Neseniai duodamas interviu technologijų konferencijoje Kalifornijoje, išradėjas ir verslininkas Elonas Muskas pareiškė, jog mes gyvename kompiuterinėje simuliacijoje. Iš pradžių šis teiginys pasirodė nerealus, tačiau kiek tiesos gali slypėti šio mokslininko mąstyme?

Pagrindinis „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjo argumentas buvo spartus kompiuterinių žaidimų vystymasis. Muskas teigia, kad, jei per pastaruosius 40 metų jie sugebėjo taip greitai spartinti savo evoliuciją, tai per ateinančius keliasdešimt metų, jie pasieks tokį lygį, kai pasidarys labai sunku atskirti realų fizinį pasaulį nuo skaitmeninio. Kitaip tariant, mes įniksime į papildytą realybę (PR), o prie to prisidės ir dirbtinis intelektas. Filosofas Nickas Bostromas priėjo tas pačias išvadas dar 2003 metais.

Jeigu tai numatoma garsių mokslininkų ir filosofų, kodėl negali vykti šiuo metu su mūsų pasauliu. Šia tema fizikai, inžinieriai ir kiti mąstytojai diskutuoja jau nuo pirmųjų kompiuterių susikūrimo.

Dauguma mokslininkų (tarp jų ir Muskas su Bostromu) sutinka dėl vieno – dirbtinio intelekto (DI) plėtra gali tapti pavojinga technologijų sritimi. Tačiau pasak E.Musko, DI pažangos ir plėtros rezultatas bus mūsų civilizacijos pabaigos priežastis.

Faktai ar prasimanymai

O gal tai tik paranoja? Be abejonės, šie nuogąstavimai yra kur kas daugiau nei tik scenarijus iš mokslinių filmų – „Matrica“ ar „2001m: Kosminė odisėja“. Tačiau ar tikrai verta susirūpinti?

Musko ir Bostromo teorijoje lieka neišspręstas resursų klausimas. Tik pagalvokite, kiek galios reikėtų paleisti tokią sudėtingą simuliaciją. Prireiktų suvaldyti ne tik visus pasaulio objektus, bet ir visas jų tarpusavio sąveikas. Tai reikalauja labai daug operacijų. Todėl, pavyzdžiui, kuriant realiai veikiantį miestą, su trilijonais jame egzistuojančių sąveikų, reikėtų ir miesto dydžio kompiuterio.

Net jei ir būtų kažkur tokio galingumo mašina, vis tiek išliktų didelė tikimybė patirti vadinamą „realizmo trūkumą“. Pavyzdžiui, jei žvaigždės danguje būtų netikros, žiūrint per teleskopą iš įvairių rakursų ir priartinimo lygio, turėtume pastebėti, kad kažkas jose ne taip. Tokios ir panašios klaidos šio masto simuliacijoje būtų neišvengiamos.

Galingos kompiuterinės mašinos, kurios geba savarankiškai mokytis, vis dar yra labai toli nuo tobulos dirbtinio intelekto technologijos. Dabartinės sistemos tobulėja specifinėse srityse ir kol kas užgrobti pasaulio toli gražu nėra pasiruošusios.

Pavyzdžiui, dirbtiniai neuroniniai tinklai, kurie kartais vadinami elektroniniais smegenų modeliais, yra naudojami prognozuoti pokyčius akcijų rinkose. Šios sistemos gali mokytis iš esamos duomenų bazės ir atpažinti besiformuojančius modelius iš naujų duomenų srautų. Taip jie prognozuoja ateities įvykius, kas leidžia prekybininkams sušvelninti nuostolius.

Taip pat yra sistemos, kurios taikydamos užprogramuotas taisykles ir faktus, padeda sumažinti darbo krūvį. Jos veikia kaip konsultantai, pavyzdžiui, vartotojui kažkokiu reikalu besikreipiant į įmonę. Žmogus dažnai nesuvokia, kad bendrauja su mašina, nes ji gali atsakyti į klausimus ir suteikti grįžtamąjį ryšį.

Kol kas dirbtinis intelektas nėra panašus į civilizacijos griovėją. Jis daugiausia veikia, kaip pagalbinė priemonė žmonėms priimti sprendimus ir atlikti veiksmus, o ne jį visiškai pakeisti.

Ateities perspektyvos

Tačiau Musko pareiškime apie netolimą ateitį galima rasti ir dalį tiesos.

Vienas dalykas yra technologijų plėtra, kuri bus nutaikyta į vis tampresnių žmonių ir mašinų tarpusavio sąsajų mezgimą. Jau dabar mūsų kasdienis gyvenimas tampa vis labiau priklausomas nuo įvairiausių įrenginių, kurie nuolat tobulėja.

Nuotolinių technologijų ir papildytos realybės tėvas Steve‘as Mannas, skatina derinti abi šias sritis ir teikti naudą visuomenei. Jo teigimu, tai gali ženkliai prisidėti prie inovatyvių medicininių sistemų kūrimo. Pavyzdžiui, panaši technologija, kuri veikia smegenų implantų pagrindu, gali siųsti elektrinius signalus į smegenis ir taip priversti paralyžiuotas galūnes judėti. Tačiau tai vis dėlto yra elektronikos skverbimasis net į mūsų smegenis.

Nors greičiausiai žmonija ir negyvena kompiuterinėje simuliacijoje, tačiau tam tikri Musko išsakyti aspektai suteikia realių užuominų į technologijų pokyčius ateityje.

Be abejonės mes tapsime kur kas labiau susiję su elektronikos pasauliu. Papildyta realybė ir panašios technologijos užims vis didesnę vietą mūsų fiziniame pasaulyje. Dirbtinis intelektas greičiausiai taps dar geresniu mūsų patarėju ir duomenų analitiku, tačiau jis vis vien bus kuriamas mūsų realiame pasaulyje.

Kompiuterijos ir informacinių sistemų profesorius Markas Robertas Andersonas iš „Edge Hill“ universiteto. Šis straipsnis buvo paskelbtas žurnale „The Conversation“.

Komentarai (32)