Oficiali statistika rodo, kad 6-7 iš 10 lietuvių, internetu bandančių įsigyti prekių ar paslaugų iš kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse esančių pardavėjų, patiria nesėkmę. Prekybos internete ekspertai paaiškina, kad užsienio įmonės nenori siųsti prekių į Lietuvą, nes mūsų šalis yra laikoma rizikinga - lietuviai internete iš tiesų yra užsitarnavę nekokį vardą.

Mintyse jau laikiau ne naują, bet vis dar gana tvirtą ir švarią knygą rankose, verčiau puslapį po puslapio, žiūrinėdamas jau senokai amerikiečių vaikų literatūros klasika tapusio pasakojimo originalias iliustracijas, ir tyliai sau džiūgavau. Kol prieš akis kompiuterio ekrane iššoko: „Dieser Artikel kann leider nicht an den von Ihnen gewünschten Ort versandt werden.“ (iš vokiečių kalbos: „Deja, ši prekė negali būti nusiųsta į Jūsų pageidaujamą vietą.“) Šią žinią man pranešė prekybos internetu milžinės Amazon.com vokiškojo padalinio vienas iš prekeivių, iš kurio kaip tik ir mėginau tą man parūpusią knygą įsigyti.

Žinoma, nemaloniai nustebau, bet netrukus sužinojau, kad statistiškai taip pat nemaloniai nustebę liktų 6 iš 10 prekių ar paslaugų iš kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse esančių pardavėjų nusipirkti pamėginę Lietuvos gyventojai. Bent tokią išvadą galima padaryti peržvelgus spalio 22 dienos Europos Komisijos (EK) komunikatą, kuriame pateikiamas grafikas, rodantis, jog daugiau nei 65 proc. Lietuvos pirkėjų bandymų pirkti kitų ES šalių internetinėse parduotuvėse būna nesėkmingi.

Tai, kad ES vidurkis šioje kategorijoje taip pat neįspūdingas – nesėkme baigtųsi net 60 proc. europiečių bandymų pirkti iš kitos ES šalies internetinės parduotuvės – nelabai teguodžia.

Prarastos galimybės

Be abejo, galima sakyti, kad knygos užsienio kalbomis – ypač šiais laikais – yra anaiptol ne pirmo būtino prekė ir kad nuostolis čia nedidelis. Tačiau internete prekiaujama ne vien knygomis, bet ir paklausesnėmis prekėmis – nuo nakvynių viešbučiuose iki drabužių ir elektronikos – o siūlomos kainos neretai būna kur kas geresnės nei šalimais esančioje parduotuvėje. Tame pačiame EK komunikate pateikiamais duomenimis, prekės ar paslaugos paiešką internetu atliekant iš Lietuvos, daugiau nei šešiais atvejais iš dešimties geriausias kitos ES šalies internetinio prekybininko pasiūlymas būna geresnis nei bet kurio iš Lietuvoje veikiančiųjų, o keturiais atvejais iš dešimties skirtumas tarp palankiausios užsienio ir geriausios Lietuvos pardavėjo kainos sudaro bent 10 proc. Taigi prarandame galimybę pirkti pigiau.

Prarandame ir kitą – Lietuvos internetinėse parduotuvėse neparduodamų prekių įsigijimo – galimybę. Anot to paties EK komunikato, atliekant bandomąją maždaug šimto prekių ir paslaugų paiešką iš Lietuvos, nustatyta, kad daugiau nei 70 proc. atvejų ieškomą prekę ar paslaugą siūlo tik užsienio pardavėjai. Panaši situacija ir kitose mažose rinkose: Kipre, Maltoje, Liuksemburge, Latvijoje, Airijoje, Belgijoje, Estijoje.

Taigi galėtų būti geriau. Ypač Lietuvoje, kurios piliečiai neretai skundžiasi, regis, niekuo, išskyrus vietos prekybininkų apetitus, nepagrįstomis aukštomis kainomis ir neretai ganėtinai menkomis pasirinkimo galimybėmis. Galėtų būti, bet nėra. Europos Komisijai šių metų kovą pateiktoje elektroninės prekybos Bendrijoje būklės ataskaitoje ES internetinės prekybos įmonių vadovai tarp didžiausių e.komercijai ES viduje trukdančių kliūčių nurodė: galimus nuostolius dėl apgavystės ar nemokėjimo už suteiktas paslaugas ar prekes rizikos (63 proc.); papildomas išlaidas atitikimui skirtingų šalių finansų įstatymams užtikrinti (62 proc.); galbūt dideles sąnaudas ginčams su kitų šalių klientais spręsti (59 proc.); didesnes tarptautinio nei vietinio pristatymo kainas (57 proc.). Visa tai yra bendrą padėtį Bendrijoje apibūdinantys faktai. O kokia padėtis Lietuvoje? Ir kodėl aš vis dėlto negalėjau užsisakyti savo knygos? Šiuos klausimus pateikiau Vilniuje įsikūrusios lietuviškomis knygomis, kompaktinėmis plokštelėmis bei DVD filmais internete prekiaujančios bendrovės vienam iš savininkų ir vadovų Vygantui Milašiūnui ir vienos Kaune veikiančios e.komercijos konsultacijų bei projektų palaikymo įmonės direktoriui Tomui Paplauskui.

