Žvilgsnis į laikus, kai automobiliai buvo mediniai (1)
„Kai pasakoji žmonėms apie senus automobilius ir sakai, kad jie yra mediniai, pašnekovai į pasakotoją labai dažnai pradeda keistai žiūrėti“, – sako Energetikos ir technikos muziejaus Transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus, kalbėdamas apie tai, kodėl nusprendė imtis nekasdienio projekto.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ketvirtadienį Energetikos ir technikos muziejus sulaukė gerokai daugiau nei įprasta lankytojų – čia buvo pristatytas projektas „Automobilio kėbulo rėminės konstrukcijos vizualizacija“. Šiuo „valdišku“ pavadinimu pridengtas išties įdomus eksponatas – istorinis 1935 metų gamybos „Opel P4“ automobilis.
1935-1937 m. gamintas „Opel P4“ į istoriją įėjo kaip to meto sėkmingiausias šios markės modelis, leidęs „Opel“ tapti pirmuoju Vokietijos gamintoju, per metus surenkančiu 100 000 automobilių. Nors iki tol daugumos šios markės modelių pavadinimuose skaičiai nurodydavo variklio darbinį tūrį, P4 buvo išimtis. Automobilio vardas reiškė, kad tai yra keturvietė mašina.
Kuo gi išskirtinis šis Lietuvoje atgimęs beveik 80 metų amžiaus automobilis? Žvelgiant iš profilio, vairuotojo pusė atrodo kaip įprastos mašinos, o iš keleivio pusės šviečia tik medinė rėminė konstrukcija. Taip projekto vadovas su bendraminčiais nusprendė iliustruoti svarbiausią automobilio techninio vystymo momentą – kėbulo rėminę konstrukciją.
„Tai yra svarbi automobilių istorijos dalis. Pirmus 50 metų beveik visi automobiliai buvo rėminės konstrukcijos. Tik prieš II-ąjį pasaulinį karą buvo pradėti gaminti laikančiosios konstrukcijos kėbulai ir tai buvo esminis virsmas automobilių pramonėje. Palyginkime, koks tuomet buvo variklis, ir koks yra dabar – iš esmės, šis agregatas tobulėja smulkiais elementais. O kėbulas pasikeitė itin reikšmingai – tada jis buvo medinis, o dabar turime metalinį“, – sakė R. Žičkus.
Projektas prasidėjo maždaug prieš metus, o darbai įsibėgėjo 2013-ųjų pradžioje, kai Kultūros ministerija patvirtino finansavimą. Organizatoriai rinkosi iš trijų automobilių – vienas buvo Klaipėdoje ir du – Vilniuje. Pasirinkimą nulėmė tai, kad šis „Opel P4“ buvo geriausios būklės.
„Medis buvo „pavargęs“, tačiau svarbiausia, kad turėjome rėmą, kėbulą ir esminius agregatus. O tokias detales kaip žibintas, durų rankenėlė teko patiems susirasti. Vis dėlto tai tebuvo smulkūs elementai. Be to, automobilio pirkimą palengvino ir tai, kad ankstesni savininkai, parduodami šį modelį, žinojo, kas bus su juo daroma. Panaši situacija buvo ir tariantis dėl medinių dalių gamybos. Šį darbą Lietuvoje gali atlikti vienetai, o mums padėjęs meistras iš Panevėžio sutiko prisidėti prie projekto dirbdamas maždaug už pusę realaus atlygio, kurio buvo vertas jo darbas. Jam finansai nebuvo svarbiausias dalykas. Darėm šį automobilį kaip mokomąją priemonę“, – pasakojo technikos entuaziastas.
Visa šio projekto vertė – apie 23 tūkst. Lt, iš kurių 5 tūkst. Lt kainavo pats automobilis, likusias išlaidas sudarė darbai ir dalys. Prie projekto rankas pridėjo apie dešimt žmonių. Tiesa, automobilis nevažiuoja, variklis neveikia – pasak R.Žičkaus, norint atgaivinti šį agregatą, reikėtų viso projekto fondo.
Paprašytas palyginti, kokie automobiliai buvo tada, ir kokie dabar važinėja mūsų gatvėmis, R. Žičkus sakė: „Ir prieš 50, ir prieš 70 metų situacija buvo panaši – nuėmus markių emblemas, tik vienetai atpažintų, kokios tai markės mašina. Viskas panašiai kaip ir su drabužiais – ateina mada ir visi rengiasi panašiai. Automobiliai irgi turi savo madas. O svarbiausias dalykas, manau, yra tai, kad pasikeitė automobilių saugumas. Pats esu matęs, kaip atrodo ką tik sudaužyti automobiliai – nuostabą kelia, kad net ir keletą kartų vertęsis, iš išorės visas sulamdytas automobilis išlaiko sveiką salono konstrukciją. Man toks požiūris į saugumą labai patinka. Viena iš priežasčių, kodėl rėminę konstrukciją pakeitė laikančioji, buvo tai, kad kompanijos galėjo per trumpesnį laiką pagaminti daugiau automobilių. Skardas suvirinti galima greičiau nei paruošti rėmą iš medžio. Vis dėlto dar vienas svarbus argumentas yra tai, kad laikančioji konstrukcija yra gerokai saugesnė negu rėminis kėbulas iš medžio. Rėminė konstrukcija prie kėbulo įprastai tvirtinasi 6-8 taškuose, todėl yra išlikę net ir nuotraukų, kai po avarijos matosi vienoje vietoje kėbulas, kitoje – rėmas, o tarp jų – tai, kas sėdėjo automobilyje. Taigi pasaulis eina į priekį“.
