Lietuvoje ir toliau nerimsta aršios diskusijos dėl praeitos Vyriausybės paskelbto konkurso skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai pietvakarių Lietuvoje. Visus, kurie bando priešintis nepagrįstam ir neapgalvotam šio pavojingo aplinkai ir žmonių sveikatai proceso skubinimui dažnai įvardijami „Gazprom” agentais ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešais. Todėl, visų pirma, noriu atkreipti dėmesį, kad galima nesunkiai nustatyti, ar daug Lietuvoje „Gazprom” talkininkų ir kas jie.

Testas labai paprastas - Lietuva jau kitų metų pabaigoje turėtų turėti veikiantį suskystintų dujų terminalą, kuris leistų galutinai ir negrįžtamai atsikratyti priklausomybės nuo „Gazprom”. Tie, kurie prieštarauja ar trukdo šių planų įgyvendinimui, be jokios abejonės, galėtų būti traktuojami Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešais.

Kaip žinia, šio terminalo statybai nei Lietuvos žalieji, nei kitos aplinkosauginės organizacijos, nei su aplinkosauga susiję mokslo žmonės niekada neprieštaravo, nors tam tikrų grėsmių ir gamtai, ir žmonių sveikatai, be abejo, yra. Visi suprantame, kad nepriklausomybė turi savo kainą ir ją reikia užmokėti, tačiau turi būti pasirinktas palankiausias ir gamtai, ir žmonėms variantas. Sprendžiant iš dabartinės Vyriausybės veiksmų, rimtesnių grėsmių dėl šio projekto tęstinumo nėra ir sakralinis bambagyslės nuo „Gazprom” nupjovimo aktas turėtų įvykti suplanuotu laiku. Todėl tiesiogiai sieti skalūnų dujų gavybą su nepriklausomybe nuo „Gazprom” nebėra jokio pagrindo.

Kas dėl skalūnų dujų, tai juk iš esmės prieštaraujama ne jų žvalgybai, o didelę riziką aplinkai ir žmonių sveikatai keliančiai jų gavybai. Didžiausia problema yra ta, kad pagal buvusios Vyriausybės paskelbto konkurso sąlygas iš karto suteikiama teisė ir žvalgybai, ir gavybai. Kadangi dar nė vienoje Europos šalyje pramoninė skalūnų dujų gavyba nevykdoma ir nėra nei teisinių šios gavybos reguliavimo mechanizmų, nei minimalios patirties, beatodairiškas šių dujų gavybos skubinimas yra nepateisinamas ir net pavojingas.

Juk jei tų dujų pas mus yra, tai tikrai jų niekas iš mūsų neatims ir jos niekur neišgaruos. Kadangi skalūnų dujų gavybos technologijos sparčiai tobulėja ir tampa vis mažiau pavojingomis, nėra jokio reikalo forsuoti šio proceso ir visas galimas su jų gavyba susijusias grėsmes nedelsiant išbandyti su mūsų žmonėmis ir gamta.

Geologijos tarnyba prieš skelbdama dabartinį konkursą tradiciškai nematė jokio reikalo informuoti nei visuomenę bendrai, nei vietinius gyventojus konkrečiai, tai būtų protinga išklausyti premjero Algirdo Butkevičiaus patarimo ir pradėti nuo įvairiapusiškos informacijos tiek apie galimą angliavandenilių gavybos iš skalūnų naudą, tiek apie grėsmes aplinkai ir žmonėms. Geologijos tarnybos vadovai ir atstovai, nors ir pavėluotai, ėmėsi šio darbo, tačiau suprato jį labai keistai. Kai aiškinama apie galimus skalūnų angliavandenilių techniškai prieinamus išteklius, dažnai pereinama į nevisai mokslinės fantastikos žanrą, o kai aiškinama apie poveikį gamtai ir žmonių sveikatai, dažniausiai absurdiškai neigiamos absoliučiai visos Europos Komisijos užsakymu atliktose specialiose studijose ar moksliniuose straipsniuose paskelbtos išvados apie keliamas dideles grėsmes.

