Kaip ir visi kolegos Lietuvoje, vastybinė įmonė „Vilniaus regiono keliai“ šią žiemą pasitinka „iškramtytu“ biudžetu, tačiau nusiteikę užtikrinti patikimą kelių priežiūrą bei saugumą.

„Vilniaus regiono keliai“ - didžiausia Lietuvoje regioninė kelininkų įmonė. Ji prižiūri ir remontuoja 2838 kv. km valstybinių kelių , tilltų, viadukų ir kitų statinių pietrytinėje Lietuvoje.

Svarbiausia - saugumas

„Vilniaus regiono keliai“ tęsia senas Vilniaus krašto kelininkų tradicijas. Įmonė įsteigta 1995 m., reorganizavus Vilniaus valstybinę kelių valdybą ir prijungus Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės bei Vilniaus kelių tarnybas.

„Mūsų pagrindinis darbas – prižiūrėti kelius, kontroliuotiti jų kokybę, ilginti naudojimo laiką. Keliais privalome rūpintis keliais taip, kad būtų saugūs ir patogūs“, - pasaoja įmonės direktorius Petras Džervus ir priduria, jog vasarą daugiausia diegiamos, įrenginėjamos eismo saugumo priemonės, tvarkomi kelio ženklai, grioviai, kelių sankasa, keičiamos pralaidos, atliekamas maršrutinis orientavimas, šienaujamos pakelės, atnaujinama susidėvėjusi kelių danga. Be to, daug lėšų skiriama keliams ženklinti – eismo linijoms, pėsčiųjų perėjoms bei signaliniams stulpeliams įrengti.

„Šie dalykai yra ganėtinai brangūs, užtat efektyvūs organizuojant eismą, užtikrinant saugumą ir vairavimo patogumą“, – sako įmonės vadovas.

Direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai ir eismo saugumui Antanas Pletas kelius lygina su drabužiais: „Jei rūbo neprižiūrėsi, nelyginsi, nevalysi, tai jis ir atrodys prastai, ilgai netarnaus. Panašiai ir keliai. Po žiemos jų būklė būna ganėtinai prasta: dangoje atsiranda išdaužų ir plyšių, juos reikia „lopyti“, remontuoti, be to, dažnai tenka atstatyti surūdijusius ar nuniokotus kelio ženklus, signalinius stulpelius, tvarkyti bei keisti atitvarus, profiliuoti žvyrkelius, kelkraščius, sutvarkyti kelių nuošliaužas, taisyti kelių statinius ir kt.“

Žmonės ir technika

Vis dėlto A.Pletas pastebi, jog dažniausiai kelininkai vairuotojų koneveikiami žiemą – laidyti gerklę lenviau, negu suprasti, kodėl ne visi keliai prižiūrimi vienodai: „Juk keliai yra suskirstyti pagal reikšmę: magistraliniai, krašto ir rajoniniai. Natūralu, kad magistraliniams keliams skiriama daugiausiai dėmesio; pagal normatyvus, pradėjus pustyti ar snigti, jie turi būti nuvalyti ir pabarstyti per 3 valandas, krašto keliai – per 4 valandas, o rajoniniai tik po svarbesniųjų. Magistraliniuose keliuose dirbama dviejom pamainomis, nuo 4 iki 22 val., krašto keliuose – nuo 6 iki 19 val., rajoniniuose – nuo 9 valandos.“

Pašnekovas nori atkreipti visų vairuotojų dėmesį į būtinumą žiemą pakeisti automobilio padangas į žiemines: „Mums dažnai žmonės skundžiasi, kad kai kuriais keliais neįmanoma važiuoti. Bet jeigu jie griežtai laikytųsi reikalavimų, viskas būtų daug geriau. Reikia numatyti, kad žiemą keliai, ypač rajoniniai, bus slidūs“.

Direktorius P.Džervus antrina: „Žmogus, jeigu neskubės, visada nuvažiuos ten, kur reikia. Be to, vis dažniau kalbant apie globalų atšilimą, dalis visuomenės mano, jog žiemą Lietuvoje kelininkai nelabai ką ir darą. Taip, tikrą žiemą, tikriems šalčiams užpuolus, mūsų triūsas matyti labai aiškiai. Ir vis dėlto pagrindinis kelininkų priešas - nuolatinis temperatūros šokinėjimas. Jis mums pridaro kur kas daugiau bėdų ir rūpesčių, ardo dangą.“

Techninės „Vilniaus regiono kelių“ galimybės ir pasirengimas žiemai nekelia abejonių, ir vis dėlto anaiptol ne viskas priklauso nuo kelininkų. Tiek P.Džervus, tiek A.Pletas kelis kartus pakartojo prašymą vairuotojams, kad laikytųsi saugaus eismo reikalavimų ir nelakstytų keliuose.

