Pernykštė „Huawei“ flagmanų serija buvo pažymėta P10 ženklu. Tai kodėl dabar iškart P20, o ne P11? Ar dėl to kalti kiniški prietarai? O kam telefone reikalinga trečia kamera? Ir kodėl iš „iPhone X“ nukopijuotas tas keistas ekrano rėmo išsikišimas? Į šiuos ir keletą kitų klausimų atsakysime naujausio kinų milžinų įrenginio apžvalgoje.

Pradėkime nuo kiniškos matematikos. Kokia nesąmoninga logika paskatino praleisti 9 skaičius ir nuo P10 peršokti iškart prie P20? Oficialus atsakymas, kurį pateikė dabartinis „Huawei“ generalinis direktorius Richardas Yu – kad per metus telefone patobulinimų atsirado tiek, jog juos išmatuoti galima tik dvigubu vardo skaičių šuoliu.

Ar tai tikrai tiesa? Na, viena vertus, subjektyviai galima teigti, kad telefonas per metus pagerėjo tikrai daugiau nei 10 procentų. Ar pagerėjo du kartus? Kai kuriais atžvilgiais – galbūt. Bet labiau panašu, kad skaičiai pasirinkti labiau rinkodariniais sumetimais: P11 variantas atrodo labiau logiškas ir nuoseklesnis, bet, jeigu neskaitytume „Samsung“, kiti gamintojai to nuoseklumo nomenklatūroje per daug nesivaiko (o ir korėjiečiai kartais peršoka skaičius „dėl sinchronizacijos“).

Štai kad ir tie patys „Apple“, į kurių sprendimus – ir techninius, ir programinius, ir rinkodarinius – nuolat žvilgčioja „Huawei“, nusprendė praleisti 9 ir pasirinko ženklinimą X.

Be to, sklinda gandas, kad panašiai ketina elgtis ir „nVidia“, savo vaizdo plokščių naująją seriją žymėsianti ne skaičiais 11xx, o 20xx (ankstesnė serija žymėta 10xx).

Taigi, įvertinkime, kas pasikeitė telefone nuo pernykščio modelio ir ar tikrai verta jam klijuoti dukart didesnį ženklinimo skaičių.

Išvaizda

Išėmus iš pakuotės į akį pirmiausiai žiebia korpuso spalvos. Pernykščio „P10 Pro“ spalvos jau buvo ganėtinai drąsios – ypač žalia (deja, Lietuvos salotiniai „P10 Pro“ nepasiekė) ir mėlyna. O šiemet padarytas ne žingsnis, bet jau šuolis į priekį. Prieš konservatyviuosius pirkėjus „Huawei“ nusilenkė pasiūlydami standartinę juodą korpuso spalvą, bet trys kitos yra iš tiesų drąsios. Pirmoji – turbūt mažiausiai krentanti į akį – yra mėlyna su žydru ir žaliu atspalviu (toks įrenginys gautas ir bandymams). Tarsi gilus itin švaraus vandens telkinys, nes dar ir blizga panašiai. O dar dvi spalvos – iš tiesų unikalios išmaniųjų įrenginių pasaulyje, nes jos iš tiesų yra ne šiaip spalvos, o spalviniai gradientai. Šviesesnė, tarsi moteriška – kreminė/rožinė su švelniu, netgi sunkiai pastebimu perėjimu į auksinę. Tamsesnė, pati drąsiausia – su ryškiu perėjimu iš mėlynos į violetinę spalvą.

Faktas, kad visos trys drąsiosios korpuso spalvos aplinkiniams aiškiai pasakys, kokį įrenginį naudojate, net nereikės pasakyti, kas tai per modelis.

Trūkumas – nugarėlės yra labai blizgios, todėl pirštų atspaudai ant jų matysis velniškai gerai. O bjauru tai, kad kišti tokį korpusą į dėklą tiesiog ranka nekyla. Teks susitaikyti arba su kišenėje nuolat esančiu skudurėliu nugarėlės nublizginimui, arba su pobjauriai atrodančiu nučiupinėtu telefonu.

