Tai, jog 2010 m. už kibernetinių atakų prieš Irano branduolinę programą stovėjo JAV, leidžia kalbėti, jog pasaulis pereina į naują karo istorijos erą. „Atmintinės atominės energetikos mokslininkams“ leidėjui Kennette Benedict tai labai priminė tuos metus, kai valstybės varžėsi, kas greičiau pagamins atominę bombą ir visas to pasekmes.

Abejones, jog kenkėjišką programą „Stuxnet“ sukūrė JAV su Izraelio pagalba, galutinai išsklaidė JAV dienraštis „New York Times". Kirminas buvo naudojamas puolimui prieš Irano branduolinį objektą Natanzės mieste, taikiniu tapo konkrečios pramoninio valdymo sistemos – šiuo atveju, urano sodrinimo centrifugos.

Per paskutinį dešimtmetį JAV ekspertai nuolat įspėdavo, jog „blogio ašies“ valstybės ir teroristai gali atakuoti Jungtinių Valstijų infrastruktūrą, pasinaudodamos internetu. Tačiau kaip rodo praktika, geriausia gynyba yra puolimas, taigi iš tikrųjų pirmieji kibernetinį karą pradėjo būtent amerikiečiai.

Sunku išvengti paralelių su pirmosios atominės bombos išradimu ir panaudojimu prieš Japoniją. Pirma, amerikiečių vyriausybė ir mokslinininkai ėmėsi kurti naują ginklą, bijodami, jog pirmi to nepadarytų priešai. Antra, šio ginklo panaudojimo pasekmės (materialinė žala, įtaka tarptautiniam saugumui, galimos ginklavimosi varžybos) lygiai taip pat menkai išstudijuoti. Trečia, mokslininkai ir inžinieriai perspėja politikus ir kariuomenės elitą apie pavojų ir ragina tarptautinę bendruomenę sukurti naujo ginklo naudojimo bendras taisykles. Ketvirta, nežiūrint į specialistų perspėjimus, JAV Vyriausybė ir toliau plėtoja naują ginkluotės klasę, naudodama jį be perspėjimo ir viešų diskusijų apie pasekmes pasauliui ir saugumui.

Galbūt, šiandien mes vėl išgyvename pokarinio lūžio taško momentą, apie kurį Albertas Einšteinas kalbėjo: „Pasikeitė viskas, išskyrus mūsų mąstymo būdą, todėl mes judame prie precedento neturinčios katastrofos“.

II Pasaulinio karo metu sąjungininkai bijojo, jog Vokietija pirmoji gaus atominę bombą – su visomis katastrofiškomis pasekmėmis visai civilizacijai. Todėl JAV slapta mobilizavo savo mokslininkus ir inžinierius bei pirmoji atomo jėgą įdėjo į bombą. Po karo paaiškėjo, jog Vokietija net nebuvo priartėjusi prie savo tikslo. Baimės buvo perdėtos. Galima buvo nusiraminti ir atidėti baisaus ginklo kūrimą ateičiai, tačiau JAV politikai nusprendė greičiau užbaigti karą su Japonija, o kartu ir pagąsdinti savo būsimus varžovus.

Dar iki pirmo bandymo Čikagos universiteto (JAV) darbuotojai pareiškė, jog juos kankina sąžinė, kadangi atominė bomba galėjo būti panaudota prieš taikius gyventojus. Nobelio premijos laureatas Jamesas Franckas ir jo kolegos baiminosi, jog gali kilti branduolinio ginklavimosi varžybos su Sovietų Sąjunga. 1945 m. balandžio mėnesį priimtame memorandume jie tuometiniam JAV Prezidentui H. Trumenui rašė, jog vienintelis būdas išvengti katastrofos – tai atominės energijos tarptautinė kontrolė.

Kaip tik tuo metu vyko būsimosios Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) formavimo procesas. Mokslininkų teigimu, ji galėjo imtis atominių technologijų ir medžiagų saugojimo. Deja, niekas jų tuomet neišgirdo. Japonijos miestų subombardavimas atomo pagalba buvo beprecedentis, tačiau tai ne tik neišgąsdino kitų valstybių, tačiau ir sukėlė branduolinio ginklavimosi varžybas: JAV priešininke tapusi Sovietų Sąjunga jau po ketverių metų išbandė savo atominę bombą.

Šiandien mokslininkai ir inžinieriai lygiai taip pat įspėja apie kibernetinio karo pavojų. Ir vėl JAV Baltieji rūmai užsikemša ausis, o amerikiečiai tampa pirmąja valstybe (kaip paaiškėjo, su izraeliečių pagalba), sėkmingai panaudojusi kenkėjišką kodą prieš kitą valstybę.

Ir vėl tokiame ankstyvame etape labai sunku atspėti, kokią žalą tai atneš visam pasauliui. Žinoma, Hirošimos ir Nagasakio siaubai nepasikartos, tačiau kompiuteriniai virusai gali, pavyzdžiui, sukelti sumaištį oro transporto valdymo sistemose, elektrinėse, finansų rinkose, tokiu būdu akivaizdu, jog tai ne tiks sukeltų didelių problemų, tačiau ir taptų daugelio žmonių mirties priežastimi.

Tam tikra prasme JAV Baltuosius rūmus galima suprasti, kadangi ši šalis labai jau priklausoma nuo informacinių ir komunikacinių technologijų, t. y. ji labai pažeidžiama, jei prasidėtų kibernetinis karas. Tačiau kartu tai reiškia ir tai, jog nauji ginklų tipai turi būti nedelsiant išdiskutuoti ir apsvarstyti viešai. Viskas per daug svarbu, kad būtų galima pasitikėti grupele politikų ir kariškių, kurie susirinks už uždarų durų specialioje patalpoje ir nuspręs už visą pasaulį.

1945 m. mokslininkai rašė, jog tik tarptautinė atominės energetikos kontrolė gali sustabdyti beribes branduolinio ginklavimosi varžybas. Šiandien informacinių technologijų specialistai ir inžinieriai taip pat kviečia bendradarbiauti tarptautiniu mastu, kurti organizacijas, kurios valdytų kibernetines technologijas ir protokolus.

Kaip bebūtų paradoksalu, pirma visuotinai žinoma kibernetinė ataka buvo įvykdyta tam, kad būtų sustabdytas branduolinis ginklavimasis (nors su tokiais teiginiais Iranas kategoriškai nesutinka). Taigi naujos lenktynės prasideda nuo bandymo užbaigti prieš tai buvusį skyrių…

Komentarai (0)