Šis klausimas yra labai svarbus Lietuvos energetinio saugumo kontekste. Sprendžiant iš Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus susitikimų su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu, mūsų valstybė padarė strateginį pasirinkimą – nusprendė statyti AE, dukart atsisakydama Maskvos pasiūlymo dalyvauti Kaliningrado AE projekte. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti, kiek teisingas ir pagrįstas yra toks sprendimas. Atsakyti į šį klausimą galima įvertinus atitinkamus konkurentų (Rusijos ir Baltarusijos) planus.

AE Baltarusijoje ir Kaliningrade – realūs projektai

Kalbant apie Rusijos ir Baltarusijos norą savo teritorijoje statyti atominę elektrinę, reikėtų pabrėžti keletą dalykų. Pirma, sprendimai šiais klausimais jau yra priimti ir patvirtinti, ir jie yra galutiniai.

Baltarusijos AE statybai parinkta vieta prie Astravo gyvenvietės Gardino srityje (netoli Lietuvos sienos). Planuojama, kad pirmasis energetinis blokas pradės veikti 2016 m., antrasis – 2018 metais. Bendra planuojama AE galia – 2 tūkst. MW. Projekto realizavimas teoriškai gali užstrigti bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirma, prieš jį pasisako aplinkosaugos entuziastai ir specialistai tiek Lietuvoje (kaip ES šalyje), tiek ir Baltarusijoje. Pavyzdžiui, Baltarusijos visuomeninės ekologinės ekspertų komisijos atsakingoji sekretorė T. Novikova pareiškė, kad projektas yra eksperimentinis, pavojingas ir nepriimtinas.

„Projektas yra nepriimtinas dėl ekologinių, teisinių ir kitų priežasčių. Yra labai daug neatitikimų ir šiurkščių pažeidimų, todėl projektas negali būti realizuojamas“, – pasakė ji. Tačiau autoritariniam Aleksandro Lukašenkos režimui visokiausi ekologų ir aplinkosaugininkų priekaištai iš esmės yra nesvarbūs ir greičiausiai netaps kliūtimi statyti AE. Antra, AE Baltarusijoje statys tikriausiai Rusijos valstybinė korporacija „Rosatom“. Vadinasi, projekto realizavimą gali komplikuoti dvišaliai Rusijos ir Baltarusijos santykiai, kurie paskutiniu metu yra ne patys geriausi. A. Lukašenka ir V. Putinas yra beveik atviri priešai, nepraleidžiantys progos kritiškai pasisakyti vienas kito atžvilgiu.

Nelabai klostosi Baltarusijos prezidento draugystė ir su Dmitrijumi Medvedevu. Kita vertus, karinis šalių bendradarbiavimas nuo to nenukenčia, juda į priekį ir muitų sąjungos projektas. Todėl tikėtina, kad AE Baltarusijoje bus pastatyta, nes A. Lukašenkai tai naudinga. Žinoma, branduolinį kurą vis tiek teks pirkti iš Rusijos, bet tai geriau negu pirkti iš jos daugiau dujų, naftos ir/ar mazuto šiluminėms elektrinėms. Taigi abejonės dėl Baltarusijos AE projekto labiau yra teorinės nei praktiškai pagrįstos.

Dar mažiau jų turėtų kilti dėl Kaliningrado AE. 2010 m. vasario 25 d. įvyko oficiali Baltijos AE statybos pradžios ceremonija. „Rosatom“ vadovas Sergejus Kirijenka pažymėjo, kad pirmasis AE blokas bus paleistas 2016 m., net jeigu užsienio investuotojai nepanorės įsigyti jėgainės akcijų ir taip dalyvauti jos statyboje. Antrasis Baltijos AE blokas turėtų būti pabaigtas iki 2018 metų. Bendras planuojamas elektrinės pajėgumas – 2,3 tūkst. MW.

Antras svarbus atominių jėgainių Baltarusijoje ir Kaliningrade statybos momentas susijęs su jų eksportiniu potencialu. Pažymėtina, kad Baltarusijos projektas pirmiausia yra skirtas vidaus rinkai, o Kaliningrado AE statoma planuojant eksportuoti jos energiją į užsienį, nes Kaliningrado sričiai tiek elektros energijos nereikės. Lietuvos energetikos instituto ekspertas V. Miškinis teigia: „Aš manau, kad Baltijos AE Kaliningrado srityje yra statoma ar ją verta statyti, turint tikslą eksportuoti elektrą į Vokietiją ir kitas Vakarų šalis. Iš principo dalinai šios jėgainės elektros energija gali būti vartojama ir Baltijos šalių regione. Šita tikimybė liečia ir Lietuvą, turint omenyje tai, kad Baltijos šalių energetinės sistemos yra integruotos į Vieningą energetinę sistemą / Integruotą energetinę sistemą (IPS/UPS)“.