Bet jeigu tokį telefoną pirktumėte – pažadame, kad pirmasis žvilgsnis į jį, kol dar nespėsite nučiupinėti ir apriebaluoti pirštų atspaudais, suteiks daug džiaugsmo.

Dar vienas nugarėlės trūkumas – ir, tiesą sakant, labai bjaurus – yra iš korpuso smarkiai išsikišusios kameros. Kai įprastinis telefono storis yra arti 8 milimetrų, papildomas milimetras, o gal net kažkiek daugiau išsikišimo, nesimetriškai įtaisyto korpuso kampe, ne tik labai krenta į akis, bet ir sudaro nepatogumų laikant telefoną ant stalo. Palyginimui, pernykščio „P10 Pro“ kameros į korpusą sutilpo be jokių išsikišimų. Bet šiemetinis kompromisas padarytas su rimta priežastimi: ekrano konstrukcija sumažino tūrį, į kurį galima sutalpinti kamerą. Žinoma, galima būtų pasvarstyti, kad galbūt teisingesnis dizainerių sprendimas būtų storinti visą telefoną – korpuso elegancija nežymiai nukentėtų, bet už tai ir nugarėlė būtų lygi, ir akumuliatoriaus talpą būtų galima smarkiai padidinti (nors akumuliatoriaus talpa jau ir dabar skųstis niekaip neįmanoma).

Na, bet dizaineriai sprendimą priėmė. O susigundžiusiems šiuo aparatu teks priimti savo sprendimą: baisiai gražus, bet nuolat aptepliotas atspaudais ir prie stalo plokštumos tiksliai prisiglausti nesugebantis „plikas“ telefonas, ar švarus, gražus ir saugus aparatas dėkle.

Nelygioje kovoje su telefono dizaineriais krito ir metalinė nugarėlė – gražioji, bet stiklinė nugarėlė yra grynai estetinis, ne per daugiausiai su funkcionalumu susijęs sprendimas: už grožį pirkėjai mainais gauna antrą sudužti galintį paviršių, tačiau negauna belaidžio įkrovimo funkcijos (kurios diegimas po metaline nugarėle nėra įmanomas). Sunku pasakyti, ar tuo belaidžiu krovimu apskritai kas nors naudojasi ir ar tai yra praktinę naudą teikianti technologija, bet jos įdiegimu būtų galima bent jau formaliai prisidengti nuo kritikų, kovojančių už įrenginių patvarumą. Be to, ant matinio metalo nugarėlių kur kas mažiau matosi pirštų atspaudai.

Ekranas

Pasidžiaugus nugarėle įsijungiame įrenginį ir mus pasitinka ekranas. 6,1 colių įstrižainės, OLED technologijos, „Full HD+“ (1080 x 2240 taškų) raiškos gražuolis, kuris aiškiai parodo, jog „Huawei“ dizaineriai (kaip, beje, ir keletas kitų, Lietuvoje mažiau žinomų Kinijos gamintojų) nusižiūrinėja „Apple“ darbą. Mat ekrano viršuje puikuojasi iškirpimas arba įranta (angl. notch) – panašus, kaip ir „iPhone X“ telefone, tik vizualiai maždaug triskart siauresnis. Energijos sąnaudų mažinimo sumetimais ekrano raišką galima sumažinti iki „HD+“ (720 x 1493 taškų) – jeigu jūsų akys nėra geresnės už sakalo, labai didelio skirtumo nepastebėsite.

Beje, nukelkime kepurę prieš „Apple“: nepraėjo nė metai nuo „iPhone X“ – pirmojo išmaniojo telefono su keistai iškirptu ekranu – pristatymo, o dabar užsienio žiniasklaida suskaičiavo, kad panašiai atrodančių telefonų pristatyta jau 17.