„Kelių eismo taisyklėse sakoma, kad kiekvienas vairuotojas privalo pagal kelio, meteorologines ir kitas sąlygas pasirinkti saugų greitį. Visada reikia įvertinti padėtį,“ – lyg ir savaime suprantamą, bet taip dažnai pamirštamą ar ignoruojamą tiesą kartoja A.Pletas.

„Pagal normatyvus mums yra skirtas konkretus terminas, iki kada privalome atlikti visus darbus. Bet vienu metu visuose keliuose pagerinti būklės neįmanoma, o žmonėms tai įrodyti sunku. Kita vertus – ekstremalios situacijos. Būna, kad mūsų žmonės dirba po 12-14 val. neišlipdami iš mašinų. Išties apmaudu, kai tokiu atveju pasipila pikti žmonių skambučiai. Kiekvienas rūpinasi savimi ir nesuvokia prioritetų,“ – pasakoja įmonės direktorius.

Pridursime, jog minėti normatyvai leidžia 10 cm sniego storį rajoniniuose keliuose, kurių eismo intensyvumas nėra didelis, o esant pūgai – 20 cm. Beje, kitose Europos šalyse sningant keliai apsritai nevalomi ir nebarstomi - laukiama, kol nustos snigti.

Vilniaus regiono kelininkams siekiant optimizuoti žiemos kelių priežiūros darbus, labai padeda kelių oro sąlygų informacijos sistema (KOSIS), teikianti operatyvią informaciją apie kelio dangos ir oro temperatūrą, drėgmę, vėjo kryptį bei greitį, drėgmės kondensaciją, rūką, kelio apledėjimą, kritulių pobūdį ir intensyvumą, matomumą ir kt. Vilniaus regione yra įrengtos 4 KOSIS stotelės su vaizdo kameromis, numatoma pastatyti dar 4. Taip pat naudojamasi Lenkijos, Rusijos, Vokietijos svetainių meteorologine informacija. Be to, Automobilių kelių direkcijos internetinėje svetainėje visada galima matyti kas pusvalandį atnaujinamą informaciją apie orą bei kelių būklę.

Pinigai, pinigai, pinigai...

Vis dėlto didžiausią nerimą kelininkams kelia ne artėjanti žiema, o kaskart mažėjantis finansavimas. Šiemet įmonė į kelius galės paleisti 108 sniego valymo ir 54 druskos bei druskos-smėlio mišinio barstymo mechanizmus. Taigi, fiziškai Vilniaus regiono kelininkai turi pajėgų susidoroti su visomis žiemos stichijomis, tačiau bėda - nepakankamas finansavimas.

„Šiemet planuojame išbarstyti apie 12 tūkst. tonų druskos ir 15-16 tūkst. tonų druskos-smėlio mišinio, tačiau druska per metus pabrango ketvirčiu, smėlis irgi neatpigo. Taigi, vien medžiagai įsigyti reikia 3,25 mln. Lt – skaičiuoja direktorius. - O juk druską dar reikia sandėliuoti, maišyti su smėliu, krauti į mašinas, išvežti į kelią, išbarstyti, suremontuoti mechanizmus... Dėl visą pasaulį sukrėtusios ekonominės krizės žiemos kelių priežiūrai lėšų kitamet gausime 5% mažiau nei šiemet“.

P. Džervus apskaičiavo, jog turint omeny netgi optimistines 5-7% infliacijos prognozes, įmonės darbų pajėgumai sumažės 10-12%. Maža to, anot pašnekovo, infliacijos metu norint išlaikyti savo specialistus, teks kelti jų atlyginimus, o atliekamų pinigų nėra. Taigi, ateina sudėtingi laikai, ypač jei visuomenė nenorės šito suprasti ir toliau reikalaus, kad kelininkai nesąlygiškai viršytų iškeltus uždavinius.“

Paklaustas, kaip, sumažėjus finansavimui, pavyksta atlikti svarbiausius darbus, pašnekovas paaiškina, kad yra dalykų, kurių neįmanoma atsisakyti. Dėl to tenka susidėlioti prioritetus: „Pavyzdžiui, gyventojai vis prašo pastatyti autopavilijonus, bet tai nėra prioritetas, todėl kol kas privalome atsisakyti. Dėl lėšų stokos labai kenčia ir kelio danga, kurią vis reikia atnaujinti. Gal mažiau dėmesio skirsime estetikai. Gali tekti riboti pakelės želdinių priežiūrą - rečiau šienauti. Didžiulė problema yra šiukšlės: dėl jų vien šiemet per 10 šių mėnesių metus jau patyrėme kone milijono litų nuostolį. Maža to, kad dirbame ne savo darbą, surenkame paliktus pakelėse šiukšlių kalnus, už jų atvežimą dar turime sumokėti sąvartynams. Šiukšles žmonės suveža į pakeles, nes žino, kad vis tiek atvažiuos kelininkai ir surinks“.

