Mobiliųjų telefonų era prasidėjo vos 1970-aisiais. Vos per 40 metų Vakarų šalyse jie iš lagamino dydžio prabangos prekės tapo visur paplitusiais kasdieniais prietaisais. Daugiau nei 4 mldr. iš visų 6 mlrd. Žemės gyventojų šiuo metu naudojasi mobiliaisiais telefonais. Net ketvirtadalis vartotojų juos įsigijo per pastaruosius dvejus metus.

Mobilusis ryšys suteikia galimybę masajų genties nariui pervesti pinigus, gautus pardavus galvijų bandą; Irano aktyvistams slapta organizuoti protestus, Š.Korėjos gyventojams palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu; afganams – pranešti taikos palaikymo būriams apie Talibano atakas; sukilėliams sprogdinti pakelės bombas Irake, o labdaros organizacijoms tą pačią minutę sužinoti, kad vidury Malavio pasibaigė vaistų nuo ŽIV atsargos.

„Neseniai sėdėjau kartu su būriu Etiopijos ūkininkų, - pasakojo Duncanas Greenas, „Oxfam“ labdaros organizacijos tyrimų vadovas, - ir staiga pastebėjau, kad, nors nė vieno iš jų namuose nebuvo nei elektros, nei vandentiekio, tačiau kiekviena šeima turėjo mobilųjį telefoną“. Šio reiškinio priežastys paprastos: esą anksčiau šie ūkininkai, jei norėjo sužinoti, kaip jaučiasi sergantys giminaičiai, jie turėjo pėsčiomis keliauti kelis kilometrus. O dabar pakanka vieno skambučio. Taip gyvenimas tampa gerokai paprastesniu.

Atskleisti paslapties šydą

Kinijos ir Šiaurės Korėjos pasienis. Čia žmogaus teisių aktyvistai vykdo svarbią užduotį – siekia įtikinti saujelę šiaurės korėjiečių, kuriems yra leidžiama palikti tėvynę, užsiimti mobiliųjų telefonų kontrabanda ir taip padėti uždariausiai pasaulio visuomenei. Tiesa, mobilieji telefonai Š.Korėjoje nėra draudžiami, tačiau griežtai kontroliuojami: pagauto su kontrabandiniu telefonu laukia kalėjimas ar net mirties bausmė sušaudant. Tačiau korėjiečiai vis tiek rizikuoja, tam, kad pasauliui papasakotų apie gyvenimą už diktatoriaus Kim Jong-Ilo sukurtos tylos sienos.

Pasiekti demokratijos pažangą

Mobilieji telefonai negailestingo režimo šalyse reiškia tik vieną – problemą. Iranas – ne išimtis: tiek daug iraniečių trumpųjų žinučių pagalba organizavo protestus po praėjusių metų prezidento rinkimų, kad valdžiai neliko nieko kito kaip tik visiškai užblokuoti šios paslaugos tiekimą. Į pagalbą su technine įranga atėjo suomių „Nokia“, dėl tokio savo žingsnio sulaukusi griežtos Europos Parlamento kritikos.

Kinams pašalinių pagalbos neprireikė: kai Kinijos disidentas Liu Xiaobo laimėjo Nobelio taikos premiją, SMS žinučių su jo vardu, parašytu kiniškais hieroglifais, nebuvo įmanoma išsiųsti. Bet tai nepalaužė jo rėmėjų – su mobiliųjų telefonų pagalba jų balsas buvo išgirstas Vakaruose.

Afrikoje, pasak D.Greeno, paplitus šioms naujoms technologijoms, gyventojams tapo žymiai lengviau pranešti apie valdžios spaudimą ar smurtą. „Tai pirmas kartas, kai egzistuoja nuo žmonių priklausanti demokratija“, - teigė labdaros organizacijos atstovas.

Sudaryti sąlygas verslui

Tanzanijoje tik 5 proc. gyventojų turi sąskaitą banke. Kenijoje 100 tūkst. gyventojų tenka vienas banko skyrius. Panaši padėtis yra daugelyje besivystančių šalių, tarp jų ir potencialioje ekonomikos milžinėje Indijoje.

Tačiau išeitis yra. Ugandoje kaimuose dažnai gali rasti nors vieną telefoną su išankstinio paslaugų apmokėjimo sutartimi ir gyventojai naudojasi elementaria telefonine bankininkyste: kaimo gyventojas, dirbantis už šimtų kilometrų nuo savo namų, už savo uždirbtus pinigus nusiperka telefono sąskaitos papildymo kortelę, tada paskambina mobiliųjų paslaugų tiekėjo atstovui ir perveda pinigus į kaime esančio telefono sąskaitą. Operatorius, pasiėmęs sau priklausančius komisinius, perduoda grynuosius nurodytam asmeniui.

Indijoje veikia tokia pati sistema, tačiau ji yra oficiali ir remiama Indijos banko. Kenijoje pagrindinis mobiliojo ryšio tiekėjas, „M-Pesa“, per dieną SMS pagalba persiunčia milijonus dolerių. Rytų Afrikoje galimybė išsiųsti SMS reiškia, kad masajų genties ūkininkas gali pervesti pinigus, gautus pardavus karvių bandą, vietoje to, kad gabentųsi grynais. Esą yra tik vienas šios sistemos minusas – dažnai pinigai, skirti maistui, išleidžiami naujausio modelio telefonui.

Papildyti vaistų atsargas

Pasibaigusios įvairių vaistų (penicilino, cinko tablečių, ŽIV, AIDS, maliarijai, vidurių šiltinei gydyti skirtų medikamentų ir pan.) atsargos tokiose šalyse kaip Kenija, Uganda, Malavis ar Zambija, reiškia krizės pradžią, ypač jei tokios naujienos yra slepiamos vietinių vyriausybių. Naujas projektas „Sustabdykime atsargų išsekimą (stop stock-outs, angl.) problemą sprendžia „mobiliukų“ pagalba. Aktyvistai siunčia trumpąsias žinutes centriniam „štabui“, informuodami kur ir kokie vaistai pasibaigė. Viskas perkeliama į virtualų žemėlapį: vietos, kuriose greitai baigsis medikamentų atsargos, sušvinta raudonai.

Silpninti karinius veiksmus

Afganistane Talibanas verčia vietinius mobiliojo ryšio tiekėjus nakčiai atjungti antenas, tam, kad vietiniai gyventojai nesugebėtų pranešti talibaniečių planų NATO pajėgoms. Pastarieji savo ruožtu taip pat blokuoja mobilųjį ryšį tose teritorijose, kuriose dažni sprogimai – taip kovotojai negali nuotolinių būdu sprogdinti bombų pakelėse. Tačiau mobiliojo ryšio blokavimas pamažu taps vis sunkesnis abiems pusėms, nes jau dabar telefonus turi šimtai tūkstančių afganų ir jie vis labiau plinta.

Komentarai (37)