„Huawei“ aparato iškirpimas yra ne tik siauresnis, bet ir mažiau krentantis į akis. Mat peržiūrinėjant nuotraukas, žiūrint vaizdo įrašus ar žaidžiant žaidimus, kurie nėra specialiai parengti šio iškirpimo rodymui, jis tiesiog nebus matomas – viršutiniai ekrano krašteliai, gebantys rodyti vaizdą, yra užtamsinami tiek, kad tampa visiškai susilieja su iškirpimu, todėl sudaromas įprastinio stačiakampio ekrano vaizdas. Bet būnant įprastinėje telefono sistemos sąsajoje („Android 8.1“ pagrindu sukurtoje modifikuotoje „EMUI 8.1“ versijoje) viršutiniuose krašteliuose matomos sisteminės piktogramos: operatoriaus pavadinimas, mobiliojo ir „Wi-Fi“ ryšio stiprumas, informacija apie gautas žinutes ar elektroninius laiškus, laikas, akumuliatoriaus įkrovimo lygis ir panašiai. Taip, pat, kaip ir įprastame iš viršaus pilnai įrėmintame telefone, tik iš kairės ir dešinės nuo iškirpimo.

Pačiame iškirpime sutalpinta asmenukių kamera (milžiniškos 24 MP raiškos) bei garsiakalbis pokalbiams telefonu (nors skleidžia garsą ir žiūrint filmus, klausant muzikos ar žaidžiant žaidimus, o su galingesniais rėmelio apatinėje briaunoje esančiais garsiakalbiais sudaro „Dolby Atmos“ stereo garso sistemą). O jeigu šis iškirpimas vizualiai erzina, sisteminiuose telefono nustatymuose yra galimybė jį vizualiai panaikinti – į ekrano viršų įklijuoti nepašalinamą foninę juodą juostą, kurioje jau minėtos ten apgyvendintos piktogramos pakeis spalvą iš juodos į baltą, todėl bendras naudojimui tinkamo ekrano plotas nė kiek nesumažės.

Ekrano spalvų balanso modifikavimo galimybių – daugybė. Sutemus gali būti įjungiamas „naktinis“ ekrano režimas, kad mėlyna šviesa mažiau pliekstų į akis ir netrukdytų ilsėtis tada, kai telefonas išjungiamas (mat mokslininkai yra nustatę, kad mėlyna šviesa prieš miegą yra žalinga mūsų poilsio kokybei), o įprastinio „dieninio“ naudojimo patirtį gali pagerinti patogus spalvų balanso pasirinkimo įrankis ir galimybė persijungti tarp „ryškaus“ ir „įprastinio“ spalvinių režimų. Be to, spalvų balansą galima automatiškai reguliuoti priklausomai nuo aplinkinio apšvietimo spalvos – ekrano spalvos koreguosis, kad vartotojas matytų kuo natūralesnį vaizdą.

Po ekranu esančioje juostelėje sutalpintas pirštų atspaudų skaitytuvas – tokia konfigūracija, dėl rėmelių ploninimo tendencijos baigianti išnykti, turėtų būti labai vertinama žmonių, kurie nori turėti galimybę atsirakinti telefoną jo neatkeliant nuo stalo paviršiaus. Be to, skirtingai, nei pernykščiame „P10 Pro“ telefone, atspaudo skaitytuvui išpjauta duobutė yra šiek tiek seklesnė ir daug malonesnė liesti.

Kamera

Priėjome prie tos apžvalgos dalies, kuri geriausiai paaiškina, kodėl po P10 „Huawei“ iškart perėjo prie P20. Nes kamerų skirtumas lyginant su pernykščiu modeliu (ir ne tik – galima sakyti, lyginant su bet kokiu kitu išmaniuoju telefonu, kurį šią dieną galima paimti į rankas) yra toks didelis, jog neišbandžius savomis rankomis tiesiog sunku patikėti.

