Černobylio katastrofa, sukrėtusi Europą 1986-ųjų balandžio 26-ąją, – viena didžiausių technogeninių katastrofų per visą žmonijos istoriją. Karštis ir radiacija, sklidę iš reaktoriaus, buvo sustabdyti tik gegužės 4-ąją. Pagrindinė oficiali katastrofos priežastis – netinkamai ir nepakankamai parengtas elektros eksperimentas.

Į aplinką pakliuvo apie 3 proc. radionuklidų, per katastrofą susikaupusių ketvirtame Černobylio AE bloke.

„Mokslo Lietuvos“ duomenimis, po avarijos buvo užteršta daugiau kaip 145 tūkst. kv.km Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijoje. Nuo Černobylio katastrofos nukentėjo apie 5 mln. žmonių, radioaktyviaisiais nuklidais buvo užteršta apie 5 tūkst. Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos gyvenviečių. Iš jų Ukrainoje – 2 218 kaimų ir miestų su 2,4 mln. gyventojų. Černobylio avarijos metu buvo apšvitinta daugybė šių šalių gyventojų. Be Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos, šios katastrofos padarinius pajuto Švedija, Norvegija, Lenkija, Didžioji Britanija ir kitos šalys.

Informacija apie Černobylio katastrofą buvo slepiama ir dėl to pasklido pačių įvairiausių gandų apie galimus avarijos padarinius. Tai sukėlė labai didelę socialinę bei psichologinę įtampą ir gyventojų nepasitikėjimą oficialia informacija.

Sovietų Sąjungos Vyriausybė atsisakė tarptautinio bendradarbiavimo likviduojant branduolinės katastrofos pasekmes. Tik 1989 m. Sovietų Sąjungos Vyriausybė kreipėsi į MAGATE su prašymu pateikti Černobylio AE avarijos pasekmių likvidavimo veiksmų ekspertų vertinimą.

Sprogus Černobylio AE ketvirtojo bloko branduoliniam reaktoriui ir suirus jo apsauginiams apvalkalams, į aplinką su didele jėga buvo išmesta radioaktyvių medžiagų, kurių kiekis, įvairiais skaičiavimais, sudarė iki 13 eksabekerelių (13·1018) radionuklidų. Apie 200 radioaktyvių elementų izotopų pasklido už tūkstančių kilometrų nuo Černobylio AE ir 1986 metų gegužę buvo aptinkami visose Šiaurės pusrutulio šalyse, Ramiojo, Atlanto ir Arkties vandenynų akvatorijose.

Ekonominiai nuostoliai po Černobylio katastrofos

Černobylio katastrofa padarė didelių ekonominių bei socialinių nuostolių ir Sovietų Sąjungai, ir gretimoms valstybėms. 1986 m. buvo evakuota apie 116 tūkst. žmonių, kilo rūpesčių dėl papildomų būstų iškeldintiesiems statybų. 1986–1987 m. perkeltiesiems pastatyta apie 15 tūkst. butų, daugiau kaip 1 tūkst. žmonių pastatyta bendrabučių, taip pat pastatyta 23 tūkst. pastatų, apie 800 socialinės ir kultūrinės paskirties įstaigų. Vietoj Pripetės miesto Černobylio atominės elektrinės personalui buvo pastatytas Slavutičiaus miestas.

Avarijos pasekmių likvidavimo darbams Černobylio AE nuo 1986 metų balandžio 26 dienos vadovavo Sovietų Sąjungos vyriausybinė komisija. Ji pradėjo darbą Černobylyje jau nuo antros balandžio 26 dienos pusės ir tęsė savo veiklą iki 1991 metų.

Vyriausybinė komisija priėmė sprendimą paskelbti draudžiama 30 kilometrų zoną aplink Černobylio AE. Nuo 1986-ųjų balandžio 27-osios Ukrainos Vyriausybė evakavo Pripiatės ir Černobylio miestų bei kaimų gyventojus – apie 100 tūkst. žmonių – iš 30 kilometrų zonos.

Pripetė šiais laikais

Pripetė – šiaurinėje Ukrainos dalyje, netoli sienos su Baltarusija, maždaug už 100 kilometrų nuo Kijevo, apsaugos zonoje esantis apleistas miestas. Miestas 1970 metais įkurtas vien tik su tikslu priglausti elektrinės darbuotojus. Prieš 1986 m. balandžio 26 d. įvykusią atominę katastrofą šiame mieste gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Šiandien tai tik radioaktyvus miestas–vaiduoklis.

Apsaugos zona Černobylio AE supa 30 kilometrų spinduliu. Pripetę ir Černobylį skiria 15 kilometrų. Černobylio atominės elektrinės zona, kurioje ir po 24 metų sklinda radiacija, tampa turistų Meka. Nuo 2002 metų Černobylio zona oficialiai atvira žmonėms, jaučiantiems keistą trauką nelaimės vietoms ir norintiems šias vietas pamatyti patiems. Skirtingai nei dažnai įsivaizduojama, Černobylis nėra visiškai apleistas. Nors šiuo metu gyventi Pripetės mieste neįmanoma ir dėl didžiulės čia esančios radiacijos nebus įmanoma dar ateinančius kelis tūkstančius metų, žmonės tam tikrą laiko tarpą – dažniausiai apie keturias savaites – gali gyventi Černobylyje. Štai kodėl jame šiandien yra netgi viešbutis, dvi parduotuvės ir baras, rašo Environmentalgraffiti.com.

Į zoną patenkama per kontrolinį postą. Zoną aplink atominės elektrinės griuvėsius, uždengtus sarkofagu, juosia 30 kilometrų apsauginė tvora. Visą užterštą zoną supa 160 kilometrų ilgio tvora. Ant jos kabo užrašai „Neik, labai pavojinga – radiacija“.