Pradėkime nuo galimų skalūnų dujų išteklių Lietuvoje. Kol kas pagrindinis oficialus šaltinis apie galimus techniškai išgaunamus skalūnų dujų išteklius ES šalyse yra JAV specialistų atlikti vertinimai, kurie yra pateikti ir ES Vidaus politikos direktorato užsakymu 2011m. atliktoje išsamioje studijoje „Skalūnų dujų ir skalūnų alyvos gavybos poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai“ (16 lentelė). Pagal šiuos vertinimus Lietuvoje galėtų būti apie 480 milijardų kubinių metrų skalūnų dujų, o techniškai išgaunami skalūnų dujų ištekliai sudarytų 113 milijardų kubinių metrų. Turėdami omenyje, kad Lietuvoje kasmet sunaudojama 3-3,5 milijardų kubinių metrų dujų, gauname daugeliui gerai žinomą skaičių, kad šių išteklių užtektų 30-35 metų Lietuvos poreikiams patenkinti.

Mūsų geologai (O.Zdanavičiūtė ir J.Lazauskienė) skalūnų dujų potencialą Lietuvoje pirmą kartą preliminariai įvertino 2009 metais. Jų duomenimis, Lietuvoje gali būti apie 585 mlrd. kubinių metrų skalūnų dujų, tačiau techniškai išgauti realu gal tik keletą, geriausiu atveju, keliolika procentų šio kiekio. Iš šių duomenų išeitų, kad geriausiu atveju techniškai prieinamų dujų kiekis sudaro apie 50-60 milijardų kubinių metrų ir galėtų patenkinti 15-20 metų Lietuvos poreikius.

Mūsų kaimynai lenkai šiuo požiūriu yra nepalyginti turtingesni ir pagal tuos pačius JAV specialistų vertinimus jų techniškai prieinami skalūnų dujų ištekliai - 5300 milijardų kubinių metrų, t.y. beveik 50 kartų daugiau nei Lietuvoje ir sudaro beveik trečdalį visos ES išteklių. Neatsitiktinai būtent mūsų kaimynai labai entuziastingai ėmėsi skalūnų dujų žvalgybos, pasiryžę aprūpinti šiomis dujomis ir nemažą dalį kitų ES šalių. Tačiau kaip rodo tiek JAV praktika, tiek duomenys gauti padarius keliasdešimt žvalgomųjų gręžinių Lenkijoje, realiai dujų beveik visada randama mažiau nei rodo teoriniai apskaičiavimai. Gauti žvalgomųjų gręžinių rezultatai parodė, kad Lenkijoje dujų išeiga yra apie 10 kartų mažesnė nei planuota, o gręžimo išlaidos gerokai didesnės nei JAV, todėl kai kurios firmos, įskaitant JAV dujų gavybos milžinę „Exxon Mobil“ jau sustabdė savo veiklą.

Tuo tarpu mūsų geologų ir naftos gavybos specialistų viešuose pasisakymuose galimi Lietuvos skalūnų angliavandenilių ištekliai „auga“ fantastiškais tempais. Šiuo požiūriu kol kas nepralenkiamas „Minijos naftos“ gamybos vadovas I.Vaičeliūnas, kuris savo interviu duotame Lietuvos radijui (V.Savukynas) pateikė tikrai fantastiškų minčių ir „faktų“. Jau pačioje interviu pradžioje p. Vaičeliūnas griebė jautį už ragų pareikšdamas „įsivaizduokime, kad Lietuva nustoja pirkusi naftą ir dujas, pati apsirūpina šiais gyvybiškai reikalingais ištekliais ir net tampa eksportuotoja... Tai ne tuščia iliuzija, o gana reali galimybė“.

Siekdamas kiekybiškai pailiustruoti šias fantastiškas galimybes p. I.Vaičeliūnas pradžiai pareiškė, kad pagal JAV ir mūsų mokslininkų duomenis Lietuvai esamų skalūnų dujų išteklių galėtų užtekti jau ne 20-30, o 50-60 metų ir nemažą jų dalį galėtume net eksportuoti. Šį ir net dar didesnį skaičių gana dažnai kartoja įvairios žiniasklaidos priemonės. Gerokai pritrenkęs savo pašnekovą keleriopai išaugusiu skalūnų dujų kiekiu jis, kaip matyti iš tolesnio interviu, nutarė tuo neapsiriboti ir nokautuoti ne tik savo pašnekovą, bet ir visą Lietuvą pareikšdamas, kad be skalūnų dujų Lietuvoje turėtų būti ir įspūdingi skalūnų naftos ištekliai.