Labiausiai sužavėjęs dalykas, kurį R.Yu pademonstravo telefono pristatymo Paryžiuje metu – tai „P20 Pro“ fotografiniai gebėjimai tamsoje. Konkrečiau – buvo lyginamas vienas kadras, užfiksuotas naujuoju „P20 Pro“, ką tik pasirodžiusiu „Samsung Galaxy S9 Plus“ ir pernykščiu „Apple iPhone X“. Skirtumas stulbinantis: jeigu „Huawei“ telefonas gūdžią naktį geba užfiksuoti ne šiaip žvaigždes danguje, o ištisą Paukščių tako gražumą, žemiau plytinčius kalnus ir mišką, tai „Samsung“ sugebėjo įžiūrėti vos kelis ryškiausius žiburėlius danguje, o „iPhone X“ kadro R.Yu apskritai net rodyti žurnalistams nenorėjo, nes ten tiesiog nieko nesimatė. Juodas stačiakampis.

Aišku, R.Yu žodžiais tikėti nebūtina – jis juk yra pats didžiausias savo įmonės gerbėjas, jo darbas yra pateikti „Huawei“ iš pačios gražiausios pusės. Tad norėdamas įsitikinti pats pabandžiau pafotografuoti tamsoje – visiškos arba beveik visiškos tamsos sąlygomis.

„Huawei P20 Pro“ yra pirmasis telefonas pasaulyje, kuriame įdiegtas dirbtinio intelekto pagrindu veikiantis vaizdo stabilizavimas (sistema pavadinta „Huawei AIS“ – Artificial Intelligence Stabilisation). O šita gudrybė yra visiškai neįtikėtina: rankoje, be jokio trikojo, galite fotografuoti vaizdus su 6 sekundžių trukmės išlaikymu ir vis vien gausite ganėtinai „aštrias“, neišplaukusias nuotraukas. Štai tokio triušio iš stebuklingos kepurės dar nebuvo ištraukęs joks telefonų gamintojas. Aišku, tas 6 sekundes vis vien reikės stengtis išlaikyti ranką kiek įmanoma stabiliau, tačiau telefono dirbtinis intelektas sugeba smarkiai išplėsti kompensuojamų judesių amplitudę.

Rezultatas toks: jeigu fotografuojama tikrai tikrai visiškos tamsos sąlygomis, tai telefonas fiksuoja „tikrą vaizdą“ – juodą stačiakampį (šiaip jau tokiomis sąlygomis nieko gero nenufotografuotumėte ir pačiais profesionaliausiais ir brangiausiais fotoaparatais, tai nenustebino), bet už tai tokioje prieblandoje, kai visos katės pasidaro pilkos, o žolė, medžiai ir visi kiti objektai jau atrodo juodi ir matosi tik jų siluetai, „P20 Pro“ sugeba ne tik užfiksuoti juos su minimaliu triukšmo kiekiu, bet dar ir sugeba įžiūrėti tai, ko akis nemato – net tokioje prieblandoje jis užfiksuoja spalvas! Ir triukšmo kiekis būna tikrai saikingas, ir šviesūs nuotraukos regionai nebūna „peršviesti“ – puikiai išlaikomas balansas.

Maža to, tai, atrodo, yra pirmasis išmanusis telefonas, kuris leidžia priartinti vaizdą iki 3 kartų be jokios žalos nuotraukos kokybei (optinis priartinimas) ir iki 5 kartų su minimalia žala kokybei (hibridinis priartinimas). Tokios galimybės ir yra priežastis, dėl kurios „P20 Pro“ nugarėlėje atsirado trečias lęšis. O priartinimo kokybė sužavėjo ir 15min fotografus ir, neabejoju, sužavės keliautojus, kurie galės iš arčiau nusifotografuoti gražiausių pasaulio architektūros stebuklų vingrybes ar neprieinamų krioklių gražumą.

Judesio fotografams ir filmuotojams turėtų patikti taip pat dirbtinio intelekto pagrindu sukurtas „prognozuojantis automatinis fokusavimas“ – atpažinęs objektą fotoaparatas pats pradeda skaičiuoti jo judėjimo trajektoriją ir numato, į kur reikės fokusuotis už akimirkos, todėl teoriškai turėtų būti sufokusuoti visi judančių objektų kadrai. Praktiškai – tikrai padeda lėčiau judantiems objektams (pvz., augalų šakelėms), bet tik kartais padeda kai judesys vyksta didesniu greičiu.

