Šeštasis praeito amžiaus dešimtmetis galėtų būti vadinamas atominės idėjos aukso amžiumi. Žmonės rinkdavosi stebėti atominių bombų bandymų, kurie kartais vykdavo lyg naujamečių fejerverkų pasirodymai, tik dykumose. Pasaulį stebino pirmosios atominės elektrinės, povandeniniai laivai ar ledlaužiai varomi nematomos jėgos.

Populiariojoje kultūroje atominė galia kūrė superherojus, o ateities prognozėse buvo teigiama, kad atominiai reaktoriai ne tik varys mašinas, kuriomis kasdien vykstame į darbus, bet juos rasime net namuose esančiuose dulkių siurbliuose.

Nenuostabu, kad tik tokiu metu galėjo gimti mintis apie važinėjantį atominį reaktorių. Šiandien visi taip susirūpinę dėl radiacijos, kad net elementarus ligoninės rentgenas daug kam kelia stresą. Jau nekalbant apie rimtus radiacijos šaltinius. Tačiau tais laikais dauguma žmonių menkai nutuokė apie kylančias grėsmes, o perspektyvos atrodė beribės. Itin mažas kiekis radioaktyvios medžiagos išskyrė neįtikėtinus kiekius energijos. Jo užteko ilgam. Ir jis nebuvo toks matomai taršus kaip anglis ar nafta.

TSRS vidaus madas diktavo ne piliečiai, o partiniai nurodymai, kuriais kaskart bandyta pralenkti Vakarus. Ar bent jau užkamšyti nuolatinio atsilikimo skyles.

Vis tik mobilios atominės elektrinės projektas gimė visiškai atsitiktinai. 1955 m. Leningrado Kirovo vardo gamykloje apsilankė TSRS vidutinių mašinų gamybos ministras Efimas Slavskis. Senas tradicijas turinti gamykla gamino traktorius, o Antrojo pasaulinio karo metu net tankus, tad nenuostabu, kad dirbantys žmonės išties turėjo geras mechanikos žinias. Jie žinojo kaip gaminti jas, tai kodėl tų žinių nesujungus su įsibėgėjančia atomizacijos banga?

Direktoriaus mintis buvo išties paprasta. Užkelti atomini reaktorių ant ko nors ir nuvežti ten kur reikia. Sąjungoje buvo apsčiai naujai įsisavinamų atokių vietovių. Galimybė turėti ilgai veikiantį energijos šaltinį būtų lengviau įsisavinti gamtos turtus, įkurti naujas gyvenvietes iki jose atsiras stacionarios elektrinės.

Efimas Slavskis tuokart buvo sužavėtas tokios idėjos ir uždegė jai žalią šviesą. Vidutinių mašinų gamybos ministerijai, kuriai jis vadovavo, buvo patikėta toli gražu ne lengvųjų automobilių gamybos funkcijos. Ši valdyba kuravo viską kas liečia atominius įrengimus, tame tarpe ir atomines elektrines.

Taip atsirado eilė projektų su žyme „TES“. Pavadinimas išsiverčia kaip „transportuojama elektrinė“ (rus. Tранспортабельная ЭлектроCтанция). Neįmantrus pavadinimas apibūdino siekiamus tikslus. Sukurti platformą, kuri atvežtų atominį reaktorių turinčią elektrinę.

Pats pirmasis pasiūlymas buvo susijęs su geležinkeliu. Lokomotyvas galėtų būti panaudotas bet koks, net tas kuris ką tik traukė keleivinius vagonus. Tereiktų vagonus modifikuoti į elektrinę ir viskas. Atgabenai juos į numatytą vietą ir lokomotyvas galėtų grįžti prie įprastinių gabenimų.

Vis tik pati pirmoji mintis buvo greitai atmesta. Patalpinti reaktorių išties lengva, bet kaip būtų su išsikeltais tikslais? Geležinkelis išties brangus malonumas. Net palankiomis sąlygomis jis tiesiamas ilgai, o štai atokusis Sibiras nelengvas riešutas. Dar Stalino laikais kalinių tiesti bėgiai gana greitai atšiaurių orų ir įšalo būdavo sudarkomi. Iki kol gerai prižiūrimą geležinį kelią atvesi iki planuojamos teritorijos sugaiši labai daug laiko. Žmonės galutiniame taške jau pradės kurtis, o atominės niekaip nepavyktų privežti.

Visi sekantys bandymai sukurti transportuojamus TES ėmė remtis čia mintimi, kad jie galėtų atsirasti vietovėje net jei tektų įveikti visišką bekelę.

Koks buvo antrasis variantas žinių nedaug, bet didysis proveržis siejasi su trečiuoju bandymu. Jo mintis buvo panaudoti tanko važiuoklę. Išties pravaži platforma būtų pažįstama kariškiams. Remontui būtų galima naudoti kariškas detales. Žinant tuometę situaciją būtent kariškų dalių trūkumo nebuvo.

Nepaisant atominio reaktoriaus nedidelio dydžio, veikiančią elektrinę sutalpinti į itin kompaktišką dėžutę nebuvo įmanoma. Prireikė keturių prailgintų „T-10“ tanko platformų. Visos bendrai sudarė veikiančią elektrinę.