Į V.Savukyno klausimą ar tada nebereikėtų importuoti ir naftos ir galėtume naftos perdirbimo įmonę patys aprūpinti žaliava, jis neabejodamas ir, kaip rodo internetinis įrašas, net šypsodamasis, atsakė – taip gali būti, reikia tik dirbti. Kaip matyti iš internete pateikto interviu įrašo, p. Vaičeliūnas atsakinėdamas į pašnekovo klausimus, kaip ir dera sekant gražias pasakas, šypsojosi gana dažnai.

Įdomiausias yra šios istorijos tęsinys. Kai per neseniai Lietuvos energetikos institute vykusį seminarą skalūnų dujų gavybos klausimais p I.Vaičeliūnas buvo paprašytas patikslinti kokie gi jo nuomone yra techniškai prieinami Lietuvos skalūnų angliavandenilių (dujų ir naftos) kiekiai, jis atsakė trumpai drūtai – niekas nieko nežino ir dalyvavusiems energetikos specialistams tų savo gražių fantazijų jau nepateikė.

Pereinant prie galimo skalūnų angliavandenilių gavybos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad pastaraisiais metais Europos Komisija skyrė šiam klausimui išskirtinį dėmesį. Buvo parengtos dvi išsamios studijos, kuriose daug dėmesio skirta JAV kaip vienintelės šalies kurioje vyksta pramoninė skalūnų dujų gavyba, patirčiai išanalizuoti. Čia būtina atkreipti dėmesį, kad intensyvi skalūnų dujų pramoninės gavybos plėtra JAV prasidėjo beveik prieš dešimtmetį, tačiau pradžioje, kol ji buvo plėtojama atokiose nuo gyvenviečių pusdykumėse ir prerijose, jokių rimtesnių nusiskundimų nesigirdėjo.

Tik pastaraisiais metais, kai gavyba pradėjo sparčiai skverbtis į tankiai apgyvendintas teritorijas, pasipylė gyventojų skundai privertę kardinaliai pakeisti ir iki to laiko gana pasyvią Aplinkos apsaugos agentūros poziciją. Dabartiniu metu Agentūra baigia vykdyti detalią skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai studiją, kuri turėtų būti baigta šių metų pabaigoje. Vis didėjantis gyventojų nepasitenkinimas ir griežtinama kontrolė gerokai prisidėjo prie skalūnų dujas išgaunančių kompanijų itin suaktyvėjusio skverbimosi į Europos Sąjungą ir kitus pasaulio regionus.

Pagal ES Vidaus politikos direktorato užsakymu 2011m. atlikto „Skalūnų dujų ir skalūnų alyvos gavybos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai tyrimo“ duomenis, remiantis JAV patirtimi galima išskirti tokius pagrindinius poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai aspektus:

• Viename kvadratiniame kilometre yra iki 6 ar net daugiau gręžybos aikštelių. Vienos aikštelės plotas, įskaitant panaudoto užteršto vandens tvenkinį užima 2-3 ha. Be to, aikštelės turi būti sujungtos keliais, kuriais galėtų važiuoti didelio galingumo transporto priemonės, dujų surinkimo linijomis, vandentiekio linijomis, todėl realiai tam, kad viena gręžimo aikštelė galėtų funkcionuoti reikia 3-4 ha teritorijos;
• Galingi kompresoriai sukuriantys didžiulį slėgį reikalingą hidrauliniam plėšymui, intensyvus galingų vilkikų eismas kelia didelį triukšmą. Nustatyta, kad vienam gręžiniui su 10 horizontalių atšakų įrengti reikia nuo 800 iki 2500 dienų (nuo 2 iki 7 metų) triukšmingų darbo parų. Būtina atkreipti dėmesį, kad gręžimas vyksta ne tik dieną, bet ir naktį. Todėl JAV valstybinėms institucijoms pateikiama vis daugiau skundų dėl nuolatinio triukšmo taip pat dėl bjauraus kvapo;
• Hidraulinis plėšymas dažnai sukelia nors ir nelabai didelius (iki 3 balų pagal Richterio skalę) žemes drebėjimus, suaktyvinamas bendras seisminis teritorijų aktyvumas;
• Pagausėjo skundų apie žmonių ligas ir gyvūnų nugaišimo atvejus. Atlikto tyrimo (2009m.) išvadose patvirtinta, kad aplinkos ore ir gyvenamosiose teritorijose yra padidinta kancerogeniniu ir neurotoksiniu junginiu koncentracija;
• Hidraulinio plėšymo metu naudojamą skystį sudaro apie 98 proc. vandens (vienam gręžiniui sunaudojama iki 20 mln. litrų vandens) bei smėlio ir 2 proc. cheminių priedų. Saugant komercines paslaptis, cheminių priedu sudėtis visuomenei atskleidžiama tik dalinai, tačiau Niujorko valstijai parengus 260 skalūnų dujų gavyboje naudojamų cheminių medžiagų sąrašą, net 58 klasifikuotos kaip turinčios toksinį, mutageninį ir kancerogeninių poveikį bei darančios neigiamą poveikį reprodukcijai;
• Ypatingos papildomos problemos iškyla dėl itin didelių kiekių toksiškomis medžiagomis užteršto naudoto skysčio tvarkymo, kuris dažniausiai saugomas specialiai iškastuose tvenkiniuose (vienam gręžiniui reikia stadiono dydžio tvenkinio). Šio skysčio garinimo pagreitinimui, įvairiais chemikalais užterštas vanduo dažnai galingais kompresoriai purškiamas į viršų virš tvenkinio. Taip padidinamas oro užterštumas toksiškais aerozoliais.

Iš ES Aplinkos direktorato užsakymu žinomos Anglijos konsultacinės firmos AEA atliktos specialios studijos dėl galimos hidraulinio plėšymo metodu išgaunamų skalūninių dujų gavybos rizikos aplinkai ir žmonių sveikatai pateikto apibendrinimo (71 psl.) matyti, kad didžiausia yra požeminio ir paviršinio vandens užteršimo rizika. Tačiau nelabai daug atsilieka ir rizika žmonių sveikatai dėl keliamo didelio triukšmo ir oro užterštumo. Taip pat didelės grėsmės kyla biologinei įvairovei, sunaikinama daug žemės išteklių.

Žymiausias Lietuvos hidrogeologas Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Juodkazis savo interviu „Lietuvos žinioms“ (2012.04.26) skalūnų dujų gavybos Lietuvoje problemas pakomentavo taip: "Įdomu būtų išgręžti keletą gręžinių ir išsiaiškinti, ar tikrai tų dujų yra. Tačiau išgauti jų kol kas neverta, nes gera išgavimo technologija dar neišrasta. Nors ir būtų reikalaujama gręžinį užcementuoti ir pan., ilgainiui jis prarastų hermetiškumą ir chemikalų prisotintas techninis vanduo ar dujos patektų į požeminį geriamąjį vandenį. Tai būtų Lietuvos katastrofa“.

Skalūnų dujų išgavimu suinteresuoti Lietuvos geologai į ES užsakymu parengtose ataskaitose bei mokslinėje literatūroje pateikiamus duomenis apie skalūnų angliavandenilių gavybos keliamas grėsmes gamtai ir žmonių sveikatai iš pradžių reagavo gana nuosaikiai, pripažindami, kad tam tikrų grėsmių yra. Tačiau artėjant prie konkurso dėl skalūnų dujų gavybos pabaigos jų pozicija pasidarė labai arši ir pereita prie absurdiško bet kokio poveikio gamtai ir žmonėms neigimo. Toną čia, kaip ir dera, uždavė Geologijos tarnybos direktorius p. J.Mockevičius. Savo interviu „Kauno dienai“ (2013.02.26) pirmiausia jis pareiškė, kad visi kas bando aiškinti apie dujų išgavimo keliamus pavojus (suprask ir tie kurie rengė aukščiau minėtas ES ataskaitas ir tie, kurie pareiškė savo asmeninę nuomonę) yra mažaraščiai.

