Vokietija ir Rusija bei jų kompanijos „BASF/Wintershall“, „E.ON Ruhrgas“ ir „Gazprom“ yra suinteresuotos „Nord Stream“ dujotiekio tiesimu. Baltijos šalių interesai siejami su „Nord Stream“ alternatyvomis, kurios garantuotų šioms valstybėms pajamas iš tranzito.

Svarbus aspektas yra tai, kad interesai yra tiek politiniai, tiek ekonominiai: Vokietijos interesai yra labiau pragmatiniai ir ekonominiai, o Rusijos – labiau politiniai ir geopolitiniai. Kliūčių sudaryti mėgina „Nord Stream“ dujotiekio aplenkiamos šalys – Baltijos valstybės ir Lenkija. Jos siūlo alternatyvas, kurios padėtų įgyvendinti jų energetinio saugumo tikslus. Patikimumo problema yra svarbus iššūkis Rusijai energetinio saugumo srityje, ypač turint galvoje Ukrainos dujų krizę 2009 metais ir „Gazprom“ monopolį vidaus bei užsienio rinkose. Vokietijos siekia pernelyg atvirai neparodyti savo pragmatinių interesų, siejamų su šiuo dujotiekiu. Kaip tik todėl Vokietija stengiasi pabrėžti, kad šis projektas yra svarbus visai Europai, o Vokietijos pozicija nėra išimtis. Baltijos šalys siekia neatskleisti, kad jos naudoja ir pervertina grėsmės aplinkai argumentą, stengdamosi paslėpti savo ekonominius ir energetinio saugumo interesus.

Dėl skirtingų interpretacijų iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neaišku, kas yra „Nord Stream“: ar tai tiesiog dujotiekis, kuriamas gamtinėms dujoms transportuoti, ar politinės įtakos ginklas. Ir Rusija, ir Vokietija, ir Baltijos šalys „Nord Stream“ politizuoja.

Kalbant apie Rusijos kaip „Nord Stream“ partnerės patikimumą, reikėtų pabrėžti jos tikslą tapti energetikos didžiąja galia ir vaidinti svarbų geopolitinį vaidmenį, pasinaudojant savo, kaip svarbios tiekėjos, pozicija, supriešinant valstybes vienas su kitomis, kad šios imtų varžytis. Be to, „Gazprom“ kompanija tarnauja Rusijos valstybės politinės ir ekonominės galios tikslams. Taigi pagrindinis „Nord Stream“ investuotojas kontroliuoja gamtinių dujų prekybą Rusijos įtakos sferos šalyse. Šiuo atveju tikslas yra pabrėžti Rusijos politinę įtaką, o tą galima padaryti per glaudžią ekonominę integraciją, atgaunant kontrolę šalyse, kurios stengiasi atsiriboti nuo Rusijos (pavyzdžiui, Ukrainoje ir Gruzijoje). Tai įgyvendinama per preferencinių tarifų nebetaikymą, kas yra smūgis šioms ne itin turtingoms šalims. Tarptautinė „Gazprom“ svarba dujų sektoriuje didėja, todėl Rusija naudoja energetiką megzdama santykius su svarbiausiais partneriais ir integruodamasi į tarptautinę areną.

Rusijos kaip energijos tiekėjos patikimumas nukenčia ir dėl nesėkmingų pastangų institucionalizuoti Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykius. Vienas iš žingsnių yra Europos energetikos chartija, kurios esmė – užtikrinti energijos tiekimą iš buvusios Sovietų Sąjungos mainais už investicijas, technologijas ir stabilų tranzitą. Chartijos tikslas – skatinti ilgalaikį bendradarbiavimą energetikos srityje. Tačiau Europos energetikos chartija niekada nepradėjo veikti visa jėga, nes jos neratifikavo Rusija, o „Gazprom“ buvo griežtai prieš ją. Pagrindinis argumentas buvo Vidurio Azijos valstybių konkurencijos, kuri galėtų pakirsti „Gazprom“ monopolisto poziciją ir sumažinti galimybes kontroliuoti vartojimo rinkas, baimė. Be to, energijos resursų kainos sumažėtų. Turint galvoje šią priežastį, tai, kad Rusija atmetė Europos energetikos chartiją, yra visiškai suprantama. 2004 metais ši chartija buvo išbraukta iš Rusijos Valstybės Dūmos darbotvarkės, nes „kirtosi su Rusijos nacionaliniais interesais“ ir „buvo primesta Rusijai iš šalies“. Vis dėlto energetinėje srityje Rusija ėmė rodyti išskirtinį dėmesį Vokietijos kompanijoms.