Vairuotojų kultūra

P.Džervaus įsitikinimu, Lietuvos vairuotojų kultūra per pastaruosius 20 metų akivaizdžiai suprastėjo, o švietimo sistemoje pastebimos didžiulės spragos: „Automobiliai atpigo, jie masiškai perkami, jais lakstoma, negalvojama nei apie savo, nei apie aplinkinių sveikatą. Todėl esame priversti labai daug dirbti saugaus eismo srityje: statyti greičio ribojimo priemones – kalnelius, kelio ženklus ir t.t. Bet akivaizdu, kad ne visi tai pastebi ir ne visiems tai rūpi.“

Ir žiniasklaida, ir patys kelininkai atliko nemenką darbą slopindami karą keliuose. Antai avarijų VĮ „Vilniaus regiono keliai“ prižiūrimuose keliuose 2007 m. per 8 mėnesius buvo 250, o šiemet per tą patį laikotarpį – 180; žuvusiųjų pernai buvo 69, o šiemet - 29.

„Tačiau jei mes darome viską, kad avarijų būtų išvengta, tai vairuotojai – ne. Keista, kad mokyklose vis dar nėra privalomų eismo pamokų. Reikia aiškinti paprasčiausius dalykus: pavyzdžiui, viršydamas greitį 10 km/h, pamatęs kliūtį sustoji 15 metrų toliau,“ – aiškino P.Džervus.

Jis yra griežtos nuomonės, kad vairuojant demokratijos neturi būti, o bausti už greičio viršijimą ar sistemingą taisyklių pažeidinėjimą privaloma griežtai.

A.Pletas pridūrė, kad avarijų nebūna be priežasties: „Vairuojant visada esti 3 subjektai: kelias, automobilis ir žmogus. Mokslininkai nustatė, jog dažniausiai lemtingas būna vadinamasis „žmogus veiksnys“. Kai greitis yra apribotas iki 70 km/val, o žmogus lekia 140 km/val greičiu, neturėtų stebinti, kad anksčiau ar vėliau įvyks avarija.“

Pašnekovai prisimena įdomų dalyką: Lietuvoje per metus gaisruose žūva apie 500 žmonių, tačiau ugniagesių dėl to niekas nekaltina. Keliuose žūva gerokai daugiau, o dėl to dažniausiai kaltinami kelininkai, nors avarijos paprastai įvyksta lygiame kelyje. Kodėl taip yra? Eismo saugumu rūpintis būtina visiems. Vaikus reikia auklėti, pasakoti apie saugų eismą. Ir nors tai nėra mūsų rūpestis, mes tai darome,“ – pasakoja P.Džervus.

„Vilniaus regiono keliai“ organizuoja saugaus eismo konkursus, vežioja po mokyklas ir dalija vaikams šviečiamąją literatūrą, atšvaitus, lipdukus, bendrauja su žiniasklaida.

„Mes šviečiame visuomenę, bet tai nėra mūsų funkcija. Mes ne pedagogai, ne psichologai. Švietimo ministerija galėtų vaikams nuo mažų dienų diegti eismo kultūrą,“ – įsitikinęs įmonės vadovas.

Vairavimo žiemą saugumas priklauso nuo paties vairuotojo kur kas labiau nei nuo kelininkų prižiūrėto kelio, įsitikinęs direktorius.

„Vairuotojas, jeigu važiuos atsargiai, visada visur suspės, neįvažiuos į griovį, nenuslys nuo kelio, neužklimps pusnyje. Reikia važiuoti atsargiai, tvarkingai, nes ir labai norėdami, visų kelių prižiūrėti taip, kad būtų tokie kaip vasarą, negalime. Lietuva nėra tokia didelė, kad reikėtų strimgalviais lėkti, rizikuojant savo ir kitų sveikata ar netgi gyvybe“, - užbaigia anksčiau pradėtą mintį P. Džervus.

Komentarai (3)