Pernai į Lenkiją gluosninių žilvičių sodinukus pradėjęs eksportuoti bendrovės „Jūsų sodui“ direktorius Petras Basalykas sako, kad iš Lenkijos šilumininkų lietuviams dar yra daug ko pasimokyti. Verslininkas pasakoja, kad kaimynų šilumininkai paskaičiavo, kaip šilumą galima gaminti pigiau ir patys imasi iniciatyvos sudarydami sutartis su ūkininkais.

„Dabar lenkai atvažiuoja į Lietuvą pirkti sodinukų ir tai ne ūkininkai atvažiuoja, o šilumininkai, jie su mumis susitaria, kiek reikia hektarų sodinamosios medžiagos, mes tiek paruošiame ir padedame jiems nuvežti. Su mumis ir atsiskaito šilumininkai, o jau augina gluosninius žilvičius ūkininkai. Lenkų šilumininkai, sudarę ilgalaikes sutartis su ūkininkais, nuveža sodinukus, taip sakant, į namus, ir dengia 80 proc. sodinimo išlaidų. Manau, kad Lenkijos šilumos ūkio tvarka yra pamokanti. O pas mus šilumininkai tik plepa ir vagia“, - pasakoja P. Basalykas.

Pasak jo, didelių šilumos kainų problema iš esmės Lietuvoje nesprendžiama, o pigesnių alternatyvų nei dujos dar retai kur ieškoma.

„Šilumininkai dabar mums giriasi, per televizorių parodo klipukus, kiek šilumos kainos sudaro kuro kaina, o vienos didžiausių kainų ten, kur kūrenama dujomis, - piktinasi augintojas. - O hektaras, grubiai skaičiuojant, šilumos gali duoti už 60 tūkst. litų, ir valstybė galėtų paskaičiuoti, kur galima gauti ekonomiją, kai Lietuvoje tiek apleistų žemių ir iš hektaro galima gauti už tiek tūkstančių litų energijos, bet niekas neskaičiuoja.“

P. Basalykas apgailestauja, jog žmonėms sumanius savarankiškai auginti alternatyvų kurą, jiems yra sudėtinga skolintis.

„Dažnai mums skambina žmonės, ir neseniai skambino moteris, nuo Telšių. Sako, aš su seserimi paveldėjau 50 hektarų tėvų žemės. Sako, jog jau esanti amžiuje, todėl negali dirbti žemės ir ją išnuomavo artimiausiam ūkininkui, kuris, sako, ją apleido – pradėjo pelkė darytis, vanduo stovi, o jis gauna išmokas pagal ES priemones už gamtos saugojimą ir joms už nuomą moka po 50 litų už hektarą. Dabar, sako, ūkininkas pradėjo spausti, kad jos parduotų visą žemę po 1 tūkst. litų už hektarą, tačiau man skambino dėl to, jog girdėjo, kad galima auginti gluosnius. Sakau, žinoma galima, tik reikia gerai paruošti žemę. O kai vienos iš tų seserų sūnus – mokytojas ėmė vaikščioti po instancijas ir bankus, norėdamas gauti paskolą žemei paruošti, pinigų niekas neduoda. Tad žmonės bus priversti per vargą atgautą tėvų ar senelių žemę parduoti vietoje to, kad galėtų ką auginti“, - sako jis.

P. Basalykas skaičiuoja, jog iš kasmet paruošiamų gluosninių žilvičių sodinukų du trečdalius eksportuoja, po trečdalį į Latviją ir Lenkiją, o trečdalį parduoda Lietuvoje. Iš viso ūkininkas turi 7 hektarus gluosninių žilvičių sodinukams ruošti.

Kai kurie augintojai Lietuvoje ieško laimės ir diskredituoja

Ūkininkas pasakoja, jog gluosninių žilvičių verslą pradėjęs 2003 m., iš viso Lietuvoje yra šiais medžiais pagal ūkininkų užsakymus užsodinęs apie 600 hektarų, tačiau maždaug pusė jo dabar – apleista.

„Lietuvoje žmonės augina gluosninius žilvičius, bet palyginti silpnai, mes ėmėmės juos auginti sodinukams 2003 m., apvažiavę ir apžiūrėję, kaip Švediją plėtoja savo šilumos ūkį kūrendama medienos atliekas, grūdus, visą kitą ir nutarėme tuo užsiimti Lietuvoje. Pirmiausiai atsivežėme motinyną, sudarėme sutartį su Švedijos įmone ir pradėjome auginti“, - pasakoja P. Basalykas.

Jis dėsto, kad šie medžiai pakankamai paprastai auginami: kasmet iki 2,5 – 3 metrų aukščio išaugę medeliai yra nupjaunami ir rišami į kūlius, o vėliau sodinami su sodinimo mašina, kuri juos supjausto į trumpesnes atkarpas ir pasodina, o žemėje jie per maždaug savaitę prigyja. Už kiekvieną pasodintą medelį bendrovė partneriams Švedijoje atsiskaito ir moka mokestį. Jei gluosniniai žilvičiai auginami biokurui, jų pirmas derlius nuimamas po ketverių metų, o vėliau – kas trejus metus.

“Iš mūsų užsodintų 600 hektarų dalis žmonių tik pabandė auginti, dalis, kaip aš sakau, yra laimės ieškotojai, jie užsisodino žemę, gavo išmokas ir apleido. Kalbant apskritai kokia pusė augintojų diskredituoja tikrus augintojus, yra laimės ieškotojai. Pastaruoju metu gluosniniais žilvičiais Lietuvoje mažai kas užsiima, nežinau, ar neužtenka skatinimo, ar lietuviai yra tokie inertiški. Jau dabar Latvijoje sodiname daugiau, tačiau ir ten sodina tik vienas kitas latvis, o jei sodina, tai danai, vokiečiai, švedai. Ir Lietuvoje panašiai“, - sako P. Basalykas.

Jis skaičiuoja, kad iš vieno „motininio“ medelio pavyksta padaryti apie 10 sodinukų, o į hektarą paprastai sodinama po 15-18 tūkst. sodinukų. Pasak jo, iš hektaro galima gauti apie 100 tonų medienos čipsų, kurie jau yra deginami katilinėse. Šiais metais medienos čipsų tonos kaina sudarė apie 70-90 litų.

Ūkininko nuomone, nors Lietuvoje auginami gluosniniai žilvičiai jau pasiekė šalyje biokurą naudojančias katilines, tačiau jų kiekiai yra nedideli ir jis prognozuoja, kad ir ateityje jų žymiai nedaugės.

„Pagal tokius dabartinio auginimo tempus, jų žymiai daugiau ateityje nebus. Nežinau, ar skatinimo trūksta, ar nuomonė tokia formuojama – esą jie labai žemę nualina“, - svarsto P. Basalykas.

Jis sako, kad šiuo metu daugiausiai gluosninių žilvičių auginama Švedijoje, Danijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje. Pavyzdžiui, Lenkijoje šiuo metu yra apie 40 tūkst. hektarų, kur auga šie medžiai.

Komentarai (2)