Kalbant apie Vokietijos požiūrį į „Nord Stream“ dujotiekį teigiama, kad vokiečių pavyzdys yra svarbus Rusijos ir Europos bendradarbiavimui. Energetinis Rusijos ir Vokietijos dialogas rodo, kad bendradarbiavimas šioje srityje yra įmanomas. Tačiau ar jis tikrai atitinka ilgalaikius šalių interesus, dar bus matyti. Energetika yra Rusijos ir Vokietijos santykių dėmesio centre, nes Rusija turi didelius gamtinių dujų išteklius, o Vokietija jų daug suvartoja. Šioje situacijoje svarbu tai, kad Šiaurės jūros dujų rezervai išseks per dešimtmetį, o Vokietijai ir apskritai Europai bus prieinamos dujos iš Kaspijos jūros regiono ir galbūt Irano, Šiaurės Afrikos ir, be abejo, iš Rusijos. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis pasirinko kaip ilgalaikę partnerę energetiniam bendradarbiavimui.

Kalbant apie alternatyvas, galimybė panaudoti Irano dujų išteklius abejotina dėl šalies politinės sistemos. Be to, privilegijuota Vokietijos pozicija „Nord Stream“ atžvilgiu kelia klausimų kitoms valstybėms, o Rusijos politinė sistema neatitinka tokių Europos vertybių ir principų kaip demokratija, rinkos ekonomika ir konkurencingumas, žmogaus teisių apsauga, teisės viršenybė. Vokietija į tai nekreipia dėmesio, o gina su dujotiekiu „Nord Stream“ susijusius pragmatinius savo interesus. Kaip jau minėta kalbant apie Rusijos kaip energijos tiekėjos patikimumą, Europos energetikos chartija būtų reikalinga institucionalizuojant santykius ir žaidimus energetikos srityje. Šis dokumentas būtų svarbus bendrai Europos Sąjungos energetikos politikai, bet jam priešinasi „Gazprom“, kurio monopolis sukoncentruotas Kremliaus rankose, o Rusijos vyriausybė per jį veikia.

„Gazprom“ yra pagrindinis „Nord Stream“ investuotojas, todėl jam paranku, kad šis Rusijos ir Vokietijos dujotiekis sumažins Baltijos valstybių ir Lenkijos, kaip energijos šaltinių tranzito šalių, svarbą. O pastarosios atkreipia dėmesį į Rusijos ir Ukrainos dujų krizes 2006 ir 2009 metais ir pabrėžia, kad Rusija gali naudoti dujų eksportą į Lenkiją ir Baltijos šalis kaip politinio spaudimo įrankį – taip buvo pasielgta su Ukraina. „Nord Stream“ padėtų tai padaryti nesutrukdant eksporto į Vokietiją. Maskva teigia, kad niekada nenaudojo dujų užsienio vyriausybių šantažui, o Varšuva atsako, kad tai tiesa tik turint galvoje Vakarus, nes Gruzijos, Baltarusijos ir Ukrainos patirtis kitokia. Energetinėje srityje europiečių interesai gali labai išsiskirti. Taip yra dėl to, kad energijos skirstytojai klesti, o vartotojai atsiduria sudėtingoje padėtyje. Rusijai neparanku atsižvelgti į Baltijos šalis ir Lenkiją, todėl noras, kad dujotiekiai jas aplenktų, yra suprantamas ir racionalus. Rusija skelbiasi esanti patikima tiekėja ir kaltina, jos manymu, nepatikimas tranzito šalis dėl visų nepatogumų ir įtampos energetikos srityje, pavyzdžiui, santykiuose su ES ir Vokietija. Europietiškoje tradicijoje energetinė politika laikoma ekonominės politikos dalimi ir yra susijusi su rinkų, infrastruktūros plėtra, energetiniu saugumu bei tam tikromis užsienio politikos kryptimis.

„Nors ir svarbi, energetika neturėtų tapti galios valiuta tarptautinėje politikoje“, – rašo buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris. Taip teigdamas jis puikiai žino, kad energetika kaip tik tokia ir tapo, nes buvo pasitelkiama kaip įrankis per krizes ir konfliktus. Be to, Rusijos, Irano ir Venesuelos lyderiai jau yra paminėję šią galios valiutą savo viešuose pasisakymuose. Energetikos sferoje svarbu dėti politines pastangas skaidrioms produkcijos kūrimo, transportavimo ir diversifikavimo kontraktų taisyklėms įvesti, o energetikos chartija galėtų būti pirmasis žingsnis šia linkme.