Smalsiausieji turistai, gavę dešimtis leidimų, gali aplankyti ir Pripiatės miestą. Jis vos už trijų kilometrų nuo avarijos vietos.

Kyla klausimų, kaip nuo radiacijos saugojasi Černobylyje gyvenantys žmonės? Šveicaras fotografas Timmas Suess, Černobylyje praleidęs dvi dienas, savo kelionę planavo beveik dvejus metus. Visą tą laiką jis analizavo radiacijos temą, todėl turi atsakymų į nemažai klausimų. Pasak jo, didžioji dalis Černobylio AE radiacijos pasklido per pirmuosius katastrofos metus. Be to, pasak T.Suesso, radiacijos intensyvumo zonos yra labai skirtingos, o išmatuoti jas kiekvienas gali su Geigerio skaitikliu – dujiniu dalelių detektoriumi, matuojančiu jonizuojančiąją spinduliuotę. Tai privalomas įrenginys, keliaujant į Pripetės miestą.

Taigi katastrofos zonoje besilankantys žmonės turi nuolat atlikti radiacijos matavimo testus. Būtent taip T.Suessas išsiaiškino, kad per dvi savo kelionės dienas jis susidūrė su ne daugiau radiacijos nei kad susidurtų, tarkim, atliekant dantų rentgeną.

Šiandien Černobylyje gyvena apie 500 žmonių. Daugiausiai iš jų – mokslininkai ir atominės elektrinės darbuotojai, kurių pagrindinis tikslas – uždaryti Černobylio AE. Manoma, kad šie darbai užtruks iki 2020 m. Galbūt ir ilgiau. Visgi nemažai aplink Černobylį esančių miestelių gyventojų į savo namus sugįžo jau labai seniai – neilgai trukus po katastrofos. Černobylyje apsilanko ir nemažai gidų, aprodančių apylinkes čia atvykusiems žmonėms ir stebinantis skaičius smalsuolių, tarp griuvėsių ieškančių ko nors vertingo.

Pasak šveicaro, šie smalsuoliai Pripetės miestą užplūdo galbūt ne pačią pirmąją katastrofos dieną, bet labai greitai po jos. Todėl miesto sunykimas, ypač akivaizdus šiandien, yra daugiau mažiau iššauktas šių žmonių. Nuo 1986 m. Pripetėje liko labai nedaug nepaliestų vietų.

Nuo 1977 metų, kai pradėjo veikti Černobylio AE reaktorius, Pripetės miestas pritraukė daug jaunų porų. Pagrindinės to priežastys – modernūs gyvenamieji namai, komfortas ir daugybė darbo pasiūlymų tiek vyrams, tiek moterims. Vyrai dažnai įsidarbindavo atominėje elektrinėje, tuo tarpu moterys – aptarnavimo sektoriuje. Ar tai būtų vienas iš daugelio miesto restoranų, ligoninių, mokyklų ar bibliotekų. Mieste buvo pastatytas net pramogų parkas, taip ir neišvydęs lankytojų. Parkas turėjo atsidaryti 1986 m. gegužės 1 d. – penkiomis dienomis per vėlai.

Dėl savo imbiero rudumo spalvos pušų už Černobylio esantis miškas pramintas „Raudonuoju mišku“. Šia spalva medžius nuspalvino radiacija. Tačiau įdomu, nors galbūt ir nieko nestebina tai, kad po katastrofos nelaimės zonoje suklestėjo augalija. Dabar net 80 proc. teritorijos yra miškinga. Prieš katastrofą miškinga teritorija sudarė vos 20 proc. Be to, šiuo metu Černobylio apsaugos zonoje suskaičiuoti 240 gyvenančių gyvūnų. Prieš katastrofą šie skaičiai buvo taip pat žymiai mažesni.

Bėgant metams, gamta tarsi atkūrė apleistą teritoriją ir išspaudė iš jos tai, ką galėjo. Tai, kad nereikėtų valgyti šioje teritorijoje randamų grybų ir uogų ir kad kai kurie dobilai gali būti šešialapiai, jau yra kita istorija...

Vienas iš labiausiai su Černobylio AE katastrofa susijusių šokiruojančių faktų yra tai, kad įvykus katastrofai, Pripetės miesto gyventojai nebuvo evakuoti net tris dienas. Miesto gyventojai ir toliau gyveno įprastinį gyvenimą – dirbo, ėjo į parduotuves, vaikai – į mokyklas. Visi jie gyveno radioaktyvių dulkių apsuptyje ir visi buvo pažeidūs milžiniškoms radiacijos dozėms. Paprasti gyventojai neturėjo jokių žinių apie radiaciją ir apie jos žalą. Atominės elektrinės darbuotojai buvo taip užhipnotizuoti branduolinės propagandos, kad nesugebėjo suvokti, jog branduolinė katastrofa kada nors galėtų įvykti, nekalbant jau apie tai, kad ši katastrofa jau vyko priešais jų akis.

Ketvirtasis elektrinės reaktorius galiausiai buvo paslėptas po cementiniu sarkofagu, po kuriuo išliks dar tūkstančius metų. Šiame sarkofage jau atsirado visokių plyšių ir tarpų, tad jį netrukus reikės keisti. Kiti trys Černobylio reaktoriai buvo uždaryti tik 2000 m. gruodį. Tuo tarpu 14 ar 15 aktyvių tokio paties tipo Rusijos reaktorių tariamai buvo pataisyti taip, kad ši katastrofa daugiau nebepasikartotų. Belieka tuo tikėti ir tikėtis.

Komentarai (15)