Pirmasis modulis turėjo įmontuotą uždarą dviejų kontūrų atominį reaktorių. 660 mm skersmens ir 600 mm aukščio reaktorius talpino 74 vnt. prisodrinto urano strypus. Pirmame kontūre palaikytas 130 atmosferų vandens suspaudimas. Iš reaktoriaus ištekančio vandens karštis siekė beveik 300 laipsnių pagal Celcijų.

Visas reaktorius buvo patalpintas didesniame už jį švininiame bake. Darbo režime bakas būdavo pripildomas vandens. Vanduo veikė kaip papildomas biologinis skydas mažinęs spinduliuotę patenkančią į aplinką. Kai reaktorius neveikdavo, vanduo būdavo išleidžiamas ir elektrinė galėdavo pervažiuoti į kitą vietą.

Antrasis modulis turėjo įrengtą garo generatorių, cirkuliacinius siurblius ir kitą reaktoriaus darbui reikalingą įrangą.

Trečiajame transporteryje buvo 1,5 MW galios elektros generatorius, kuris gamino elektrą. Palyginimui, pirmasis TSRS atominės elektrinės reaktorius Obinsko AE 1954 metais generavo 5 MW galią. Tai tik triskart mažiau nei pirmoji elektrinė, tačiau pačių atominių objektų dydis skyrėsi ne vieną kartą. Tai ir buvo pagrindinė paskata plėtoti projektą.

Galiausiai ketvirtajame buvo valdymo pultas bei dyzeliniai generatoriai, baterijos. Pastarieji buvo reikalingi reaktoriui jei susiklostytų sudėtinga padėtis. Naudojant išorinę elektrą vyktų reaktoriaus avarinio stabdymo darbai.

Norint gauti leidimą sukurti tikrą mašiną reikėjo aukščiausiosios valdžios pritarimo. Tam buvo sukurtas detalus projekto maketas, kuris pademonstruotas Kremliuje pačiam TSRS generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui. Iš jo palaiminimą gavo 1960 metais.  „TES – 3“ buvo pagaminta. O jau sekančiais metais išgabenta į bandymų vietą Obinske.

Pilnai paruoštą darbui elektrinė privalėjo kabeliais ir vamzdžiais sujungti visus keturis ją sudarančius modulius. Aktyviąją branduolinio reaktoriaus dalį saugojo pats uždaras reaktorius, aplink jį sukurta švininė talpykla, kurioje dar būdavo vandens turėjusio padėti sumažinti skleidžiamą spinduliuotę. Be to modulis, prieš paleidžiant reaktorių, privalėjo būti įvarytas į specialiai iš žemių ir betono paruoštą tranšėją. Pastarąją buvo galima įrengti per kelias valandas buldozeriais išstumdant žemes.

Nors bandymai pavyko, mobili jėgainė tolimesnės plėtros nesulaukė. Obinske veikė iki 1965 metų. Tuo tarpu aukščiausios vadovybės dėmesys nukrypo į plaukiojančios elektrinės projektą, tačiau ir toks judrusis projektas 1967 m. buvo nutrauktas.

1969 m. „TES-3“ buvo siūlomas naftininkams, esą elektrinė jiems gamintų karštą vandenį, kurį pastarieji galėtų supilti į gręžinius, taip pakeldami naftinguosius sluoksnius arčiau paviršiaus. Toks eksperimentas buvo siūlomas atlikti netoli Grozno buvusiuose telkiniuose. Vis tik niekas iš naftininkų nesusidomėjo ir projektas galutinai numarintas tais pačiais metais.

Tikslių priežasčių kodėl TSRS atsisakė šių jėgainių iki šiol neatskleista. Vieni teigia, kad didėjant suvokimui apie atominę energetiką suprasta, kad tokie projektai ankščiau ar vėliau būtų baigtųsi  katastrofa. Kiti mano, kad kariškiai išsigando karo atveju būtų priverstini rūpintis dar ir  tokios platformos apsaugojimu nuo pažeidimų.

Vis tik realiausia, kad esamos generuojamos galios neužteko naujausiems radarams. Tuo tarpu paprastiems daliniams turėti tokio išsilavinimo žmones gebančius valdyti atominę jėgainę buvo prabanga. Atominė elektrinė kur kas sudėtingesnė nei tiesiog dyzeliai generatoriai, kuriuos galėjo prižiūrėti visi nusimanantys automechanikoje. Tuo tarpu jėgainę valdyti tektų mokytis ne vienerius metus prieš tai baigus branduolinės fizikos mokslus.

Civilinėje srityje taip pat perspektyvos nebe atrodė tokios šviesios kaip manyta pradedant projektą. Vos per kelerius metus branduoliniai reaktoriai tapo kur kas galingesni. Įprasto tipo jėgainės buvo planuojamos su naujaisiais RBMK tipo reaktoriais, generavusiais šimtus kartų didesnius elektros kiekius nei mobilioji „TES – 3“.

Komentarai (1)