Jei kas nors nuolat yra virš vidurkio, turbūt laikas nustatyti iš naujo, kas yra normalu. Nauja Žemės klimato norma – sistemingai augančios temperatūros.

Jeigu esate jaunesni, nei 30-ies, jums neteko patirti nė vieno mėnesio, kad vidutinė Žemės paviršiaus temperatūra būtų mažesnė už vidutinę.

Kiekvieną mėnesį, JAV nacionalinis klimato duomenų centras apskaičiuoja vidutinę Žemės paviršiaus temperatūrą. Kitas vidurkis yra skaičiuojamas kiekvieniems XX amžiaus (1901-2000) metų mėnesiams. Taip kiekvienam mėnesiui gaunamas visą šimtmetį atstovaujantis skaičius. Atėmus viso dvidešimtojo amžiaus mėnesių vidurkį – kuris vasariui yra 12,1°C – iš vidutinės mėnesio temperatūros, gaunama anomalija: tai yra, skirtumas nuo vidurkio.

Paskutinis mėnuo, kurio temperatūra buvo lygi vidurkiui ar žemesnė, buvo 1985 vasaris. Ronaldas Reaganas pradėjo antrąjį prezidentavimą, [SSRS prasidėjo perestroika – red. past.], o tope pirmą vietą užėmė Foreigner su singlu „I want to know what love is.”

Šie temperatūrų stebėjimai aiškiai rodo, kad nauja norma bus sistemiškai augančios temperatūros, o ne pastarojo šimtmečio stabilumas. Tradicinis klimato apibrėžimas yra 30-ies metų orų vidurkis. Tai, kad pasirodžius oficialiems 2015 vasario duomenims bus praėję 30 metų nuo tada, kai mėnesio vidutinė temperatūra buvo žemesnė už vidurkį, yra svarbus ženklas, kad klimatas pakito.

Kaip Žemė šyla

Kaip matoma aukščiau esančiame grafike, vandenyno temperatūra nevarijuoja tiek, kiek sausumos. Šis faktas intuityviai suvokiamas daugelio žmonių, nes jie supranta, kad pajūrio regionuose nebūna tokių ryškių ekstremumų, kaip žemyno gilumoje. Kadangi vandenynai dengia didžiąją dalį Žemės paviršiaus, apibendrintas sausumos ir okeano grafikas labai primena vien vandenyno grafiką. Žiūrint vien į vandenyno grafikus, norint rasti mėnesį, kai temperatūra buvo žemesnė už vidurkį, tektų persikelti į 1976-ųjų vasarį. (Tada prezidentavo Geraldas Fordas. [SSRS jau 12 metų valdė L. I. Brežnevas, dar buvo likę 6. – red. past.])

Kitimus sausumoje galima laikyti pasaulinio grafiko pakilimų ir nusileidimų sukėlėją. Po 1976-ųjų yra 4 metai, kai sausumos temperatūra buvo žemesnė už vidutinę; paskutinį kartą sausumos temperatūra buvo pakankamai žema, kad pasaulinė temperatūra būtų lygi vidutinei ar žemesnė, buvo 1985-ųjų vasarį. Flirtas su žemesne už vidutinę temperatūra buvo nežymus – iš esmės vertas paminėjimo tik dėl įrašų tikslumo išlaikymo. Žiūrint į bet kurį iš šių grafikų, akivaizdu, kad ankstesni laikai buvo vėsesni, o vėlesni – šiltesni. Nė viena fluktuacija virš sausumos nuo 1976 m. nepateikia duomenų, prieštaraujančių stebėjimui, kad Žemė šyla.

Vieni iš įtikimiausių duomenų, kad, rodančių, kad Žemė šyla, yra okeanuose saugomos šilumos ir ledo tirpsmo matavimai. Tačiau dažnai susitelkiame į paviršiaus oro temperatūrą. Viena priežastis yra tai, kad paviršiaus oro temperatūrą mes jaučiame; taigi, nujaučiame aukštos ir žemos paviršiaus temperatūros svarbą. Kita priežastis istorinė; dažnai laikėme klimatą orų vidurkiu. Orų temperatūra matuojama jau seniai; tai tikslus ir svarbus stebėjimas.