Visi, norintys apžiūrėti išskirtinį „Opel P4“, gali tai padaryti Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje.
1935-1937 m. gamintas „Opel P4“ į istoriją įėjo kaip to meto sėkmingiausias šios markės modelis, leidęs „Opel“ tapti pirmuoju Vokietijos gamintoju, per metus surenkančiu 100 000 automobilių. Nors iki tol daugumos šios markės modelių pavadinimuose skaičiai nurodydavo variklio darbinį tūrį, P4 buvo išimtis. Automobilio vardas reiškė, kad tai yra keturvietė mašina.
Kuo gi išskirtinis šis Lietuvoje atgimęs beveik 80 metų amžiaus automobilis? Žvelgiant iš profilio, vairuotojo pusė atrodo kaip įprastos mašinos, o iš keleivio pusės šviečia tik medinė rėminė konstrukcija. Taip projekto vadovas su bendraminčiais nusprendė iliustruoti svarbiausią automobilio techninio vystymo momentą – kėbulo rėminę konstrukciją.
„Tai yra svarbi automobilių istorijos dalis. Pirmus 50 metų beveik visi automobiliai buvo rėminės konstrukcijos. Tik prieš II-ąjį pasaulinį karą buvo pradėti gaminti laikančiosios konstrukcijos kėbulai ir tai buvo esminis virsmas automobilių pramonėje. Palyginkime, koks tuomet buvo variklis, ir koks yra dabar – iš esmės, šis agregatas tobulėja smulkiais elementais. O kėbulas pasikeitė itin reikšmingai – tada jis buvo medinis, o dabar turime metalinį“, – sakė R. Žičkus.
Projektas prasidėjo maždaug prieš metus, o darbai įsibėgėjo 2013-ųjų pradžioje, kai Kultūros ministerija patvirtino finansavimą. Organizatoriai rinkosi iš trijų automobilių – vienas buvo Klaipėdoje ir du – Vilniuje. Pasirinkimą nulėmė tai, kad šis „Opel P4“ buvo geriausios būklės.
„Medis buvo „pavargęs“, tačiau svarbiausia, kad turėjome rėmą, kėbulą ir esminius agregatus. O tokias detales kaip žibintas, durų rankenėlė teko patiems susirasti. Vis dėlto tai tebuvo smulkūs elementai. Be to, automobilio pirkimą palengvino ir tai, kad ankstesni savininkai, parduodami šį modelį, žinojo, kas bus su juo daroma. Panaši situacija buvo ir tariantis dėl medinių dalių gamybos. Šį darbą Lietuvoje gali atlikti vienetai, o mums padėjęs meistras iš Panevėžio sutiko prisidėti prie projekto dirbdamas maždaug už pusę realaus atlygio, kurio buvo vertas jo darbas. Jam finansai nebuvo svarbiausias dalykas. Darėm šį automobilį kaip mokomąją priemonę“, – pasakojo technikos entuaziastas.
Visa šio projekto vertė – apie 23 tūkst. Lt, iš kurių 5 tūkst. Lt kainavo pats automobilis, likusias išlaidas sudarė darbai ir dalys. Prie projekto rankas pridėjo apie dešimt žmonių. Tiesa, automobilis nevažiuoja, variklis neveikia – pasak R.Žičkaus, norint atgaivinti šį agregatą, reikėtų viso projekto fondo.
Paprašytas palyginti, kokie automobiliai buvo tada, ir kokie dabar važinėja mūsų gatvėmis, R. Žičkus sakė: „Ir prieš 50, ir prieš 70 metų situacija buvo panaši – nuėmus markių emblemas, tik vienetai atpažintų, kokios tai markės mašina. Viskas panašiai kaip ir su drabužiais – ateina mada ir visi rengiasi panašiai. Automobiliai irgi turi savo madas. O svarbiausias dalykas, manau, yra tai, kad pasikeitė automobilių saugumas. Pats esu matęs, kaip atrodo ką tik sudaužyti automobiliai – nuostabą kelia, kad net ir keletą kartų vertęsis, iš išorės visas sulamdytas automobilis išlaiko sveiką salono konstrukciją. Man toks požiūris į saugumą labai patinka. Viena iš priežasčių, kodėl rėminę konstrukciją pakeitė laikančioji, buvo tai, kad kompanijos galėjo per trumpesnį laiką pagaminti daugiau automobilių. Skardas suvirinti galima greičiau nei paruošti rėmą iš medžio. Vis dėlto dar vienas svarbus argumentas yra tai, kad laikančioji konstrukcija yra gerokai saugesnė negu rėminis kėbulas iš medžio. Rėminė konstrukcija prie kėbulo įprastai tvirtinasi 6-8 taškuose, todėl yra išlikę net ir nuotraukų, kai po avarijos matosi vienoje vietoje kėbulas, kitoje – rėmas, o tarp jų – tai, kas sėdėjo automobilyje. Taigi pasaulis eina į priekį“.
Visi, norintys apžiūrėti išskirtinį „Opel P4“, gali tai padaryti Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje.
(4)
(0)
(0)