Pirmas žingsnis importo pakeitimo technologijų sferoje kryptimi jau žengtas. Prezidentas V. Putinas šią savaitę pritarė preferencijas rusiškai programinei įrangai (PĮ) nustatančiam įstatymui, įsigaliosiančiam 2016 sausio 1 dieną. Jis tiesiogiai nenustato draudimų užsieninei programinei įrangai, tačiau įpareigoja valstybinius organus pagrįsti jos pirkimo priežastis. Įstatymas numato ir rusiškos PĮ registro sudarymą. Šiame registre atsidūrusios kompanijos – gamintojos privalės būti juridiškai įformintos ir veikti RF teritorijoje, bei būti valdomos RF piliečių.

Prieš griežtas preferensijas rusiškos PĮ gamintojams pasisako Finansų ministerija ir Federalinė antimonopolinė tarnyba. Tuo tarpu valstybės Dūma pasirengusi sugriežtinti įstatymą, jei vyriausybė iki rudens nesuderins užsieninės PĮ valstybinių pirkimų ribojimo būdų.

Kryptis aiški – idėjai jau daugiau nei pusmetis, vienaip ar kitaip ji bus įgyvendinama. Kokios bus pasekmės?

Vietinis kontekstas. Prarastas dešimtmetis

Iš pradžių svarbu suprasti, kokį kelią nuėjome. Prieš devynis metus, 2016-aisiais, Nepriklausomų IT ekspertų lyga (Лига независимых экспертов в области информационных технологий – ЛИНЭКС) LINEKS, Tarptautinio kompiuterijos klubo konferencijoje rengė verslo scenarijų žaidimą: kelios dešimtys žinomų Rusijos IT kompanijų vadovų ieškojo optimalios savo verslo vystymo strategijos įvairių ateities scenarijų sąlygomis. Ekspertai sukūrė penkis rusiškos IT vystymosi scenarijus ir atitinkamai juos pavadino: „Eldorado“, „Visiems neužteks“, „Košmaras“, „Naujas kursas“ ir „Utopija“.

Verslo žaidimo dalyviai, pagrįstai laikydami save patyrusiais versle realistais, iš svarstymo nutarė išbraukti du ekstremalius scenarijus (optimistiškiausią – „Utopija“ ir pesimistiškiausią – „Košmaras“). Sutelkė dėmesį į labiausiai tikėtiną scenarijaus trajektoriją: nuo „Eldorado“, per „Visiems neužteks“ prie „Naujojo kurso“. O veltui! Realybėje viskas pasirodė kitaip.

Per pastaruosius devynis metus ekonominis ir institucinis režimas Rusijoje taip ir nepakito. Todėl scenarijui „Utopija“ išsipildyti nebuvo lemta. Todėl IT rinkos vystymosi scenarijaus keitimo solo vaidmenį vykdė energijos išteklių kaina. Per devynis metus, ši kaina, staiga pakilusi ir nukritusi, po to vėl pakilusi ir pasilaikiusi, galiausiai nukrito, nuosekliai rusiško IT rinką nuvedė į „Košmarą“.

Jau pernai dalyvavau projekto „Rusiškos informacinių technologijų srities inovatyvaus vystymosi ir globalizacijos scenarijai ekspertizėje, kurią drauge atliko kompanija Ernst & Young ir Rusijos rizikos kapitalo kompanija. Šį kartą negatyvus scenarijus buvo pavadintas „Prarastas dešimtmetis“. Bazinėmis jo charakteristikomis tapo: izoliacianistinė valstybės politika, iracionalus importo pakeitimo strategijos variantas, ribojamas pasaulinių inovacijų rinkos pasiekimas, asmeninio investuotojų aktyvumo sumažėjimas, kadrų traukimasis ir emigracija bei išlaidų mokslui ir švietimui mažinimas.

Kitais, 2015 metais, šis scenarijus rusiškoje IT rinkoje realizavosi visu gražumu.

Ekonominė tvirtovė

Pasikeitė ir pasaulis. Nacionalinių IT pramonių vystymosi aprašymui Gartner analitikai sukūrė specialią scenarijų planavimo metodiką. Joje naudojami du megafaktoriai: „Ekonomikos sveikata“ ir „Informacinė politika“, apibendrinantys daugiau nei 70 ekonominių, socialinių ir politinių rodiklių. Megafaktorių derinys pateikia keturis galimus vystymosi scenarijus: „Ekonominė tvirtovė“, „Natūrali atranka“, „Patogus kalėjimas“ ir „Chaotiška gausa“.