Du „Der Spiegel“ žurnalistai – Erichas Follathas ir Aleksanderis Jungas – kalbėdami apie susidariusią situaciją pabrėžia, kad pasaulis įžengė į naujo šaltojo karo erą, kurioje vyksta dramatiška kova dėl resursų. Tarptautinę politiką vis dažniau apibrėžia energetinio saugumo klausimai, nuolat kuriami ir konstruojami nauji laimėtojai bei pralaimėtojai. ES susidomėjimas energetiniu saugumu padidėjo, to katalizatoriumi tapo Rusijos „Gazprom“ ir Ukrainos dujų ginčai 2006 ir 2009 metais.

Konsorciumas „Nord Stream“ aiškina, kad šis dujotiekis yra svarbus, nes ES reikia dujų. Jo atstovai akcentuoja, kad „Nord Stream“ yra atsakymas į Europos energetikos iššūkius ir svariai prisidėtų prie tiekimo saugumo. Juk ES vis labiau priklauso nuo importo, ir „Nord Stream“ galėtų būti atsakas į Europos dujų poreikį. Siekdama suvaldyti artėjančius energetinio saugumo iššūkius, Europos Komisija turėtų žengti keletą svarbių žingsnių, vieną iš jų ir žengia „Nord Stream“ atstovai – tai tiekimo šaltinių diversifikavimas. Šis argumentas tapo svariausiu „Nord Stream“ konsorciumui, teigiančiam, kad nauja tiesioginė jungtis tarp ES ir Rusijos yra svarbus žingsnis kelyje į šaltinių bei tiekimo kelių diversifikavimą ir saugų gamtinių dujų tiekimą.

Per savo pirmąjį vizitą į Vokietiją Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pabrėžė, kad „šis projektas tarnauja patikimo tiekimo interesams ir visų Europos žemyno šalių energetiniam saugumui“. Nenuostabu, kad D. Medvedevas atkartoja savo pirmtako, dabartinio Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino žodžius. O G. Schroederis „Nord Stream“ vadino europinio lygio projektu ir ieškojo Europos valstybių paramos jam. Daugelis tikėjosi, kad jo pareigas perėmusi Angela Merkel turės kitokį požiūrį šiuo klausimu, nes ji kaltino G. Schroederį interesų painiojimu. Vis dėlto A. Merkel nepateisino šių lūkesčių ir pabrėžė, kad „Nord Stream“ yra strategiškai svarbus visai Europai. Taigi pasikeitus kancleriui Vokietijos politika „Nord Stream“ atžvilgiu nepasikeitė. Derėtų pabrėžti, kad nesvarbu, kiek padidės ES dujų paklausa, „Nord Stream“ bus tiesiamas į Vokietiją ir tenkins visų pirma šios šalies interesus. Vokietija yra pagrindinė Rusijos partnerė iš senųjų ES šalių ir viena iš tokios padėties priežasčių – „Nord Stream“ dujotiekis.

Be to, dvi antros pagal dydį „Nord Stream“ konsorciumo dalininkės – „E.ON Ruhrgas“ ir „BASF/Wintershall“ – yra Vokietijos kompanijos, suinteresuotos ekonomine projekto nauda. Todėl net jeigu A. Merkel dėl politinių priežasčių norėtų dujotiekio klausimu rinktis kitą kryptį, ji būtų spaudžiama verslo lobistų, siekiančių palaikyti gerus santykius su Rusija. Kaip jau minėta, Rusija tiesia naują strateginį dujotiekį, paveiksiantį Europos energetinį saugumą. „Nord Stream“ domina tiek investuotojus, siekiančius didžiulio pelno, tiek kritikus, protestuojančius prieš galingą energijos tranzito monopolį. Be to, Europos apetitas dujoms didėja ir atveria galimybę šiai naujai tiesioginei jungčiai sustiprinti Rusijos įtaką Europos dujų rinkoje, taip pat ir sumažinti priklausomybę nuo tokių tranzito šalių kaip Ukraina, Baltarusija ir Lenkija. Tačiau, kita vertus, „Nord Stream“ dujotiekis gali ir padidinti Europos Sąjungos priklausomybę nuo Rusijos ir šią šalį padaryti galingesnę ir svarbesnę tarptautinėje arenoje.

