Nuolat girdime apie raciono įvairovės naudą. O jei reikėtų išgyventi, vartojant vos vieną produktą – koks produktas leistų pratempti ilgiausiai?

Ne vien duona žmogus gyvas – ne tik perkeltine prasme, bet ir dėl to, kad maždaug po mėnesio jam išsivystytų skorbutas.

Geriausių dietų bruožas – įvairovė, užtikrinanti, kad gausite viską, nuo vitamino C ir geležies iki linoleinės rūgšties nė nemąstydami apie tai. Netgi svorio metimo dietos, kuriose tėra keletas produktų ar kuriose atsisakoma kokių nors produktų, paprastai būna pakankamai įvairios, kad jų maistingumas būtų daugmaž pakankamas. Tačiau, jei nutiktų kažkas menkai tikėtinai ekstremalaus ir tektų gyventi, valgant vos vieną produktą, kurie maistiniu požiūriu būtų visapusiškesni? Ar galima gauti viską, ką reikia, tarkime vien iš bulvių, ar vien iš bananų, ar vien avokadų?

Viena aišku, tokio produkto kandidatas negalėtų būti mėsa ar dauguma vaisių ir daržovių. Mėsoje nėra ląstelienos, ir pagrindinių vitaminų bei maistinių medžiagų. Vaisiuose ir daržovėse vitaminų yra, bet juose nė iš tolo nepakanka riebalų ar baltymų, netgi jeigu jų valgoma nemažai. Kūnui nereikia tiek daug, kiek galbūt manote, kad jis išliktų gyvas, bet jų negaunant, patiriama žala.

Arkties tyrinėtojas Vilhjalmuras Stefanssonas aprašė Kanados šiaurės gyventojų fenomeną, vadinamąjį triušių badavimą, kai valgantiems tik labai liesą mėsą, tarkime, triušių, „per savaitę išsivysto diarėja, galvos skausmas, bendras silpnumas, bendras diskomfortas.“ Kad nemirtų nuo mitybos nepakankamumo, kenčiantieji nuo triušių badavimo turi gauti riebalų, rašo jis. Jon Krakauer, savo knygoje Into the Wild, spėja, kad nelaimingasis laisvūnas Chris McCandless mirė nuo triušių badavimo. Manoma, kad praktiškai visas kalorijas gaunant iš baltymų ir praktiškai negaunant jų iš riebalų ar angliavandenių, gali sutrikdyti kepenų gebėjimą apdoroti baltymus.

Negaunant mėsos ir daugumos daržovių, kaip bebūtų keista, bulvės nėra jau toks blogas variantas, kaip galima pagalvoti, sako dietologė Jennie Jackson iš Glasgow Caledonian universiteto. Pernai ji rašė apie australą Andrew Taylor, kuris metus valgė vien bulves, taip siekdamas atsikratyti perteklinio svorio ir išsiugdyti sveikesnius įpročius.

Bulvės ypatingos tuo, kad jose – šiaip jau krakmolingame maiste – neįprastai daug baltymų, ir juose yra įvairių aminorūgščių, sako Jackson. Tačiau netgi suvalgant 3 kg bulvių per dieną, gautume ~⅔ dienos baltymų normos, rekomenduojamos Tayloro dydžio asmeniui.

Bulvėse yra ir rekomenduojamas kiekis riebalų, ir nors Tayloras naudojo ir saldžiąsias bulves, aprūpinusias jį vitaminu A ir E, geležimi, ir kalciu, Jackson pažymėjo, kad B grupės vitaminų ir cinko bei kitų mineralų būtų mažai. Bet jis metus atlaikė galima sakyti, be žalos. Tiesą sakant, jis numetė nemažai svorio.

Bulvės gana dažnai minimos pokalbiuose tokiomis temomis. Prieš kelis metus The Chicago Reader skaitytojas patarimų skiltyje The Straight Dope, paklausė ar tiesa, kad manoma gyventi, vartojant vien bulves ir pieną. Galų gale, juk kalbama, kad prieš airių bulvių badą, žmonės ten gyveno, valgydami praktiškai vien bulves. Cecil Adams, buvęs kolumnistas, teigia drauge su savo asistentu suskaičiavęs ir išsiaiškinęs, kad iš bulvių ir pieno galima gauti didžiąją dalį reikiamų maisto medžiagų – išskyrus mikroelementą molibdeną. Bet šį trūkumą galima papildyti, suvalgius šiek tiek avižų košės.

Girdėdama tai, Jackson juokiasi. „Ak, tai mūsų dieta – tai šimto metų senumo škotų dieta. Viskas puikiai tinka. Bulvės, pienas ir avižų košė, ir dar kartais šiek tiek lapinių kopūstų.“

Tačiau, be grynai maistinių, yra ir kitų barjerų, trukdančių apriboti dietą vienu produktu. Žmonės turi vidinį tokių situacijų vengimo mechanizmą (tikriausiai todėl, kad galiausiai tai sukeltų maitinimosi nepakankamumą) – o būtent, juslių įsisotinimą (sensory-specific satiety): kuo daugiau kokio nors vieno dalyko valgote, tuo mažiau jo suvalgote. „Vadinu tai pudingo scenarijumi,“ sako Jackson, „kai prisivalgai taip, kad jau, regis nė kąsnelio daugiau netilptų. Ir tada kas nors atneša pudingą ir dar kelias kalorijas nesunkiai sudoroji.“ Kyla pavojus, kad ilgai kasdien valgant tą patį produktą, gali būti sunku jo suvalgyti tiek, kad būtų gaunama visko pakankamai. (Kas norėtų trijų kilogramų avokadų per dieną?)

Be to, mintis, kad turėtų būti įmanoma valgyti vieno produkto dietą vietoje įvairių produktų ir nepatirti neigiamų pasekmių, jei tik gauname pakankamai vitaminų, mineralų ir kalorijų, nėra teisinga. Norint suprasti, kodėl, reikėtų prisiminti, kaip gavome turimas žinias apie mitybą. XX amžiaus pradžioje tyrėjai žiurkėms neduodavo kurių nors maistingųjų medžiagų ir stebėdavo, kaip jos suserga ar nugaišta. Būtent taip sužinojome, pavyzdžiui, apie vitaminų egzistavimą. Tokie bandymai parodo, be ko žiurkės nugaišta, bent jau per trumpą laiką.

Tačiau tikėtina, kad kai kurių įvairios dietos teikiamų sveikatos pliusų — pasireiškiančių per ilgesnį laiką — tokiais redukciniais eksperimentais nustatyti neįmanoma, sako Jackson. (Ir dar, beje – žmonės nėra žiurkės.) Epidemiologiniai žmonių duomenys aiškiai parodė, kad įvairių daržovių dieta sveikesnė, nei vos kelių, bet nėra visiškai aišku, kodėl.

Gali būti, kad dieta be žalių daržovių reiškia, tarkime, didesnę vėžio išsivystymo riziką. „Iš tiesų nežinome, kurie maisto produktai sukelia kokius efektus,“ sako Jackson. „Tad, nors aišku, kokių pagrindinių maisto medžiagų reikia, kol ko nors nepritrūksta, neaišku ko gali pritrūkti.“

Nors dietos apribojimas vienu ingredientu galėtų sutaupyti laiko ir rūpesčių, tačiau tai greitai atsibostų ir susargdintų.

Veronique Greenwood
bbc.com

Komentarai (5)