Lietuva rizikinga

Kalbėdami apie galimas užsienio įmonių nenoro siųsti prekes į Lietuvą priežastis, ir V.Milašiūnas, ir T.Paplauskas atkreipė dėmesį į tai, jog užsienyje Lietuva dažnai yra laikoma rizikinga šalimi. Anot T.Paplausko, lietuviai internete iš tiesų yra užsitarnavę nekokį vardą. „Lietuva ir anksčiau, ir dabar labai pasižymi nusikalstamumu internete“, – teigė prekybos internetu ekspertas.

Dėl įtaraus požiūrio į lietuvius jam pritarė ir V.Milašiūnas, „Atgimimui“ pasakojęs: „Mes bankinius mokėjimus banko kortelėmis priimame per tarptautinę WorldPay mokėjimų sistemą, kuri priklauso „Royal Bank of Scotland“ (RBS) bankui. Ši sistema labai paprastai indikuoja visas Lietuvoje išduotas korteles kaip padidintos rizikos korteles. Aš nežinau, kokios priežastys jiems leido daryti tuos sprendimus, bet aš automatiškai matau, kad, jeigu žmogaus kortelė yra išduota Lietuvoje ir mokėjimas vyksta per mūsų tinklalapį, automatiškai uždedamas pranešimas, įspėjantis, kad tai yra pavojingas atvejis, kad gali būti mėginama sukčiauti.“

Verslininkas teigė nežinantis, kodėl Lietuvoje išduotos kortelės užsienio bendrovių vertinamos kaip rizikingos. „Matyt, jie turėjo daug tokių atvejų, kai tomis kortelėmis buvo pasinaudota nelegaliems pirkimams. Arba tokių atvejų – dabar jų pasitaiko mažiau, bet anksčiau esame ir mes susidūrę – kai lietuviai tiesiog pavagia duomenis ir siunčiasi prekes į Lietuvą“, – spėjo V.Milašiūnas.

Anot verslininko, operacijoms, per kurias naudojami kur nors Europoje ar Amerikoje išduotos kortelės duomenys, o prekės keliauja į Lietuvą, automatiškai uždedamas padidintos rizikos požymis. „Ir jei atvejai, kai paaiškėja, kad kortelės savininkas visiškai nesusijęs su pirkimu ir pinigus tenka grąžinti bankui, kartojaisi, mokėjimų operatoriai, matyt, ir skaičiuoja, kad Lietuva yra padidintos rizikos šalis ir visa, kas vykdoma iš Lietuvos – padidinta rizika“, – samprotavo V.Milašiūnas.

EK komunikate minimus skaičius V.Milašiūnas taip pat buvo linkęs sieti su padidinta operacijų Lietuvoje rizika. „Čia gali būti tas atvejis, kai atsiskaitoma banko kortele ir iš mokėjimus apdorojančios sistemos ateina pranešimas apie padidintą riziką ir pardavėjas nusprendžia, kad to pardavimo geriau nevykdyti“, – teigė prekybininkas. Jo teigimu, mokėjimus banko kortelėmis aptarnaujančių sistemų Europoje nėra daug, todėl esą nesvarbu, ar parduotuvė yra Ispanijoje, Anglijoje, ar Šveicarijoje – visų jų mokėjimus banko kortelėmis dažnai aptarnauja ta pati sistema, kuri pirkėjus iš Lietuvos traktuoja kaip padidintą riziką. „Tiktai galbūt kai kurie pardavėjai į tai žiūri pro pirštus, o kiti ima ir neparduoda“, – spėjo V.Milašiūnas.

Paklaustas, ar, jo nuomone, toks Lietuvos vertinimas yra pagrįstas, V.Milašiūnas nebuvo kategoriškas. „Čia ne man vertinti, bet dūmų be ugnies nebūna: iš kažkur tas vertinimas atsirado, jis turi kažkokį pagrindą. Ar jis yra pateisinamas, man sunku spręsti: gal dabar situacija yra kitokia visiškai, bet yra inertiškumas: gal taip buvo įvertinta prieš kelerius metus ir vertinimas paliktas galioti iki dabar“, – samprotavo verslininkas.

Kita medalio pusė

Internetinės prekybos su Lietuva riziką pripažinęs T.Paplauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos kaip rizikingos šalies vertinimas neigiamai atsiliepia ne tik Lietuvos pirkėjams, bet ir peržengiant sienas internetu prekiauti siekiančioms šalies įmonėms.

„Viena yra siųstis, bet jei jūs norite elektronine prekyba verstis, susidursite su dar didesnėmis problemomis: dėl mokėjimų priėmimo ir panašiai. Bet kuri prekiauti su užsieniu internetu norinti Lietuvos firma turi vienokių ar kitokių problemų“, – tvirtino e.komercijos ekspertas. Kaip pavyzdį jis paminėjo naudojantis PayPal mokėjimų sistema lietuvių bendrovėms kylančius sunkumus.