Remdamiesi Gartner metodika, pabandėme paskaičiuoti, kur dabar yra rusiška IT pramonė. Paaiškėjo, kad dabar mums aktualiausias scenarijus – „Ekonominė tvirtovė“. Štai jo pagrindinės charakteristikos.

Ar rusiška PĮ pagerės?

Pagal šiuos scenarijus rinka ir atėjo prie naujo įstatymo. Jo iniciatoriai įvardina dvi tikslų grupes. Pirmiausia, ekonominiai tikslai – paskatinti vietinės IT industrijos vystymąsi. Antra, nacionalinio saugumo tikslai – sumažinti valstybinių IT sistemų veikimo sutrikimų ir slaptų duomenų nutekėjimo riziką.

Visa tai įmanoma, jei bus didinama rusiškos PĮ kiekybė (realizavimo apimtys) ir gerinama kokybė, kuriama nauja, tobulesnė produkcija. Klausimas: ar tam pasitarnaus naujas įstatymas? Atsakymas – nežymiai: ši priemonė praktiškai nepagerins PĮ konkurencingumo, o naudotojai dėl to praloš.

Įstatymdavių pareiškimai, kad „programinės įrangos sferoje turime parengtą pramonę, gebančią konkuruoti netgi su amerikiečių kompanijomis ir lenkiančią BRIKS lygį“, – visiška profanacija. Iš tikrųjų tai visiškai ne taip. iš 81 klasės (pagal IDC klasifikaciją) komercinės PĮ Rusijoje gaminamos mažiau, nei 10% klasių. Naujų konkurentabilių PĮ klasių kūrimas yra ilgas ir brangus. Tam būtinos lėšos šimtus kartų viršija pajamas, kurias Rusijos PĮ kūrėjai gaus pagal naująjį įstatymą.

Skaičiais tai atrodo taip: net jeigu Rusijos kūrėjai dėl naujojo įstatymo užimtų 40 % Rusijos PĮ rinkos (padvigubintų savo dalį), dėl to papildomai gautų papildomus 40 mlrd rublių pajamų. Jei 15 % visų gautų pajamų jie skirtų naujos PĮ kūrimui, tai bus maždaug 0,25 mlrd dolerių. Palyginkite tai su maždaug 70 milijardų, kuriuos analogiškiems tikslams skirs PĮ kūrėjai iš JAV – tai yra, kūrimui jie skirs 280 kartų daugiau. Jokio juntamo Rusijos kūrėjų konkurentabilumo padidėjimo naujasis įstatymas nesukurs.

Be to, iš vi­so (per vi­są rin­kos eg­zis­ta­vi­mą), iki 2014 m., į nau­jos pro­gra­mi­nės įran­gos kū­ri­mą Ru­sijoje in­ves­tuo­ta maž­daug 3 mlrd do­le­rių, o JAV virš trilijono – 350 kar­tų dau­giau.

Rusijoje yra talentingų kūrėjų, bet jų labai mažai. O kadangi naujasis įstatymas nieko, išskyrus protekcionizmą, nesiūlo, rezultatas bus panašus į Rusijoje įvesto dėvėtų automobilių importo reguliavimo – rinka susitrauks keleriopai. Galutiniam vartotojui efektas bus maždaug toks, lyg Rusijoje būtų įvesti ribojantys mokesčiai naujų automobilių įvežimui. Važinėti būtų nepatogiau ir pavojingiau, o kainos smarkiai išaugtų.

Ar bus daugiau saugumo?

Antrasis klausimas – ar gali naujasis įstatymas sumažinti valstybinių IT sistemų veikimo sutrikimų ir juose esančių slaptų duomenų nutekėjimo riziką? Atsakymas – ne, negali. Visose sistemose, dirbančiose su nacionalinio saugumo užduotimis, būtina naudoti specialiai įpareigotų gamintojų, įvykdžiusių specialią tikrinimo programą, kompiuterius, PĮ ir komunikacijų įrangą. Ir jokių kompromisų – na, naudojam čia kelias importines programėles, nes rusiškų analogų nėra, – čia būti negali.

