Kodėl mokslininkai nestato teleskopų Mėnulyje? (7)
50 metų nuo pasivaikščiojimo Mėnulyje jau praėjo, gal metas ką rimtesnio nuveikti, pavyzdžiui, pastatyti ten teleskopą, neerzinant Havajų salų gyventojų. Juk Mėnulyje gerą vaizdą gauti būtų paprasčiau, ar ne?
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Antžeminiais teleskopais galima stebėti ir tolimus dangaus kūnus bei formacijas. Tačiau tai atlikti trukdo atmosfera, šviesos tarša, debesys, orai. Būtent todėl kokybiški giliojo kosmoso vaizdai gaunami kosminiais teleskopais (pavyzdžiui, Hubble ir Spitzer).
O kodėl gi tada nepastačius teleskopo Mėnulyje? Jis – artimiausias dangaus kūnas, atmosferos tankis praktiškai nesiskiria nuo atviro kosmoso, nėra orų kaitos, debesų ir atsiveria idealus kosmoso vaizdas. Tai kodėl gi vis dar nepastatėme teleskopo Žemės palydove?
Iš tiesų tai ne tokia jau puiki idėja. Taip, Mėnulis, atrodytų, ideali vieta teleskopui. Mėnulis pakankamai toli, kad netrukdytų žmonijos kuriami signalai. O ir naktys čia trunka po 14 dienų, tad būtų galima ilgai stebėti konkrečius objektus.
Tačiau reikėtų atsiminti, kad Mėnulis sukasi apie Žemę ir Saulę, dėl ko kyla tam tikrų problemų. Pavyzdžiui, kurioje pusėje statyti teleskopą? Artimesnėje matomoje, ar tolimesnėje, nusuktoje nuo Žemės?
Tai svarbu, juk abi variantai turi savo trūkumų. Jei teleskopas stovės į mus atsuktoje palydovo pusėje, galėsime praktiškai tiesiogiai palaikyti kontaktą. Tačiau Žemėje žmonių radijo ryšio signalai sukelia trikdžius, o tai neigiamai veikia vaizdo kokybę.
Tada statykime priešingoje pusėje. Puiku, žemiškųjų trukdžių išvengėme, bet ir ryšio palaikyti nepavyks – nėra tiesioginio matomumo. Todėl tektų paleisti dar vieną kosminį aparatą, kuris atliktų retransliatoriaus vaidmenį.
Argi tai rimta problema? Tiesiog nusiųskime dar vieną aparatą. Ne viskas taip paprasta, juk tai ne vienintelė kliūtis. Mėnulis ne toks jau stabilus ir ramus, kaipo atrodo. Žemės palydove vyksta drebėjimai.
Kaip žinia, Mėnulis Žemėje sukelia potvynius, tačiau ir mūsų planeta nelieka skolinga – jos poveikis 20 kartų stipresnis, tad supurtomas ir Mėnulio paviršius.
O kur dar temperatūrų šuoliai? 14 žemiškų parų trunkančias dienas keičia tokios pat trukmės naktys, dėl to temperatūra svyruoja nuo +100°C iki -173°C. Kosminiai teleskopai gali reguliuoti savo temperatūrą.
Tačiau yra vienas niuansas: teleskopas privalo atšalti žemiau stebimų bangų ilgio – antraip triukšmas viršytų naudingo signalo lygį. Todėl Mėnulyje nepavyktų vykdyti ultravioletinių, optinių ar infraraudonųjų spindulių stebėjimų. Teliktų žiūrėti į Žemę arba Saulę.
Nepaisant visko, Mėnulis visgi laikomas viena iš geriausių vietų vienam teleskopų tipui – radioteleskopams. Mat Žemė šiame diapazone itin triukšminga. Jos signalai užpildo kone visą Saulės sistemą, todėl kosminiai teleskopai su šia užduotimi ne visiškai susidoroja.
Tačiau tolimesnėje Mėnulio pusėje stovintį radioteleskopą nuo žemiškų signalų idealiai užstotų visa Mėnulio storymė ir radioteleskopas galėtų veikti maksimaliai kokybiškai. O ką galėtume rasti radioteleskopu?
Toks teleskopas galėtų fiksuoti žemo dažnio bangas, o tai yra vienintelis būdas rasti Didžiojo Sprogimo atšvaitus. Būtų galima aptikti infliacijos, ankstyvųjų Visatos kūrimosi stadijų ir pačios pirmosios žvaigždžių kartos formavimosi signalus. Ir visa tai būtų pasiekiama vienu radioteleskopu Mėnulyje.
Žinoma, toks projektas nebūtų pigus, juk reikėtų sukurti įrangą, nugabenti ją ir sumontuoti Mėnulyje, o tai reiškia, kad reikės gabenti ir žmones. O kur dar orbitinis aparatas (retransliatorius).
Tačiau tyrėjų nuomone, tokiu būdu gauti moksliniai duomenys to verti. Todėl vieną kartą Mėnulyje gali atsirasti pirmasis radioteleskopas ir tada Visata atvers mums dar vieną savo atsiradimo paslaptį.