„Tarkime, norite priimti tarptautinius mokėjimus už savo prekes naudodamiesi viena žinomiausių pasaulyje PayPal sistema. Jei lietuvių kompanija šioje sistemoje atsidaro sąskaitą, ji gali priimti pinigus iš užsieniečių, tačiau su tam tikrais apribojimais, pavyzdžiui, tas užsienietis taip pat privalo turėti PayPal sąskaitą. O, pavyzdžiui, PayPal sąskaitą kitose šalyse turinčios firmos neverčia pirkėjo privalomai turėti sąskaitos šioje sistemoje – šie už pirkinius gali susimokėti tiesiog įvedę banko kortelės duomenis“, – aiškino T.Paplauskas.

Per maži

Užsiminė internetinės prekybos ekspertas ir apie tai, kad kliūtimi Lietuvai prekiauti su pasauliu gali būti ir nedidelė rinka. „Lietuvos rinka labai maža. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių didelės kompanijos, didelių šalių internetinės parduotuvės, turinčios be galo daug lankytojų, pirkėjų, į mus kreipia nedaug dėmesio. Jiems tokios mažytės šalys neretai yra nežinomos, nepažįstamos ir jie tiesiog su jomis neprekiauja“, – savo nuomonę dėstė T.Paplauskas.

Jo manymu, kadangi Lietuvos rinka yra tokia maža, užsienio prekybininkams yra patogiau apskritai uždrausti siųsti į tokią šalį. „Net didelės ES šalių internetinės parduotuvės nesudaro galimybės siųsti į Lietuvą tiesiogiai. Nes mato, kad tai – maža rinka, kurioje gali būti didelis nusikalstamumas, nors iš tikrųjų tai galbūt stereotipas“, – tvirtino ekspertas.

Jam pritarti buvo linkęs ir V.Milašiūnas: „Pardavėjas, matydamas, kad į Lietuvą parduoda tik 0,1 proc. savo apyvartos, galvoja: „Kam man tas papildomas galvos skausmas, gal geriau nereikia ten parduoti“.“

Greitų sprendimų nebus

Kalbėdami apie galimus prekybos internetu kliūčių šalinimo būdus, „Atgimimo“ pašnekovai greitų receptų nesiūlė. Antai V.Milašiūno manymu, ES reikėtų kelti klausimą, kad šalys narės nebūtų traktuojamos nelygiavertiškai. Tuo esą turėtų būti suinteresuoti ir vartotojai ir pardavėjai. „Man neaišku, kodėl visos Lietuvoje išduotos kortelės laikomos rizikingomis, juk turime tarptautinių bankų. Kodėl SEB banko Lietuvoje išduota kortelė yra rizikingesnė, nei išduota Švedijoje? Matyt, daroma prielaida, kad lietuvis kortelės turėtojas yra labiau linkęs apgaudinėti nei švedas“, – svarstė verslininkas.

Tuo tarpu T.Paplauskas siūlė ieškoti kompleksinių sprendimų. „Prisiminkite, kiek Lietuva yra žinoma, kokia yra jos strategija, koks šalies pozicionavimas. Jei net kaimynai – tokiais laikau ir skandinavus – neretai nežino, kur ta Lietuva iš viso yra. Saugumas, žinomumas ir dydis“, – veiksmų kryptis žymėjo ekspertas.

Taigi greitų sprendimų bent kol kas, regis, tikėtis neverta.

O knygą aš vis dėlto nusipirkau. Tik, deja, ne Europoje, o Amerikoje.

„Atgimime“ taip pat skaitykite:

Vergai ir vergvaldžiai „Norfoje“

Kitaip negu teigia verslo asociacijos, Lietuvoje darbuotoją atleisti nesunku. Tai liudija ne tik Darbo biržos statistikoje skelbiami masiniai atleidimai. Lietuviško kapitalo valdoma prekybos gigantė „Norfa” tvarkosi be didesnių sunkumų. Džina Donauskaitė.

„Tabore nemačiau nė vienos knygos“

Filmo apie Kirtimų taboro romus „Vilniaus Getas 2009” autorius Audrius Lelkaitis pasakoja, ką suprato bendraudamas su žmonėmis už visuomenės ribų. Stanislovo Kairio pokalbis.

Šį sezoną madinga galvoti

Stilingai atrodyti norintys lietuviai bent jau iki sunkmečio avalynės ir drabužių mažmenininkams žėrė nemažus antpelnius. Tačiau stilingumas nepriklauso vien nuo to, kokio storio ir kiek atsegta piniginė. Ignas Krasauskas.

Linčiuotojų kartą augina žiniasklaida

Berniukams skirtame žurnale atsirado herojus Drąsius, ginantis vaikus nuo pedofilų. Ar etikos ekspertai turėtų ir galėtų „Flintą”, jo herojų ir herojų sugalvojusius redaktorius pasmerkti, aiškinasi Indrė Makaraitytė.

Kai tyla nėra gera byla

Vienas Gvantanamas uždaromas, tačiau kiti vis dar veikia. Apie tylą ir neveiksnumą Renata Skardžiūtė.

Komentarai (9)