Veikiausiai esate sulaukę laiško, žinutės ar skambučio iš įmonių, kurios akivaizdžiai gavo jūsų kontaktus iš kitos bendrovės klientų sąrašo. Tačiau kas būtų, jeigu ligoninė atsisakytų daryti jums operaciją, nes, jums patiems nežinant, gautų slaptą pranešimą, jog esate nemokus?

Kas būtų jei koledžas nepriimtų jūsų ar jūsų vaiko studijuoti, nes įtartų, kad veikiausiai neišgalėsite apmokėti studijų visus ketverius metus? Kas būtų, jei negautumėte darbo, pats nežinodamas, jog taip buvo nuspręsta dėl pranešimų, jog galite vartoti narkotikus?

Būtent tokius argumentus dėsto duomenų brokerių – bendrovių, kurios iš viešų ir privačių šaltinių renka asmeninę informaciją apie žmones ir perduoda ją plačiam pirkėjų spektrui – kritikai. Nemaža dalis tokio tarpininkavimo paslaugų yra naudojama tapatybės patikrinimui ir apgaulių prevencijai. Didžioji dalis išnaudojama tradicinei rinkodarai, rašo europe.newsweek.com.

Tačiau duomenų brokeriai dirba vis labiau augančiam klientų ratui, kuris trokšta žinoti žmogaus etninę kilmę, pirkimo įpročius, seksualinę orientaciją ir tokias specifines ligas kaip ŽIV, diabetas, depresija ar priklausomybė nuo svaigiųjų medžiagų. Būtent tokia informacija gali būti aptikta duomenų tarpininkų bazėse ar išvesta iš kitų duomenų. Tačiau pačiam žmogui praktiškai neįmanoma surasti visą apie jį turimą informaciją ar ją pakoreguoti. Maža to, kaip neįtikėtinai tai beskambėtų, visas šis verslas yra visiškai legalus.

„Daug informacijos ir sudaromų sutarčių pagal savo prigimtį yra privačios, – sakė San Diege įsikūrusios organizacijos „Privacy Rights Clearinghouse“, kuri gina vartotojų teises renkant jų asmeninius duomenis, direktorius Paulas Stephensas. – Sunku pasakyti, kas ką pardavinėja ir kam“. Iš tikrųjų nežinoma, kiek Jungtinėse Valstijose dirba duomenų brokerių, nes jie stengiasi savęs neviešinti. Anot patikimų skaičiavimų, jų galėtų būti nuo 2500 iki 4000. Šios srities milžinės – „Acxiom“ ir „Experian“. Tačiau be jų egzistuoja virtinė mažesnių bendrovių, apie kurias vargu ar yra kas nors girdėjęs: „Exact Data“, „Paramount Lists“, „Datalogix“, „Statlistics“ ir kt.

Tik viena Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė – „Acxiom“ – sutiko, kad jos atstovai duotų interviu „Newsweek“, nors du mėnesius to buvo prašoma dešimčių įmonių.

Kaip duomenų brokeriai renka informaciją? Kaip ir galima numanyti, naršymas internete yra itin dėkingas šaltinis. Svetainės, kuriose lankotės, temos ar produktai, kuriais domitės, jūsų pirkiniai ir net tai, ką rašote forumuose, gali virsti informacija brokerių duomenų bazėse. Tačiau egzistuoja ir ne internetiniai šaltiniai. Teismų įrašai, žinoma, yra vieši. Tačiau parduotuvės pastebėjo, kad gali gauti papildomų pajamų, pardavinėdamos savo pardavimų informaciją brokerių bendrovėms.

Blogiausia, kas gali nutikti tokiais atvejais, yra šlamštas, kurį gausite į savo elektroninio pašto dėžutę. Tačiau gali nutikti ir klastingesnių dalykų, kai brokeriai be vardų ir pavardžių parduoda dar ir kitą informaciją, kurią brokerių klientai paprastai gali atsisiųsti iš interneto serverių. Prieš kelis metus viena bendrovė, pavadinimu „InfoUSA“, pardavė 19 tūkst. patikrintų, vyresnio amžiaus lažybų lošėjų sąrašą grupei patyrusių apsišaukėlių. Pastarieji pavogė daugiau kaip 100 mln. dolerių, skambinėdami žmonėms iš šio sąrašo ir apsimesdami vyriausybės ar draudimo bendrovių atstovais, kuriems neva reikalinga jų banko sąskaitų informacija, kad būtų išrašyti receptiniai vaistai.

Tai vis labiau didėjanti duomenų tarpininkų keliama grėsmė. Nors daugelis brokerių tikina, jog suteikia tik viešai prieinamą informaciją, kuri leidžia patikrinti asmens tapatybę ar užkirsti kelią apgaulėms, pastaruoju metu vis greičiau auga vadinamų „vartotojo balų“ rinka. Vartotojo balas yra kompiuterio sugeneruotas skaičius, kuris numato jūsų tikimybę susirgti ar apmokėti skolą. Vartotojo balai yra panašūs į „Fico“ kreditingumo balus, tačiau nėra taip griežtai reguliuojami.

Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje kreditingumo agentūros pradėjo kurti potencialių skolintojų reitingus, kurie buvo sudaromi pagal tokius veiksnius kaip rasė. Vėliau federalinės institucijos tai uždraudė. Šiandien vartotojo balai nėra reguliuojami pagal skaidrumą, tikslumą ar sąžiningumą. Šiuolaikiniai kompiuteriai gali padėti sudaryti šiuos balus pagal tūkstančius veiksnių. Galite nustebti sužinoję, nuo ko priklauso jūsų sveikatos reitingas: nuo perkamų prekių kiekio, nuo pirkimo internetu mastų ar etninės kilmės, kurią kompiuterinės programos gali nuspėti pagal kitą apie jus prieinamą informaciją.