Nepaisant kintamumo, stabilus signalas

Vieno mėnesio, šiuo atveju, vasario, pasirinkimas, tikriausiai pernelyg pabrėžia tą laiką 1985 m., kai buvo mėnuo, vėsesnis už vidutinį. Galime paimti vienų metų visų mėnesių, nuo sausio iki gruodžio, vidurkį, tada pakilimai ir nusileidimai sumenksta. Tokiu atveju, paskutinieji žemesnės temperatūros už šimtmečio vidurkį (13,9°C) metai buvo 1976-ieji – tai yra, prieš 38 metus, kai Nadia Comaneci pelnė septynis dešimtukus Monrealio olimpinėse žaidynėse.

Nesu fanas mėnesių ar net metų vidurkio sekimo ir ginčijimosi dėl galimų įrašų statistinių smulkmenų. Gyvename laiku, kai Žemė išties šyla. Ir žinome, kodėl: labiausiai dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, anglies dvideginio, gausėjimo atmosferoje. Esamomis sąlygomis turėtume tikėtis planetos šilimo. Daug svarbesnė naujiena būtų metai ar net mėnuo, kai temperatūra žemesnė už vidurkį.

Stebima paviršiaus temperatūros įvairovė visų pirma kyla iš suprastų orų modelių. Daugelis esame girdėję apie El Niño, kai rytinė Ramiojo vandenyno dalis būna šiltesnė už vidurkį. Ramiojo vandenyno rytinė dalis tokia didelė, kad jai sušilus daugiau, nei vidurkis, tikėtina, kad visa planeta bus šiltesnė, nei vidutiniškai. Stebint vidurius 30 metų, 10 metų ar net vienus metus, tokia įvairovė, – kai kurie metai šiltesni, kai kurie vėsesni, – pasireiškia vis silpniau. Šiltėjimo tendencija yra pakankami didelė, kad užmaskuotų įvairovę. Faktas, kad praėjo 30 metų be nė vieno mėnesio, vėsesnio už XX a. vidurkį, yra užtikrintas ženklas, kad klimatas pasikeitė.

30 metų horizontas

Yra ir kitų priežasčių, kodėl 30 metų atkarpa yra svarbi. Trisdešimt metų yra laiko atkarpa, kurią žmonės planuoja. Tai yra ir asmeniniai pasirinkimai – kur gyventi, kokį darbą rinktis, kaip planuoti pensiją. Yra ir institucinių pasirinkimų – tiltų, fabrikų, elektrinių statymas, miesto nuotekų tvarkymas. Yra išteklių tvarkymo klausimai – vandens tiekimo užtikrinimas žmonėms, ekosistemoms, energijos gamybai ir žemės ūkiui. Yra daug dėl kylančio jūros lygio atsirandančio įtvirtinimų statymo ir migracijos planavimo klausimų. Trisdešimt metų yra pakankamai ilgai, kad būtų įsitikinta klimato kaita, ir pakankamai trumpai, kad galėtume suvokti tiek asmeniškai, tiek ir kolektyviai, kas laukia ateityje.

Galų gale, 30 metų pakanka švietimui. Turime 30 metų, per kuriuos išvysime, kokius iššūkius kintantis klimatas mums meta. Trisdešimt metų, informuojančių apie kitus tris dešimtmečius, kurie bus dar šiltesni. Šis temperatūrų įrašas aiškiai rodo, kad nauja norma bus sistemingai augančios temperatūros, o ne pastarųjų šimto metų pakilimai ir nusileidimai.

Tie, kam dabar mažiau, nei 30 metų, nepatyrė to klimato, kuriame augau aš. Dar po trisdešimties metų dabartiniai naujagimiai taip pat gyvens klimate, kurio fundamentalūs rodikliai skirsis nuo buvusių jiems gimus. Ateities sėkmė priklauso nuo supratimo, kad klimatas, kuriame dabar gyvename, kinta ir toliau kis, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Komentarai (0)