Po to p. J.Mockevičius išdėstė tiesiog pritrenkiančią mintį, kad jis nematąs jokio skirtumo tarp tradicinėje naftos gavyboje naudojamo sūrymo (druskos tirpalo) ir cheminių medžiagų, naudojamų skalūnų gavyboje. Kiek anksčiau jis yra raminęs, kad net jei cheminės medžiagos vis tik nutekėtų, jos gruntinius vandenis pasiektų per 25 metus. Kaip visi suprantame, tai ne itin didelė paguoda žemaičiams, kurie, be abejo, norėtų, kad jų gimtoje žemėje galėtų išgyventi ne tik jie, bet ir jų vaikai bei vaikaičiai.

Šiose „problemų nematymo“ lenktynėse bando nė kiek neatsilikti ar net viršyti ir jau ne kartą minėtas „Minijos naftos“ gamybos direktorius p. I.Vaičeliūnas. Nors ES užsakymu parengtose studijose ne kartą pabrėžiama, kad skalūninių angliavandenilių gavyba yra daug sudėtingesnė ir pavojingesnė nei tradicinė gavyba, savo interviu Lietuvos radijui p.I.Vaičeliūnas aiškino, kad „Tiek gręžimo darbai, tiek seisminiai darbai, tiek gavybos darbai ar iš skalūnų, ar paprastų telkinių niekuo nesiskiria. Cheminės medžiagos, technologijos, gręžiniai, išgavimas, separavimas, hidraulinis plėšymas – absoliučiai vienodi. Skirtumo jokio nėra“.

Kadangi šitie teiginiai gerokai prasilenkia su tiesa, ypač toje dalyje kur kalbama apie gręžimui naudojamus chemikalus (kaip aiškino p. J.Mockeliūnas tradicinės naftos gavyboje naudojamas druskos tirpalas), tai p. I.Vaičeliūnas dėl viso pikto pridėjo, kad skalūnų dujų gavyboje naudojamų chemikalų yra labai mažytė dalis (1 proc.). Kokio „mažumo“ realiai yra ta dalis labai aiškiai matyti iš jau ne kartą minėtoje ES ataskaitoje pateikiamų duomenų apie Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemėje esančiame gręžinyje „Goldenstedt Z23“ panaudotą chemikalų kiekį ...“iš viso panaudoti apie 65 kub. m žmonių sveikatai kenksmingu medžiagų, iš kurių apie 16 t yra ūmiai kenksmingos medžiagos“.

Iš toje pačioje ataskaitoje pateikiamo JAV patirties apibendrinimo matyti, kad realiai cheminiai priedai sudaro ne 1, o apie 2 proc. viso į gręžinį pumpuojamo skysčio t.y. apie 40 tonų. Pagal pateikiamus duomenis matyti, kad... „ardymo skystyje yra 0,25 proc. toksiškų medžiagų, 1,02 proc. medžiagų, kenksmingu arba toksiškų žmonių sveikatai (iš ju 0,77 proc. klasifikuojamos kaip kenksmingos, o 0,25 proc. – kaip ūmiai toksiškos ), ir 0,19 proc. medžiagų, kenksmingų aplinkai.Be to JAV Apsaugos agentūros atskaitoje (2011) nurodoma, kad kitos toksiškos medžiagos gali susidaryti vykstant sudėtingoms biogeocheminėms reakcijoms su ardymo skysčiui naudojamais cheminiais priedais.

Tai štai tokie ir yra tie „nežymūs„ skirtumai nuo tradicinės naftos gavybos. Be viso šito, kad geriau suprastume galimas skalūnų angliavandenilių gavybos pasekmes būtina paaiškinti dar apie vieną skalūnų dujų gavybos aspektą apie kurį geologijos „žinovai“ niekada nekalba. Jo esmė yra ta, kad gręžinių produktyvumas labai sparčiai mažėja. JAV duomenimis, per pirmus metus išgaunamų iš gręžinio dujų kiekis sumažėja daugiau nei du-tris kartus ir ši tendencija nors ir lėtėdama, tęsiasi visą laiką, todėl norint palaikyti pastovų dujų išgavimo lygį būtina kasmet gręžti papildomus gręžinius. Akivaizdu, kad pradėjus skalūnų dujų gavybą numatytose Žemaitijos teritorijose, anksčiau ar vėliau jos pagal technologinę apkrovą priartės prie tokios būklės, kai gyventi ten iš viso bus beveik neįmanoma.