„Mes gyvename pasaulyje, kuriame verslas ir svarbios gyvenimo aplinkybės priklauso nuo amalgamuotų duomenų, – teigia San Diege įsikūrusios organizacijos „ World Privacy Forum“ direktorė Pam Dixon. – Dauguma koledžų ir universitetų naudoja tam tikrą prognozavimo analitiką, padedančią numatyti, ar studentas sugebės susimokėti už visus keturis studijų metus. Tam yra balai. Bendrovės taiko asmenims bendruosius kreditingumo balus (ne „Fico“ balus). Nuo jų priklauso, kokį darbą gausite, kiek mokėsite už sveikatos draudimą ir, galbūt, į kokias mokslo įstaigas būsite priimtas“.

„World Privacy Forum“ yra parengusi išsamią ataskaitą apie vartotojų vertinimą balais. P. Dixon perteikia sutrumpintą šios ataskaitos esmę: „Vienas stambus nacionalinis sveikatos planas pasitelkia kiekybinės analizės specialistus, kad išsiaiškintų, kiek apmokestinti žmones. Jei moteris daug perka internetu, jos sveikatos rizika bus kur kas aukštesnė. Jei pora nusipirko batus žygiams, tai bus laikoma geru veiksniu. Abejoju, ar žmogus, perkantis internetu šaliką, mąsto: „Tai turės įtakos mano sveikatos apsaugai“. Gali būti, kad žmonės permoka už sveikatos apsaugą, bet mes to nesužinosime. „ Acxiom“ ir „Experian“ pardavinėja sąrašus su sergančiais žmonėmis. Jie tvirtina, kad tai tėra polinkiai susirgti, tačiau šalia jo įrašyta jūsų pavardė“.

Nesunku suprasti, kodėl draudimo bendrovės, koledžas ar įmonė trokšta gauti tokius asmenų balus. Kaip ir „Fico“ reitingai, vartotojo balas gali apsaugoti bendrovę nuo nuostolių. Jis gali užtikrinti, kad draudimo bendrovė nepaprašys per mažos draudimo įmokos iš asmens, kuriam vėliau reikės kompensuoti brangius nuostolius. Tačiau vartotojo balai taip pat gali patekti į slaptus juoduosius sąrašus.

Šiame šešėlyje egzistuoja trys priežastys nerimui. Pirma, vartotojo balas yra slaptas. Jei tie, kas juos pardavinėja, vengia aiškinti detales, tie, kas juos perka, būna beveik visiškai nežinomi. Antra, surinkti duomenys dažnai būna netikslūs. „Nustatėme, kad „Acxiom“ duomenys, kuriuos analizavome, pasižymėjo 50 proc. tikslumu, - sakė P. Dixon. – Ir jie laikomi vienais geriausių“.

Trečia, ir tai kelia didžiausią nerimą, kad vartotojai abiem atvejais nieko negali padaryti. Jie nežino, kokie duomenys yra renkami ar kas juos renka. Jie nežino, kas su jais yra daroma. Jie nežino, kur jie patenka. Jie veikiausiai įsivaizduoja, kad aplinkui siuntinėjami specifiniai sąrašai, o ne apskaičiuoti balai, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję su pirmine informacija. Jeigu jiems kyla kokių nors būgštavimų, nėra jokių galimybių pamatyti ar pakoreguoti šią cirkuliuojančią informaciją apie save.

Tačiau dėl milijonų gardžių informacijos kąsnelių, sklindančių internetu, kyla dar vieno pobūdžio nerimas: kas bus, jei kažkas įsilauš į stambaus duomenų brokerio kompiuterius? Spalio mėnesį „Experian“ kreditingumo padalinyje buvo pasikėsinta į 15 mln. vartotojų informaciją, įskaitant socialinio draudimo numerius. Jeigu tai gali nutikti „Experian“, kas apsaugos duomenis tūkstančiuose mažiau žinomų ir veikiausiai prasčiau saugumu besirūpinančių bendrovių? Galbūt vagystės jau įvyko, tik mes to nežinome?

„Acxiom“ privatumo srities vadovė Jennifer Glasgow neatmeta būgštavimų dėl duomenų derliaus rinkimo. Ji sako, kad ateityje gali būti renkami dar jautresni bei asmeniškesni duomenys. „Turime kamerų įrašus, įvairiausių prietaisų (pavyzdžiui, termostatų ir sveikatos stebėjimo apyrankių) rodmenis. Dėmesio centre atsiduria milžiniškas duomenų kiekis. Jūsų buvimo vietos duomenys gali dar geriau atskleisti, kas jūs esate ir ką veikiate, netgi kokia yra jūsų sveikatos būklė“, – teigė ji. Dar vienu rūpesčiu ji įvardijo „saugomos informacijos surogatus“, kai kompiuteriui pagal jūsų adresą, pirkinius ir kitą informaciją leidžiama nustatyti jūsų rasę, nes įstatymas draudžia išsiaiškinti ją tiesiogiai.

Panašu, kad duomenų kaupimas ir vartotojų vertinimas balais augs didžiuliu tempu. Pabėgti nuo šios realybės yra bergždžias reikalas. Verčiau savo pastangas skirti bandymams apibrėžti, ką galima ir ko negalima kaupti, ką galima ir ko negalima naudoti, ir kaip padaryti, kad duomenų tarpininkai apie mus sukauptos informacijos neslėptų nuo mūsų pačių.

Komentarai (0)