Požiūris: Lietuva išleis 159 mln. litų, kad internetu aprūpintų ir voveres (4)
Valdininkai sumanė iki 2020 metų šviesolaidiniu ir bevieliu interneto ryšiu apraizgyti visą Lietuvą taip, kad jis vienodai sparčiai veiktų tiek didmiesčio centre, tiek miško viduryje. Iš pirmo žvilgsnio gražus planas net specialistus trikdo savo ambicingumu ir kelia abejonių, ar jam skirti milijonai bus panaudoti efektyviai. Gal tikrai Lietuvoje nebėra labiau finansavimo reikalaujančių problemų, negu internetą Labanoro voverėms teiksiančių bokštų statyba?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Susisiekimo ministerijos parengtame naujos kartos interneto prieigos plėtros iki 2020 metų plane numatyta interneto ryšiu padengti 100 proc. šalies teritorijos. Tam valstybės ir Europos Sąjungos (ES) fondų lėšomis turėtų būti pastatyta 500–600 telekomunikacijų bokštų. To prireikė, nes privatūs elektroninių ryšių operatoriai iki 2020 metų ketina sparčiojo plačiajuosčio interneto aprėptį padidinti tik iki 89 proc. šalies teritorijos“, – praneša agentūra „Elta“.
Likusi, retai apgyvendinta, teritorija nėra tokia patraukli privatiems investuotojams, tad ją pasirūpinti pasiryžo valstybė. Trūkstamų telekomunikacijos bokštų, iš kurių sklindantis signalas turėtų aprėpti visą šalį, statybai gali prireikti apie 60 mln. litų. Dar apie 20 mln. litų kainuotų bokštų eksploatacijai reikalinga įranga, žemė. Šviesolaidžių tiesimas iki bokštų atsieis apie 70 mln. litų ir galiausiai projekto administravimo bei kitos išlaidos sudarys apie 9 mln. litų.
Lėšų, kurių bendra suma galėtų siekti 159 mln. litų, sumanymui įgyvendinti tikimasi gauti iš mūsų valstybės iždo ir Europos regioninės plėtros fondo.
Žinant, kad bendra lėšų, reikalingų aprūpinti visų elektroninių ryšių operatorių klientus 100Mb/s ir didesnės spartos internetu, suma viršija 4 mlrd. litų, tai neatrodo tiek daug. Tačiau vis tiek kyla klausimų, ar ši suma ekonomiškai pagrįsta?
Ar tikrai girios gūdumoje tokia jau būtina interneto sparta, leidžianti tiesiogiai žiūrėti didelės raiškos vaizdo filmą? Ar tikrai vertai į vieno žmogaus aprūpinimą internetu investuoti daugiau, negu tas žmogus uždirbs per visą gyvenimą? Ar ne svarbiau tolimuose užkampiuose užtikrinti tiesiog gerą ryšį, galimybę gauti greitą pagalbą, o likusioje teritorijoje – veiksmingesnę gynybą nuo internetu sklindančių pavojų?
Juk šiaip ar taip matome, kad net Vilniaus centre esančiame Seime sėdintys ir puikią interneto prieigą turintys žmonės juo nesinaudoja nė tiek, kad pastebėtų agresyvią ten sklindančią antilietuvišką propagandą. Tad ar pagerins ta sparta grybautojų ir elnių gyvenimą?
Kitas gana svarbus klausimas, apie kurį planų sudarytojai nepagalvojo arba nepapasakojo: kaip užtikrinti, kad milžiniška investicija nevirstų beprasme šiukšle tiesiog dėl to, kad atsiradus naujoms technologijoms pasikeis tiek interneto tiekimo metodai, tiek techninė bazė, tiek galimybės?
Štai ką į šiuos klausimus atsakė informacinių technologijų specialistas Džiugas Paršonis:
„Neįsigilinus mano pozicija šiuo atžvilgiu yra dvejopa. Viena vertus, beveik neabejoju, kad ekonomiškai šis projektas bus labai nuostolingas. Technologijos plėtojasi milžinišku greičiu ir, jei kas kelerius metus teks visų tų bokštų įrangą atnaujinti, kaina išaugs nesuvokiamai.
Be to, nuolat kinta ir mobiliojo interneto paslaugų lygis. Tikiu, kad iki 2020 m. jis nebebus ribojamas keliais gigabaitais, galėsime naudotis visur ir visada. Tuomet vėlgi tokios valstybinės sistemos poreikis atkris, ir pinigai atrodys išmesti į balą.
Kita vertus, kiekvienas šalies žmogus privalo turėti galimybę naudotis normaliu visos apimties internetu. Be šito niekada neištrauksime tolimų rajonų iš tamsos, jie toliau rinks į valdžią tuos, kurie dalija šratinukus ir žada bet ką. Tik gavę galimybę kurti filmukus „Youtube“, matyti visą pasaulį, galų gale siųstis tuos pačius nelegalius failus, žmonės ras laiko ir pasidomėti valstybės gyvenimu, išbristi iš asocialumo liūno.
Tik ar būtent toks sprendimas yra pats geriausias? Juk kai internetas jau bus visur, verslas pamatys, kad ten yra vartotojų, jis pasiūlys geresnes savo alternatyvas, ir valstybinė sistema taps nereikalinga. Bėda tik ta, kad verslas eina paskui pelną ir neskuba judintis. Tad gal protingiau būtų rasti būdą, kaip, panaudojus dalį tų lėšų, paskatinti verslą suktis greičiau?“
