiniasklaidos išnykimas – tiesioginė blogosferos priklausomybė nuo jos. Didžiojoje dalyje internetinių dienoraščių talpinama ne unikaliai sugeneruota informacija, o paimta būtent iš žiniasklaidos ar bent jau atsiradusi kaip atsakas į joje pasirodančią informaciją. Kaip tegiamas dalykas buvo įvardinamas informacijos srautų pateikimo atėmimas iš stambių korporacijų, tačiau R.Watson taikliai pastebi, kad geriau jau gyventi profesionalų, nei kvailių „diktatūroje“.

Iškelkime klausimą: be kokio elemento bent kuri žiniasklaidos forma ateityje negalės išlikti? Atsakymas praktiškai vienareikšmis: interaktyvumo. Vienas svarbiausių aspektų čia bus jau minėtoji „informacijos filtravimo“ galimybė, ne mažiau svarbų vaidmenį atliks vartotojų galimybė atlikti ir kūrėjo vaidmenį. Čia kalbama apie vartotojų kuriamą turinį (ang. user generated content). Iš tiesų tai yra šiandiena, ateityje tiesiog pamatysime vis didesnį ir didesnį šios paslaugos augimą. Jau dabar pasaulyje esti leidinių, kurių turinys yra šimtu procentų sukurtas jų skaitytojų. Taip pat galime aptikti ir tokių, kuriuose vartotojai gali rinktis kas turėtų būti, o ko ne sekančiame numeryje arba kas turėtų atsidurti pirmąjame puslapyje. Jei Jums vis dar kyla abejonių dėl interaktyvumo svarbos (net ir dabar), knygoje autorius pateikia itin įdomią statistiką: visiems puikiai pažįstamas Vikipedijos projektas yra 17 pagal lankomumą puslapis internete (šiuo metu duomenys gali būti pasikeitę), nors iš esmės jos turinį kurti gali bent kas, o informacija toli gražu nėra pati patikimiausia. O štai vienos populiariausių ir autoritetingiausių enciklopedijų pasaulyje Encyclopedia Britannica puslapis Britannica.com užima 5000 vietą, nors tarp jos straipsnių autorių galime rasti apie 100 gavusių Nobelio premiją.

Ar išnyks klasikiniai spausdinti laikraščiai? Greičiausiai ne. Taip, interaktyvumo čia maža, vartotojų sugeneruotas turinys iš esmės apima tik laiškus redakcijai ir klasifikuotus skelbimus. Natūraliai kyla klausimas, kas gi sugebės apsaugoti kelis šimtmečius gyvavusią informacijos sklaidos priemonę nuo pražūties? Atsakome: tradicijų poreikis ir paprastas, nereiklus mobilumas. Jau prieš pora dešimtmečių buvo kalbama, jog kompiuterių dėka, popierius greitai išnyks iš biurų ir iš esmės tam niekas netrukdo. Bet turbūt visi puikiausia žinome, kad popieriaus vartojimas čia nė kiek nesumažėjo, o pasaulinė statistika rodo sunaudojamo popieriaus augimą. Taip pat tradicinis laikraštis labai didelei daliai žmonių yra ritualas. Be to, jį galime skaityti beveik bet kur ir bet kada ir priešingai nei nešiojamieji kompiuteriai ar mobilieji telefonai, laikraščiui nereikia elektros energijos, o jį perskaitę tiesiog išmetame arba atiduodame perdirbti. Tačiau viena klasikinių laikraščių forma visgi vyraus. Tai – nemokami laikraščiai. Ši tendencija jau pastebima dabar, o bėgant laikui bus vis ryškesnė. Jau kelis pastaruosius metus šį procesą galime stebėti ir Lietuvoje. Žvelgiant truputį plačiau, manoma, jog pati informacija susijusi su naujienomis, iš esmės bus nemokama – pinigus mokėsime už galimybę pasirinkti kas mums svarbu (tai galios ir televizijai) ir, esant poreikiui, už fizinio pavidalo suteikimą.

Kalbant apie televiziją, didžiausi pokyčiai turėtų būti matomi TV reklamos srityje: matysime rinkodaros specialistų (o galbūt programų?) specialiai mums atrinktą reklamą (pagal gyvenamąją vietą, demografinius duomenis - amžių lytį, galbūt profesiją ir t.t.). Visgi spėjama, kad reklama iš televizijos (ne dėl efektyvumo trūkumo, bet dėl didelių kainų) trauksis į internetą ir kitas pigesnes, o kartais ir nemokamas erdves. Kaip televizija kompensuos sumažėjusias pajamas? Iš savo žiūrovų. Dažnas žmogus mokės pinigus už galimybę matyti tik tas reklamas, kurių nori, o kai kurie (beveik neabejojama, kad tokių bus) už galimybę visiškai „atsijungti“ nuo reklamų.

21-ąjame amžiuje turėtų išlikti ir radijas: jis išlaikys pozicicijas dėl didelio ir vis dar augančio, o ateityje turbūt būsiančio nepakeliamo (nors kai kam jis toks atrodo jau dabar) užimtumo. Nuo visų kitų medijų radijas skiriasi vienu, tačiau itin svariu bruožu: neprikaustymu pie vienos vietos ir galimybe jo klausantis, tuo pat metu veikti ir kažką kitą.

Pabaigai galima užsiminti ir apie pramogų pasaulį (tiesiog negalėjau nepasidalinti šia autoriaus įžvalga): kai kurių prognozuotojų nuomone jau dabar laidojamas kinas greičiausiai išliks visomis (tiek kino teatrų, tiek laikmenų) formomis. Visi žinome, jog jau dabar filmus galime žiūrėti naudojant mobiliuosius telefonus, tačiau, bent jau šiuo metu, tai greičiausiai yra „mados“ reikalas, nes daug praktiškumo ir patogumo (apart mobilumo) čia įžvelgti sunku. Jei klaustumėte autoriaus nuomonės „Kodėl šie prietaisai nenukonkuruos kino teatrų?“, jis Jums atsakytų: „Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jūs nepradedate gaminti maisto savo skalbyklėje“.

Taigi: mobilumas, interkatyvumas, personalizavimas ir laiko taupymas bei galimybė suteikti fizinę formą. Tai penki esminiai dalykai be kurių Jūsų naudojami, o gal netgi Jums priklausantys informacijos šaltiniai (galimai) negalės išlikti.

Šarūnas Matulevičius.
Parengta pagal: WATSON, James; Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų. Vilnius: Verslo žinios, 2009. p. 75-102.

Komentarai (8)