Galime kalbėti ir apie minėtų pusių tarpusavio priklausomybės harmoniją. 2006 metais interviu tuometinis Rusijos prezidentas V. Putinas taip pakomentavo tariamą Vokietijos priklausomybę nuo Rusijos energetikos srityje: „Ne, aš to nesuprantu. Šis dalykas yra dirbtinai politizuotas. Yra žmonių, siekiančių iš to gauti politinių dividendų. Tie asmenys yra arba provokatoriai, arba labai kvaili. Aš tai sakau dažnai, nors tai skamba žiauriai. Mes turėsime bendrą dujotiekių sistemą, todėl esame vienodai vieni nuo kitų priklausomi.“ Tokia dabartinio Rusijos ministro pirmininko pozicija.

Kalbant apie ES ir Rusijos energetikos santykius, argumentas, kad „tarpusavio priklausomybė kuria taiką“, yra ypač populiarus Vokietijoje. Europa siekia sustiprinti energetikos ir prekybos santykius su Rusija, ir „Nord Stream“ šiuo požiūriu reiškia svarbų žingsnį stiprinant ekonominius ryšius ir taikų bendradarbiavimą, netgi brėžiamos paralelės su Europos integracijos procesu po Antrojo pasaulinio karo. Buvęs Švedijos ambasadorius Rusijoje Svenas Hirdmanas teigia: „Kuo daugiau ekonominio ir pramoninio bendradarbiavimo yra Europoje, tuo labiau „Nord Stream“ galima lyginti su Europos anglių ir plieno bendrija. Ir kaip dabar karas tarp Prancūzijos ir Vokietijos nėra tikėtinas, panašiai integracija su Rusija sumažins ES ir Rusijos konflikto galimybes.“

Tačiau tokia analogija yra ginčytina. Pavyzdžiui, saugumo problemų analitikas Robertas L. Larssonas teigia, kad Rusijos ir Vokietijos tarpusavio priklausomybė yra asimetrinė, nes Maskva siekia daugiau nepriklausomybės nuo kitų šalių energetikos srityje ir toks saugumas kaip Vokietijos ir Prancūzijos santykių yra abejotinas. Ši asimetrija galėtų būti išnaudojama mažiausiai priklausomo veikėjo, galinčio labiausiai pasipelnyti iš tos tarpusavio priklausomybės. Vadinasi, tarpusavio priklausomybė gali privesti tiek prie bendradarbiavimo, tiek prie konflikto. „Nord Stream“ šalininkai siekia retoriškai įteisinti šį projektą.

Vis dėlto nederėtų pervertinti Vokietijos kaip svarbios Rusijos partnerės, ypač turint galvoje Rusijos ir Baltarusijos energetinį ginčą, apie kurį Maskva neįspėjo Berlyno. Šis pavyzdys rodo, kad Vokietija nėra apsaugota nuo galimų problemų, susijusių su Rusijos energijos išteklių tiekimo ypatybėmis. Čia iškyla požiūrio į Rusiją klausimas. Jeigu ši valstybė bus laikoma agresyvia veikėja, norinčia išjungti dujas Europai, tada, be abejo, ji yra pavojinga. Bet jei Rusija bus suvokiama kaip Europos valstybė, siekianti ekonominės plėtros, globalizavimo ir modernizacijos, tada nėra nieko baisaus. Rusijos įvaizdis yra įvairiai interpretuojamas, nes tai yra skirtingos istorinės patirties rezultatas.

Ši istorinė patirtis Baltijos šalyse veikia ir energetinio saugumo klausimą. Baltijos valstybės yra per silpnos aiškiai energetinio saugumo politikai formuoti ir įgyvendinti. Viskas baigiasi tuo, kad pareiškiamas nepasitenkinimas kitų ES šalių nedraugiškumu: jos neatsižvelgia į Baltijos valstybių interesus, ignoruoja jų problemas. Baltijos šalys tikisi, kad kažkas išspręs jų problemas ir pasiūlys „skėtį“, kaip padarė NATO saugumo ir gynybos srityje. Nors ir imtasi veiksmų Baltijos šalių pažeidžiamumui neutralizuoti, „Nord Stream“ tiesimo šios valstybės nesustabdys, nes priklauso nuo vienos energijos išteklių tiekėjos – Rusijos ir jos ekonominės, politinės ir socialinės įtakos. Be to, Baltijos šalių nacionalinė ekonomika pernelyg priklausoma nuo energetinių resursų.

Pagal „Bendik Solum Whist“, Michaelį Thumanną, Friedemanną Mullerį.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Irma Baranauskaitė

Komentarai (0)