Na, ir desertui „įmestas“ „Super Slow Motion“ filmavimo režimas, kuomet filmuojama 960 kadrų per sekundę greičiu. Raiška ne „Full HD“, kaip kad siūlo vienas konkurentas, tačiau tikrai neblogai.

Įrenginio fotografinius gebėjimus išsibandykite prekybos vietose – įsitikinsite ir patys. O jei ir tai neįtikina, galbūt patikėsite fotografijos ekspertų „DxOMark“ nuomone? Jų svetainėje iki šiol buvo daugiau ar mažiau natūralu tikėtis, kad kiekvienas naujas gerai žinomų gamintojų aukščiausio lygio telefonas vienu ar dviem taškeliais aplenks ligtolinį lyderį (žinoma, jeigu gamintojas pakankamai pasistengia). Tuo tarpu „P20 Pro“ artimiausią konkurentą šiame reitinge – „Samsung Galaxy S9“ – aplenkė iškart 10 taškų.

Todėl jeigu telefoną renkatės pagal jo kameros kokybę, abejoti nereikėtų – šiandien (ir, tikėtina, porą ateinančių metų) nerasite nieko geresnio, kas būtų pažymėta ne „Huawei“ ženklu. Ir kameros patobulinimai tikrai pateisina P20, o ne P11 žymėjimo pasirinkimą.

Akumuliatorius

4000 mAh akumuliatoriaus talpa jau ir taip atrodo ganėtinai solidus skaičius, ypač derinant su greitojo įkrovimo funkcija, kuri leidžia visą akumuliatorių užpildyti maždaug per valandą. Bet dirbtinio intelekto algoritmai, kažkokiais gudriais būdais optimizuojantys energijos sunaudojimą, teoriškai turėtų dar padidinti kiekvienos miliampervalandės vertę.

Realaus naudojimo sąlygomis akumuliatoriaus procentų likutis dienos pabaigoje labai smarkiai priklausė nuo programėlių naudojimo, todėl vienareikšmiško atsakymo pateikti nelabai įmanoma. Tačiau kai dienos telefono naudojimo scenarijus apsiribojo kartkartiniu interneto panaršymu, keliomis žinutėmis ir keliais skambučiais, tai būdavo visiškai natūralu matyti, kad ryte nuo elektros bambagyslės atjungtas aparatas vakare turi dar apie 60 proc. energijos.

Toks rezultatas iš vienos pusės yra puikus, iš kitos – ne toks jau ir stebuklingas: kažką panašaus sugeba ir kai kurie konkurentų aukščiausio lygio gaminiai, ir pernykštis „Huawei Mate 10 Pro“. Kita vertus, bendrame išmaniųjų telefonų kontekste toks akumuliatoriaus ištvermingumas tikrai nėra prastas. Įvertinus, kad su visais įrenginiais komplektuojamas greitasis kroviklis, akumuliatorių užpildantis per valandą (net keista, kad tai reikia išskirti – pasirodo, yra gamintojų, kurie turi greitojo krovimo technologiją, bet geresnį kroviklį siūlo už papildomą kainą), kelios minutės „ant laido“ darbo dienos metu apsaugos nuo streso net ir reikliausius telefonų naudotojus. Kita vertus, esama telefoninių žaidimų, kurie ir „P20 Pro“ akumuliatorių gali ištuštinti per pusdienį.

Kitos charakteristikos

Telefonas yra „pastatytas“ ant pačių „Huawei“ kuriamos „Kirin 970“ platformos su 8 procesoriaus branduoliais pagrindo (4 x 2,36 GHz ir 4 x 1,8 GHz), jame yra 6 GB darbinės ir 128 GB nuolatinės atminties – prie tokių skaičių prikibti negalės net ir patys reikliausi vartotojai. Viskas skrenda!