Kalbant apie IT sistemas, nevykdančias nacionalinio saugumo užduočių, tai čia dėl komercinės PĮ galvos sukri neverta. Pirk bet kokią PĮ, svarbu, kad atitiktų tavo reikalavimus už mažiausią kainą. O kas gamintojas, nesvarbu.

Tiesa, lieka pilkoji zona. Pavyzdžiui, IT sistemos įstaigų, nevykdančios nacionalinio saugumo užduočių, bet svarbios sistemos veikimui (pavyzdžiui, Sberbak, „Gazprom“ ar Rusijos geležinkeliai). Čia yra du variantai.

Variantas labai kvailiems arba labai turtingiems – priskirkite visas šias įstaigas prie sprendžiančių nacionalinio saugumo klausimus su visais iš to išplaukiančiais reikalavimais IT sistemoms ir tai atsieis labai brangiai.

Variantas visiems likusiems – tiesiog palaikykite gerus santykius su visomis šalimis, kurių IT-įrangą ir PĮ naudojate.

Trečio varianto nėra. Tačiau bet kuriuo atveju naujas įstatymas apie preferencijų sukūrimą Rusijos PĮ kūrėjams su tuo neturi nieko bendra. Ir naudos iš jo nebus jokios.

Kas toliau?

Štai kas vyks toliau. Įvykių seka gali būti bet kokia, kadangi čia nėra įvykių logikos, o tik išvardinami charakteringiausi „košmaro ekonominėje tvirtovėje“ pasireiškimai.

1. Programine įranga reikalai neapsiribos. Eilėje laukia kompiuterinė ir tinklo įranga. Tokios kampanijos, kaip „Išmesk šiukšlynan IBM, Oracle ir EMC“ (kiniškame originaliame variante – „Get rid of IOE“) ne už kalnų.
2. Dėl panašių įstatymų ir metimo šiukšlynan priešiškos techninės ir programinės įrangos kampanijų, tarptautinių IT kompanijų finansiniai rodikliai ims smukti (kaip jau vyksta Kinjoje), dėl ko ir toliau mažės darbuotojų jų padaliniuose Rusijoje.
3. Dėl „ekonominis nacionalizmas“ („pirkite prekę tik rusišką“) kai kurie tarptautiniai prekiniai ženklai, turintys Rusijoje svarbų jiems verslą (tokių nedaug, bet yra), lokalizuos savo dukterines bendroves Rusijoje.
4. Nepermaldaujama „ekonominių tvirtovių realybė“ galiausiai suformuos Rusijoje keletą nacionalinių IT kompanijų čempionų. Pasiglemžusios daugiau nei pusę Rusijos IT rinkos, jos stengsis tapti rusiškais „nacionaliniais čempionais“ užsienio rinkose. Tai pavyks toli gražu ne visoms.
5. Interneto paslaugos taps pagrindine konkurencijos sritimi. Jų verslo pelnas bus nelabai suprantamas dėl uždaros ekonomikos. Tačiau skaitmeninė prekyba stengsis plėstis, nes tai vienintelė globalaus išsiplėtimo už „tvirtovės“ ribų galimybė.
6. Didžiausia paklausa bus IT paslaugų tiekėjų teikiamų infrastruktūrinių paslaugų, susijusių su duomenų apdorojimo centrais, tinklais, platformomis ir saugumu.
7. Kai kurie „nacionaliniai čempionai susijungs su „įgaliotomis privačiomis valstybinėmis struktūromis“, ir sukurs tokias korporacijas, panašias į Lockheed Martin, SAIC, Northrop Grumman, BAE Systems ir pan. Jos galės naudotis nacionalinių suverenių fondų finansavimu.
8. Ilgainiui būdingu rusiško IT verslo bruožu taps: labai lėtas (jei išvis koks nors) augimas, ribota konkurencija, mažas pelningumas, aukštos kainos, žemas darbo ir kapitalo našumas.

Ar galima išvengti neigiamų rezultatų? Hipotetiškai – taip. Tačiau valstybei tektų atlikti kelis strateginius žingsnius, priešingus siūlomiems protekcionistiniame įstatyme: maksimaliai sumažinti IT srities reguliavimą, investuoti į kadrų perkvalifikavimą, sukurti mokesčių lengvatas ir preferencijas IT kompanijoms, kuriančioms geriausius produktus ir paslaugas (debesų kompiuterija, mobiliosios technologijos, didžiųjų duomenų analizė ir socialinės sistemos).

Сергей Карелов
slon.ru

Komentarai (2)