Energetikos ministerijos sukurta darbo grupė dėl Lietuvos apsirūpinimo elektros energija po IAE uždarymo nustatė, kad 2010 m. Mūsų šaliai reikės apie 9,1 teravatvalandės (TWh) elektros energijos. Vyriausybės patvirtintame Elektros rinkos plėtros plane numatoma, kad iki 3 TWh pagamins Lietuvos elektrinė Elektrėnuose, 0,35 TWh – atsinaujinantys šaltiniai (hidroelektrinės, vėjo jėgainės), iki 1,15 TWh – šalies šiluminės elektrinės, 1 TWh bus perkama pagal išankstinę sutartį su Estija. Vadinasi, 5,5 TWh bus užtikrinta išankstinėmis sutartimis. Kita dalis – apie 35 proc. – elektros energijos bus perkama rinkos kainomis iš Estijos, Latvijos, Skandinavijos šalių, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos. Trumpai sakant, ateityje Lietuvai teks importuoti nemažą dalį elektros energijos, nebent mūsų šalyje bus pastatyta savo atominė elektrinė, kas yra labai abejotina.

Lietuvos AE projektas – didelės ambicijos ir miglotos perspektyvos

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos planai pastatyti savo teritorijoje naują AE yra labai ambicingi, bet sunkiai įgyvendinami. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, kaip Lietuvoje realizuojami tokio pobūdžio projektai, puikiai parodė LEO LT istorija, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad naujas bandymas bus nors kiek sėkmingesnis: vidinės politinės ekonominės rietenos yra tradicinis Lietuvos politinio ekonominio gyvenimo bruožas, o Lietuvos ir jos Energetikos ministerijos ekspertinis potencialas atominės energetikos srityje yra labai ribotas. Antra, viena Lietuva atominės elektrinės „nepatemps“: skaičiuojama, kad investicijos į naujos AE statybą gali siekti apie 3–5 mlrd. eurų (10,3–17,2 mlrd. litų). Kitaip tariant, jai reikia partnerių, kurių dar neaišku, kiek bus, ir su kuriais ilgai ir nuobodžiai teks derinti įvairias projekto detales.

Be to, Rusijoje ir Baltarusijoje AE statybos reikalai juda į priekį gana greitai,o naujos atominės Lietuvos elektrinės (AE) projekto plėtros bendrovė Visagino atominė elektrinė ir kompanija „Deloitte Lietuva“ 2010 m. kovo 29 d. tik pasirašė sutartį, pagal kurią tarptautinių ekspertų komanda įsipareigojo įvertinti Lietuvos verslo galimybes dalyvauti naujos AE statybos projekte. Jau birželio mėnesį planuojama informuoti Lietuvos verslo įmones ir visuomenę apie rezultatus. Pirmiausia bus nustatyti ir įvertinti esami Baltijos jūros regiono šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) verslo pajėgumas ir pasirengimas dalyvauti naujos AE statybos projekte. Antruoju etapu bus parengta strategija ir veiksmų planas Lietuvos valstybės institucijoms bei verslui, kuriuo vadovaujantis būtų galima tinkamai pasirengti dalyvavimui AE projekte.

Be to, Lietuvos energetinės nepriklausomybės erą skelbianti Arvydo Sekmoko vadovaujama ministerija išsirinko penkis potencialius strateginius investuotojus, kurie galėtų dalyvauti naujosios atominės elektrinės statybose. Energetikos ministras, surengęs specialią spaudos konferenciją, pasigyrė, kad susidomėjimą šiuo projektu iš viso pareiškė 25 energetikos kompanijos, tačiau jų pavadinimų pasakyti nepanoro. Planuojama, kad vasaros viduryje liks dvi kompanijos, iš jų ir bus išsirinktas strateginis Visagino atominės elektrinės investuotojas. Būtų tikrai įdomu sužinoti, kas yra tie potencialūs investuotojai, kurie, matydami atitinkamų projektų Kaliningrade ir Baltarusijoje realizavimo dinamiką, ketina statyti AE Lietuvoje.

Išvados

Tikimybė, kad Baltijos regione bus ne dvi, o trys atominės elektrinės, yra labai maža, nes Lietuvos projekto perspektyvos yra daugiau nei abejotinos. Vadinasi, Lietuvai teks importuoti nemažą dalį elektros iš užsienio, ir ne tik iš ES šalių. Tokiame kontekste kategoriškas atsisakymas dalyvauti Kaliningrado AE statyboje neatrodo vienareikšmiškai teisingas. Kitoks sprendimas suteiktų Lietuvai tam tikrų pranašumų elektros importo srityje. O dabar nežinia, kaip elgsis Rusija, kuriai du kartus buvo pasakyta „ne“. Žinoma, prisidėjus prie Kaliningrado AE projekto Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Maskvos sprendimų padidėtų. Tačiau, kita vertus, negalima prarasti to, ko nėra: Lietuva energetikos srityje ir taip yra visapusiškai priklausoma nuo Rusijos, ir nedalyvavimas Kaliningrado AE statyboje reikalo esmės nepakeis (juolab kad vietoj to Lietuva kol kas turi tik miglotus planus). Dar daugiau, Rusija bus nesuinteresuota atjungti elektros energiją Lietuvai, nes siekia ją pardavinėti. Taigi galima konstatuoti, kad Lietuvos energetinė politika šiuo metu neatitinka realijų ir todėl yra neefektyvi ir trumparegiška, nes anksčiau ar vėliau vis tiek teks susidurti su tuo, ko dabar atkakliai vengiama. Tačiau tada jau su mumis kalbės visai kitokia kalba.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Vadim Volovoj

Komentarai (27)