Kokį rezultatą duos pradėta aktyvi geologų „informacinė“ kampanija nuspėti nesunku. Juk net maži vaikai nemėgsta kai bendraujant jie laikomi visiškai kvailučiais, tai ką jau bekalbėti apie suaugusius žmones ir dar žemaičius. Prie bent minimalaus susikalbėjimo neprisideda ir kai kurių žiniasklaidos priemonių bandymai traktuoti susidariusią situaciją kaip 10-50 žmonių bandymus išsaugoti ramų gyvenimą ir savo tvartelius, kai po žeme esą slypi didžiuliai turtai. Kaip jau citavome p. I.Vaičeliūno žodžius, apie šių turtų dydžius realiai kol kas „niekas nieko nežino“, o grėsmė iškilusi tikrai ne 10-50 žmonių.

Šilutės-Tauragės ir Kudirkos-Kybartų plotai, kuriems paskelbtas skalūnų angliavandenilių žvalgybos ir gavybos konkursas užima virš 2 tūkstančių kvadratinių kilometrų, tai nesunku apskaičiuoti, kad ir atmetus visas saugomas teritorijas, miškus bei didesnius miestelius, kaimiškose teritorijose ten gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių. Be to, reiktų neužmiršti ir to fakto, kad kalbame apie daugiausia Nemuno žemupyje išsidėsčiusias išskirtinio grožio Lietuvos teritorijas, o ne apie pusdykumes.

Atsižvelgiant į tai, kad jau neužilgo turėsime suskystintų dujų terminalą ir į tai, kad dabartiniu metu ES nėra jokios oficialiai įteisintos skalūnų angliavandenilių gavybos tvarkos bei į ES institucijų rekomendacijas laikytis atsargios pozicijos šiuo klausimu, akivaizdu, kad iš karto pulti stačia galva gavybą, nežinant nei tikros jos galimos naudos nei galimos žalos gamtai ir žmonių sveikatai būtų ne tik neprotinga, bet ir pavojinga. Todėl pirmiausiai reikia griežtai atskirti angliavandenilių žvalgybą nuo gavybos ir neišdavinėti licencijų iš karto leidžiančių ir viena ir kita.

Kadangi skalūnų dujų gavybos technologijos sparčiai tobulėja ir aktyviai ieškoma mažiau kenksmingų aplinkai cheminių medžiagų bei technologijų, nėra jokios abejonės, kad jų gavyba jau netolimoje ateityje taps ir pigesnė ir palankesnė aplinkai bei žmonių sveikatai. Be to, po keleto metų, kai mūsų kaimynai lenkai pradės pramoninę skalūnų dujų gavybą, galėsime pasinaudoti ir jų patirtimi. Tikrai nėra jokio reikalo pulti į lenktynes ir visas galimas klaidas būtinai padaryti patiems.

O pabaigai tai norėtųsi pasakyti štai ką – mieli Lietuvos žmonės, manau, kad jau tikrai laikas suprasti, kad tikrieji mūsų turtai slypi ne giliai po žeme, o mūsų galvose. Turtingesni mes tapsime tikrai ne tada, kai paseksime trečiojo pasaulio šalių pavyzdžiu ir pradėsime pusvelčiui perdavinėti savo išteklių gavybos teises kitiems, o tik tada kai pasinaudosime, pavyzdžiui, Suomijos patirtimi ir visas savo pastangas sukoncentruosime į aplinkai ir žmogui palankių naujausių technologijų kūrimą bei diegimą, didelę pridėtinę vertę kuriančių informacinių paslaugų teikimą ir panašiai. Pirmieji svarbūs žingsniai ta kryptimi jau padaryti. Belieka juos tęsti. O žmonės, kurie nori dirbti žemę taip pat atneša mums visiems nemažą naudą, tad neguikime jų iš Lietuvos, nes ir taip jų nelabai daug beliko.

Prof. Romualdas Juknys, VDU Aplinkotyros katedros vedėjas

Komentarai (9)