Maksimali teorinė duomenų perdavimo sparta LTE tinkle šiuo telefonu yra 1,2 GHz (telefone yra Cat18 LTE, 4x4 MIMO. 256QAM technologijos). Tačiau reikia įspėti, kad tai – tik teorija. Realūs skaičiai bus gerokai mažesni, nes Lietuvoje mobiliojo ryšio operatoriai siūlo maksimalias 300-500 Mbps duomenų atsisiuntimo spartas (ir tai labai ribotose teritorijose). Taigi, praktiškai šis telefonas didesnės duomenų siuntimosi spartos už kitus šiuolaikiškus flagmanus tikrai nedemonstruos. Pavyzdžiui, redakcijoje (spartą riboja tai, kad esama pastate) „išspaudžiama“ tik maždaug 28 Mbps atsisiuntimo ir 11 Mbps išsiuntimo sparta. Išėjus į lauką (Vilniaus centras, sankryža su ne itin stipriai ribojamu matomumu maždaug 270 laipsnių kampu) sparta šoktelėjo iki 110 Mbps atsisiuntimo ir 39 Mbps išsiuntimo.

Išbandėme telefono spartą ir specializuotoje „Telia“ laboratorijoje, kur dėl ryšio nereikia konkuruoti su kitais vartotojais ir sudaromos maksimaliai geros sąlygos vienam konkrečiam vartotojui – panašios technologijos jau dabar kai kuriose Lietuvos (daugiausiai – Vilniaus centro) vietose yra jau prieinamos gyventojams. O laboratorinis tyrimas nustebino: „Huawei“ flagmanas sugebėjo išspausti apie 600 Mbps atsisiuntimo spartą. Tuo tarpu tas pačias duomenų perdavimo technologijas palaikantis „Samsung Galaxy S9“ pasiekė net 760 Mbps spartą.

„Telia“ technikams pasikapsčius giliau išaiškėjo ir tokia spartos skirtumų priežastis: „Huawei“ įrenginys agreguoja tik dvi prieinamų dažnių juostas (1,8 ir arba 2,1, arba 2,6 GHz), kai tuo tarpu „Samsung“ sėkmingai sujungia duomenų siuntimą visomis trimis juostomis. „Huawei“ atstovai tvirtino, kad reikia atsinaujinti operacinę sistemą – bandymams duotas įrenginys galėjo būti su netinkamais regioniniais nustatymais – tačiau ir po atnaujinimo sparta nepadidėjo.

Bet ar tokį spartos skirtumą realiomis, ne laboratorinėmis sąlygomis sugebės pastebėti ir išmatuoti eiliniai piliečiai? Niekaip ne. Nes šiuo metu tikrai ne telefonai yra duomenų siuntimo spartą ribojantys veiksniai. Be to, tokia keistenybė turėtų būti nesunkiai pašalinama programiškai.

Jau ne pirmus metus stebima tendencija – pamažu aukštyn ropojančios įrenginių kainos. Jeigu kadaise „Huawei“ dar buvo galima vadinti biudžetiniais įrenginiais ar aparatais, kurie su konkurentais gali konkuruoti kaina, tai šiandien padėtis visiškai pasikeitė – jis kainuoja beveik tiek pat, kiek ir „Samsung Galaxy S9“, 850 eurų. Daug. Bet lyginant su 1180 eurų kainuojančiu „iPhone X“, kuris tampa aklu ten, kur „P20 Pro“ geba užfiksuoti labai gražius vaizdus, tai yra ganėtinai protinga suma.

Privalumai:

• Neprilygstama kamera
• Estetiškai patrauklūs įrenginiai
• Dirbtinio intelekto gudrybės

Trūkumai:

• Kamera iškraipo nugarėlės geometriją
• Pirštų atspaudai pernelyg gerai matosi ant blizgių paviršių
• Stiklinė nugarėlė be belaidžio įkrovimo funkcijos

Išvados

Jeigu renkantis išmanųjį telefoną jums svarbiausias veiksnys yra jo fiksuojamų nuotraukų kokybė, tuomet sprendimas turėtų būti vienareikšmiškas: kiti gamintojai tokio fotoaparato nepasiūlys dar ganėtinai ilgai (anot gandų, „iPhone“ su triguba kamerų sistema pasirodys ne anksčiau nei 2020 metų rudenį).

Komentarai ()